ES elitas dėl savo neįgalumo kaltina Trampą ir Putiną

Europos elitai atsidūrė idėjinėje krizėje ir daugiau nebesugeba pasiūlyti pozityvios vystymosi dienotvarkės. Dėl savo politinės impotencijos isteblišmentas linkęs kaltinti išorės „grėsmes“ – Islamo Valstybę, Rusiją, o dabar ir naują Amerikos prezidentą ir nerodo jokio noro užmegzti dialogo su nuosavais piliečiais, šitaip vis labiau užsisklęsdamas savyje.

Europai iškilo nauja išorės grėsmė. Prie neprognozuojamos Rusijos ir radikalaus islamizmo prisidėjo nauja amerikiečių administracija. „Aš ką tik grįžau iš JAV, ir, mano nuomone, mes susidūrėme su dar viena jėga, griaunančia ES. Ir ta jėga – Donaldas Trampas“. – pareiškė buvęs Belgijos premjeras ir europarlamentaras Gi Verhofstadtas per derybas dėl Anglijos išėjimo iš ES.

Su belgų politiku solidarizuojasi Eurotarybos vadovas, buvęs Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas: „Grėsmingi naijos amerikiečių administracijos pareiškimai daro mūsų ateitį dar mažiau prognozuojama. – rašo Tuskas laiške ES šalių lyderiams susitikimo Maltoje išvakarėse. – Naujoji administracija, iš visko sprendžiant, verčia abejoti pastarųjų 70-ies metų Amerikos užsienio politika“. Eurobiurokratai ragina ES nares susitelkti. „ES suirimas veda ne į kažkokį mitinį valstybių-narių suveriniteto atkūrimą, o į realią ir faktišką priklausomybę nuo supervalstybių: JAV, Rusijos ir Kinijos. – įspėjo Tuskas. – Tik bendromis jėgomis mes galime likti visiškai nepriklausomi“.

reklama

Politikų, kurie kartoja mantrą apie Amerikos keliamą grėsmę ES plejadai priklauso ir prancūzų prezidentas Fransua Olandas.

Amerika kuria problemas prekybai ir konfliktų sprendimui, – pareiškė Penktosios respublikos lyderis. Fundamentaliu iššūkiu jis pavadino augantį populizmą (!!!) tiek Europos šalyje, tiek kitame Atlanto krante.

Nelemtas „populizmas“ – kokiu nepadoriu turiniu eilinį terminą užpildo euroglobalistai, paversdami jį integralia sąvoka, kuri apjungia savyje viską, kas labiausiai pasibjaurėtina, neliberalu, nedemokratiška. Tai ir amoralus Trampas, grabaliojantis moteris už intymių vietų, ir „nacistė“ Le Pen, ir išprotėję anglai, agitavę už Brexit’ą. Viešai ištartas žodis „populizmas“ tampa globalistinės biurokratijos signalu, kad kai kurie sakiniai nepatinka šiam viešpataujančiam politiniam elitui, signalu, kad reikia užčiaupti pašnekovą.

Nesveika ir pavojinga reakcija, kuri tik apnuogina elitų, drebančio dėl savo postų, impotenciją. Populizmo sulyginimas su „gyventojų apgaudinėjimu“ jų kalbose – apskritai veidmainystės apogėjus.

reklama

„Populistiškas“ Trampas jau įrodė: jis kus kas didesnis relaistas už visus euroglobalistus romantikus.

Viršnacionaliniai biurokratai galutinai atitrūko nuo žmonių. Le Pen „Nacionalinio fronto“, „Podemos“ Ispanijoje, Austrijos laisvės partijos, Siriza Graikijoje „Penkių žvaigždžių“ pergalės vietiniuose rinkimuose Italijos sostinėje, Brexit, Trampo ir iki fenomenai – visa tai masinis protestas, maištas prieš globalinį elitą. Prieš elitą, kuris nesugebėjo apginti savo žmonių nuo globalizacijos pasekmių – darbo vietų „bėgimo“ į Aziją ir siaubingos nekontroliuojamos migracijos.

Tai, kas iš tiesų kelia grėsmę ES vientisumui, slypi ne Maskvoje, ne Vašingtone ir ne Viduržemio jūros regione. Grėsmė slepiasi pačioje ES. Pats didžiausias iššūkis Eurosąjungai – visiškai praradęs ryšį su realybe isteblišmentas.

Nei Tuskas, nei Junkeras, nei Merkel, nei kiti eurofederalistai nesugeba pasiūlyti pozityvių idėjų ES vystymuisi, nesugeba suformuluoti tikslo, vardan kurio Europos tautos galėtų susitelkti, maitinti vargšus pabaltijiečius ir švaistūnus pietinės Europos gyventojus, apgyvendinti savo miestuose pabėgėlius.

Demografinė, ekonominė, migracinė ir saugumo krizė apjungia savyje vieną iš giliausių šiandieninės Europos krizių – idėjų krizę.

Pasaulio, kuriame buvo sugalvota ir sukurta ES, daugiau nebėra. Jo vertybiniai pamatai – karų kontinente nutraukimas ir pasipriešinimas komunizmui – nebeatitinka dabartinės realybės. Konsoliduojančios baisios pasakos apie išorines grėsmes – Trampą, Putiną, Islamo valstybę – daugiau nebeveikia.

Atsidūręs idėjinio bankroto situacijoje, Europos elitas padarė svarbiausią klaidą – atsisako vesti dialogą su tais, kuriuos jis pats ir apšaukė „populistais“. Tačiau būtent tie „populistai“ šiandien pasirengę ginti plačiųjų gyventojų masių interesus. Nepastebėti jų – reiškia nepastebėti nuosavų tautų.

Šitas politinis aklumas gali baigtis tik visišku europietiškos idėjos krachu. Jokios Joškos Fišerio federalistinės Europos, jokios „dviejų greičių“ Europos su integruojančiu branduoliu, jokios Tonio Bleiro konfederacinės Europos, kur kiekviena šalis turi teisę kurti įvairias labiau integruotas grupuotes sąjungos viduje – visų laukia tiktai totali dezintegracija. Ir kalti bus ne islamistai, Trampas ar Putinas, o pačios Europos funkcionieriai, kurie atitrūko nuo liaudies, užsisklendė savo pasaulėlyje ir kaltina dėl savo pačių impotencijos įvairiausias „grėsmes iš užsienio“.