Pasimetusi Europa

Politinė Europa seniai nebuvo tokia pakrikusi kaip dabar. Permainos Amerikoje, žvalūs prezidento Trampo pareiškimai apie tai, kad NATO atgyveno, o santykiai su sąjungininkais – nebe dogma, toliau tebesitęsiantys štormai palei ES perimetrą, pradedant Artimaisiais Rytais ir Balkanais, baigiant Ukraina ir Moldavija – visa tai sukėlė Europos isteblišmentui tikrą šoką.

Ir tai tik išorinės aplinkybės. Viduje tęsiasi keista epopėja, kurios pavadinimas Brexit, kur kol kas visiškai nesuprantamas scenarijus. Pradeda kunkuliuoti rinkiminės kampanijos Olandijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Nesiliauja Sąjungos nervinti maištininkės Vengrija ir Lenkija…

Visa tai, kas vyksta – anokia naujiena, krizinė situacija Europoje tvinko jau seniai.

O dabartinį sąmyšį sukėlė tai, kad netikėtai susvyravo ir pradėjo griūti atrama, kuri iki šiol atrodė nepajudinama ir neturinti alternatyvos – transatlantiniai santykiai.

Į Amerikos karinę ir politinę globą europiečiai visada žvelgė įvairiai, tiksliau, būta ir priešiškų nuotaikų griežtos atlantinės disciplinos fone. Nuosaikia maištininke visada buvo Prancūzija, kuri mėgino demonstruoti nepriklausomybę, tuo pat metu likdama absoliučiai lojali. Tačiau kad ir ką bejaustų vieni ar kiti Europos politikai, niekas negalėjo rimtai įsivaizduoti, kad santykių su JAV modelis pasikeis.

reklama

Gilėjant vidinėms problemoms – o jų pradėjo akivaizdžiai daugėti nuo 2010 metų – didėjo saitų su Amerika reikšmė, tai buvo vienintelis patikimas inkaras. Bent jau taip galvojo Vokietija, kuri, sudėtingėjant situacijai ES viduje ir komplikuojantis santykiams su Rusija, ypač prasidėjus Ukrainos krizei, pastatė ant santykių su JAV glaudinimo kortos. Visiškai neatsižvelgdama į erzinančius duomenis, kuriuos pateikė Edvardas Snoudenas, apie totalinį vokiečių politikų, įskaitant pačią kanclerę, sekimą, kurį vykdo Amerikos spectarnybos.

Būtent dėl to naujienos iš priešingo Atlanto kranto taip sukrėtė Berlyną, kad URM Štainmajeris ir kanclerė prakalbo apie XX amžiaus politikos pabaigą.

Europa pasimetusi visų pirma todėl, kad jokios kitos santykių su JAV formos, išskyrus glaudžią koordinaciją ir maksimalų pozicijų derinimą, ji nežino. Toli gražu ne visi Amerikos prezidentai kėlė Europai simpatijas, tarkime Bušas Jaunesnysis buvo itin nepopuliarus, o jo politika išprovokavo bene galingiausią skilimą NATO viduje per visą aljanso istoriją. Tačiau netgi tada nebuvo jokių abejonių dėl santykių esmės, nors, pavyzdžiui, Rusijoje tuo metu atsirado romantikų, svajojusių apie kontinentinį aljansą su Maskva, tačiau be Vašingtono.

Beje Europos santykiai su Obama irgi klostėsi ne idealiai, nežiūrint į ažiotažinį juodaodžio prezidento populiarumą Senajame kontinente per jo rinkimų kampaniją. Obama su savo specifine afrikietiškai havajiška patirtimi, iš karto davė suprasti Europai, kad nelaiko jos nei politikos centru, nei svarbiausiu prioritetu. Tiesa, nuo 2014 metų Obamai teko užsiimti ir europietiškomis problemomis, tačiau jis neslėpė savo nepasitenkinimo Europos vaidinamu vaidmeniu ir galimybėmis.

Griežta kritika sąjungininkams už jų nenorą prisiimti didesnės finansinės naštos pasigirdo iš Obamos kabineto pusmečiu anksčiau, negu apie tai garsiai prakalbo Trampas.

Ir visgi iki šiol Europa rėmėsi faktu, kad principinė santykių schema keistis negali. Nė vienas JAV prezidentas nesuabejojo Amerikos globalinės lyderystės idėja, o jos pagrindą sudarė Vašingtono lyderystė Vakarų, t.y. atlantistinėje civilizacijoje. O Trampas, kalbėdamas apie didybę, kurią Amerika turi susigrąžinti, kalba apie kitą modelį – švytintis miestas ant kalno, kuris nurodo kelią savo pavyzdžiu, tačiau niekur nieko pats neveda. Ir jau tikrai nesiruošia prisiimti už ką nors atsakomybės.

Įsivaizduoti netgi tokioje situacijoje atsisakymą nuo NATO kaip nuo Amerikos politikos įrankio, neįmanoma, tokio ryžtingo žingsnio atsisveikinant su XX amžiaus paveldu nedrįs žengti netgi pats radikaliausias revoliucionierius. Tuo labiau, kad racionaliu požiūriu, Vašingtonui tai būtų klaida. Tačiau klausimas dėl finansinės naštos perskirstymo niekur nedings, jis vėlgi ne prie Trampo atsirado. Ką gi darys Europa?

reklama

Nežiūrint į nuogastavimus prarasti Amerikos paramą, didinti karinių išlaidų Europa neskuba. Pastaruoju metu, tiesa, pasigirdo drovių balsų, kad artėja rūstūs laikai ir kad saugumo sferoje reikia labiau pasikliauti savimi. Dar iki Trampo Europa eilinį kartą prisiminė apie europietišką armiją ir nuosavą gynybos bei saugumo politiką. Ir eilinį kartą vangi diskusija tuojau pat nuslopo, ir nieko nuostabaus – dubliuoti NATO funkcijas beprasmiška. Dabar, atrodytų, galima ją atnaujinti jau naujame kontekste – o ką, jeigu NATO neamžinas?

Tačiau tai provokuoja siaubingą nepasitikėjimą savimi, apie ką byloja straipsniai apie tai, kad, pavyzdžiui, Anglija pajėgi kariauti su Rusija ne ilgiau kaip parą laiko.

Čionai iškyla klausimas apie Europos gynybinės politikos tikslą. Kitų akivaizdžių grėsmių, išskyrus Rusiją, niekas suformuluoti nesugeba. Tačiau tam reikalui kaip tik ir egzistuoja NATO, kuris per daugiau kaip du dešimtmečius nuo šaltojo karo pabaigos taip ir nesurado sau naujos misijos ir su dideliu palengvėjimu grįžo prie ankstesnės, iškart po įvykių Ukrainoje. Trampas ragina perorientuoti NATO prieš terorizmą, tačiau klasikinio tipo karinis politinis aljansas spręsti antiteroristiniams uždaviniams nelabai pritaikytas. O kad jis būtų pertvarkytas, prireiks ne tik politinės valios, su kuria Europoje prasti reikalai, bet ir labai rimto visos atlantinės bendrijos pasaulėžiūros peržiūrėjimo.

Kadangi Rusiją abiejuose Atlanto krantuose vis tiek laiko grėsme, tai rusiško faktoriaus niekas neatšaukė. Na o derinys iš Rusijos sulaikymo vienoje kryptyje (Europa) ir bandymų bendradarbiauti su ja kitoje (Artimieji Rytai), kaip tai bandė daryti Obama, baigsis tik tolimesne santykių degradacija.

Jeigu pratęsime Štainmajerio mintį apie tai, kad atėjus Trampui galutinai pasibaigė politinis XX-asis amžius, tai NATO likimas nepavydėtinas: aljansas yra pats svarbiausias praėjusio šimtmečio paveldas. Galima įvairiai žvelgti į šį bloką, tačiau jo atsiradimas Vakarų Europoje, o paskui plėtra į Rytus pakeitė situaciją Europoje ir leido išsivaduoti nuo daugybės praeities chimerų. Veikė ši sistema būtent XX amžiuje – kai egzistavo tarybinė grėsmė. Dabar reikia arba visu pajėgumu plėtoti rusiškos grėsmės propagandą, nors Maskva, kad ir labai norėdama, nepasieks reikiamo grėsmės lygio, arba kurti visiškai naują sistemą.

Ko baiminasi NATO netekusi Europa – akivaizdu. Jai tektų žengti ne į ateitį, o į praeitį, į tuos konfliktus, kurie iki XX amžiaus vidurio periodiškai paversdavo žemyną žiaurių karių arena.

Tačiau bandymai sustabdyti nuostabią akimirką pačiame pasisekimų ir galios apogėjuje, kuris įvyko šimtmečių sandūroje, nepavyko, ir tai buvo visiškai prognozuojama. Vadinasi, istorija žengs toliau – į priekį arba atgalios.