Šeši klausimai susiję su ataka prieš Charlie Hebdo

LDiena.lt: šį kinų spaudos organo “Guančačževan“ straipsnį, kurio vertimą platina Sarmatas.lt aš perpublikuoju tik tam, kad pademonstruoti kaip masinės propagandos ir melo banga ritasi per pasulį ir formuoja liumpenkonsiumerato - šiuolaikinės pasaulinės vartotojiškos "ėsk-šik-dvėsk" civilizacijos pagrindinio sluoksnio, nuomonę.

Kadangi iš viešai prieinamos medžiagos akivaizdu, jog visas šis "teroro aktas" - grynai pastatyminė operacija, kurios tikrosios aukos - PO TO prasidėjusios prievartos taikiniai: sprogdinamos mečetės, užpuolami ir terorizuojami kitatikiai, neapykantos augimas.

Neabejoju, kad netrukus taip vadinamoje "alternatyvioje" žiniasklaidoje pradės plisti detalios viso šio absurdiško spektaklio analizės, kurių be abejo "nepastebės" joks "rimtas" masinio debilizavimo organas, nes didžiausias BET KURIOS ŽMONIJA ENGIANČIOS SISTEMOS priešas - TIESA.

---
 

Trys islamo ekstremistai vidury baltos dienos nužudė 12 prancūzų satyros žurnalo Charlie Hebdo redakcijos darbuotojų ir du policininkus. Šis įvykis sukrėtė visą Prancūziją. Panašu, kad ataka gali lemti pasikeitimus šalies vidaus politikoje. Mes griežtai smerkiame bet kokius žmonių užpuolimus. Nėra nieko, kas galėtų pateisinti teroristinius veiksmus. Užpuolikams atleidimo nebus.

1. Islamo ekstremistai paskelbė karą?

Išskirtinis šios atakos bruožas – aiškus tikslas ir profesionalus pasirengimas. Šiuo būdu islamo ekstremistai tartum skelbia karą. O potekstė tokia: pasitelkus žvėriškas žudynes įbauginti visus, kurie viešai pasisako prieš islamistus. Nuo kitų masinių žudynių, ši ataka skiriasi tuo, kad teroristai ne tik smulkiai suplanavo savo veiksmus – netgi atsitraukimą iš nusikaltimo vietos, bet sudarė sąrašą tų, kuriuos jie nori pašalinti. Teroristai aiškiai norėjo įgyvendinti bauginimo strategiją. Kaskart, kai meno atstovai ar spaudos darbuotojai, imdamiesi darbo, nevalingai prisimins šį įvykį, tai reikš, kad ekstremistai savo tikslą pasiekė.

reklama

2. Kaip seniai tęsiasi ši nesantaika?

Islamo ekstremistai jau seniai jaučia neapykantą Charlie Hebdo. Ir šią ataką galima buvo numatyti. Musulmonai su šiuo žurnalu ėmė kovoti dar 2006 metais. Tuomet jis perspausdino 12 pranašo Mahometo karikatūrų, prieš tai išleistų Danų laikraštyje Jyllands-Posten. Danų karikatūros sukėlė nepasitenkinimą beveik visame musulmoniškame pasaulyje. Prancūzijos musulmoniško tikėjimo tarybos nariai (organizacijos, pripažintos ir palaikomos Prancūzijos vyriausybės) padavė savaitraštį į teismą ir pareikalavo jį uždaryti. Tačiau 2007 metais jis vėl išspausdino dvi karikatūras, kurias musulmonai laikė gėdingomis. Tąkart į teismą Charlie Hebdo padavė Didžioji mečetė, Pasaulinė musulmonų lyga ir Prancūzijos islamistinių organizacijų sąjunga. Bet bylą jie pralaimėjo. Prancūzijos teismas atmetė jų ieškinį, kadangi manė, kad žodžio laisvė yra aukščiau visko. 2011 metais, lapkričio 2-osios naktį savaitraščio redakcija buvo padegta. Nusikaltėlių iki šiol nerado. 2012 metų rugsėjį žurnalas vėl išspausdino musulmonų karikatūras, ir tai vėl sukėlė pyktį ir protestus. Savaitraščio tinklapis buvo atakuotas programišių. Kai kurios musulmonų organizacijos vėl padavė žurnalą į teismą, tvirtindamos, kad publikacijos „kursto neapykantą“ ir yra rasistinės. Taigi, galime daryti išvadą, kad nesantaika tęsiasi jau ilgai. Tačiau abejotina, kad tokie ultraradikalūs veiksmai padės išspręsti konfliktą, tai sunku net suvokti.

3. Ar žodžio laisvė turi ribas?

Prancūzijoje įnirtingai ginčijamasi, ar turėjo Charlie Hebdo teisę publikuoti karikatūras, išjuokiančias musulmonus. 2006 metais šalies prezidentas Žakas Širakas (Jacques Chirac) pasmerkė publikuotas pranašo Mahometo karikatūras. Jis pareiškė, kad tai – „akivaizdi provokacija“. Priešininkai iki šiol prisimena ir kritikuoją jo požiūrį. Tie, kurie palaiko Charlie Hebdo, mano, kad MIP turi teisę provokuoti, teisę išeiti už ribų be jokių pasekmių, juk tai ir yra žodžio laisvė.

Vis dėl to, buvo toks atvejis, kai Nikolia Sarkozi (Nicolas Sarkozy) prezidentavimo metu savaitraščiui buvo apribota žodžio laisvė. Tuomet leidinio redakcijoje dirbo karikatūristas Sine. 2008 metų liepą jis nupiešė prezidento sūnaus Žano Sarkozi (Jean Sarkozy) karikatūrą. Publikacija sukėlė įnirtingus ginčus ir autorius buvo apkaltintas antisemitizmu. Žurnalo vyriausiasis redaktorius Filipas Valis (Philippe Val) tuojau pat atleido Sine. Tada jis savaitraščiui iškėlė ieškinį ir laimėjo, kadangi jo veiksmai nepažeidė įstatymų. Tačiau karikatūristas liko be darbo, kuris keletą dešimtmečių davė jam uždarbį.

Prancūzijoje antisemitiniai pasisakymai yra už įstatymo ribų, kadangi šalyje veikia Geiso įstatymas (The Gayssot Act), draudžiantis antisemitinius ir rasistinius pasisakymus. Tačiau esmė tame, kad Sine veikė įstatymo ribose. Kaip gi tada paaiškinti tai, kas jam atsitiko?
Vis dėl to užčiaupti burną ginklu yra nepriimtina.

reklama

4. Vietoje prievartos kritikos – kritika prievartos būdu?

Didžiausia žurnalo Charlie Hebdo redakcijos užpuolimo pasekmė – klausimas, ar kritika prievartos būdu nėra aukščiau prievartos kritikos? Laimėjo ginklas teroristų rankose, ir visas progresas, kurio žmonija šitiek metų siekė ir už kurį sumokėjo tokią kainą tuojau pat nuėjo perniek. Visai gali būti, kad taip ir yra. Paskutinė ataka nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad tai buvo ne teroristų-mirtininkų užpuolimas, o nuodugniai suplanuotas ir tikslingas užpuolimas. Jei Prancūzijos policija kaip įmanoma greičiau nenubaus kaltininkų, panašūs veiksmai gali kartotis. Ir tada atsiras nestabili situacija, kai kiekvienas ims bijoti dėl savo gyvybės. Visi, kurie nors kartą palietė „jautrią temą“ drebės iš baimės ir galvos apie tai, kad jiems reikalinga savicenzūra. Tai yra būtent tai, ko siekia teroristai.

5. Grėsmė iš islamo ar ultradešiniųjų pusės? Prancūzija kryžkelėje.

Šiuo metu Prancūzija iš tikro atsidūrė kritinėje situacijoje. Šalyje pastebimos dvi skirtingos tendencijos: islamizacija ir ultradešiniųjų stiprėjimas. Šalyje gyvena nemažas kiekis musulmonų – kokie penki-šeši milijonai. Islamas tapo antrąja didele religija šalyje. Tačiau musulmonų integracija į Prancūzijos visuomenę nėra ideali. Islamo, krikščionybės ir judėjų religijų pamatą sudaro panašios monoteistinės idėjos, tačiau nuolatiniai tarpusavio konfliktai, ypač Izraelio-Palestinos konfliktas Artimuosiuose Rytuose tik apsunkina ir taip sudėtingą padėtį. Todėl paskutiniais metais Prancūzijos musulmonų gretose vis labiau ryškėja islamizmo idėjos. Islamas nepakenčia religijos išsižadėjimo, todėl su metais tik stiprėja. Jo įtaka Prancūzijoje didėja. Tą dieną, kai įvyko teroristinė ataka prieš Charlie Hebdo redakciją, žinomas prancūzų rašytojas Mišelis Huelbekas (Michel Houellbecq) išleido naują romaną, pavadinimu „Paklusnumas“ (Soumission). Jame pasakojama, kad ateityje Prancūzija išrinks prezidentą, kuris bus musulmonas ir šalyje prasidės islamizacijos procesas. Žinoma, tai, kas rašoma knygoje yra išgalvota, tačiau jei rašytojas numatė galimą įvykių eigą, Prancūzijai tai būtų nepageidaujamas ateities variantas.

Tuo pat metu šalyje ryškėja ultradešiniosios tendencijos. Beveik visos visuomenės apklausos rodo viena: visiškai įmanoma, kad 2017 metų prezidento rinkimuose dešiniosios nacionalistų partijos kandidatė Marin Le Pen aplenks kairiųjų sparno varžovą ir išeis į antrąjį rinkimų turą. Praeitų metų Europos parlamento rinkimuose jos partija „Nacionalinis frontas“ (Front Nationale) Prancūzijoje užėmė pirmą vietą. Tikimybė, kad į valdžią gali ateiti dešiniųjų pažiūrų prezidentas, gali tapti daug didesne problema, nei prezidentas-musulmonas.

Charlie Hebdo užpuolimas tik sustiprino šias priešingas tendencijas. Galime teigti, kad ataka dar labiau suskaldė Prancūzijos visuomenę. Ir jei situacija iš tikro paaštrės, šalis atsidurs labai nestabilioje padėtyje.

6. Nejau Europai atėjo niūrios dienos?

Akivaizdu, kad Prancūzų satyros žurnalo užpuolimas tik pradėjo susiskaldymą ir sukiršinimą, kuriam nei galo nei krašto nematyti. Tai perspėjimas ne tik Prancūzijai, bet ir kitoms Europos šalims, kuriose gyvena daug musulmonų. Mažiausiai du iš trijų teroristų teroristiniams išpuoliams buvo ruošiami užsienyje. Jų skaičius nuolat auga. Paskutiniais metais vis daugiau prancūzų išvyksta į Siriją, Libiją ir Viduriniąją Aziją dalyvauti „šventajame kare“ – džichade. Be abejonės, juos įkvėps Charlie Hebdo užpuolimas. Jei viskas taip ir toliau klostysis, tai Prancūzijoje ir visoje Europoje stos niūrios dienos.

(查理周刊》留给我们的六个问号