Mister president susidvejinimai

Kristina Sulikienė nuoširdžiai sveikina VisuomenėDotCom skaitytojus, o LDiena.lt kukliai perpublikuoja
---

Artėja liūdni minėjimai, verkime ir raudokime, giesmę giedokime.

Sveiki, ištikimieji skaitytojai, ypač Martynai, kuris tik vakar supratai, kad čia ne asmeninio dienoraščio puslapis. Bet ilgai reikėjo bręsti, kad suprastum… Martyną atginė straipsniai apie Bėrį, ir jis buvo vienas iš Bėrio skaitytojų, ir jo gerbėjų.

Kiekvienas pasirenka tematiką.

Štai nuo Naujųjų Metų mus buvo apgulę lavonų ir žmogžudysčių gerbėjai. O jau paieškų, ir „atsisveikinimas su Vilte virto košmaru“ buvo įdomiausias paieškos rezultatas. O paskui sekė „ką padarė Kalaušiui už Viltės nužudymą“. Bet kad žurnalistai buvo yra ir bus žudomi – tie lavonų mėgėjai nesusimąstė.

Prašome: Paryžiuje nupilta net 12 vienetų – galima gūglintis, žygiuoti, žvakutes deginti, ir pamiršti apie visą aplink supantį pasaulį.

Tuo puikiai naudojasi tiek mūsų mister president, kuri šiaip vaikais, dingusiais Prancūzijoje (konkrečiai – Deimilės Apanavičiūtės atvejis) nesidomi, tačiau prancūzų lavonais – labai. Tas pats su Porošenka, kuriam 30 000 žuvusiųjų jo piliečių – tik statistika, o štai Paryžiaus degradėlių, kurie šiaip jau patys eksperimentavo nesakyčiau kad su teroristais, bet su specialiosiomis tarnybomis, kurios tik ir seka, kur čia galima kokią bombikę, turint gatavą įtariamąjį padėti – gaila.

reklama

Lietuvoje taip pat yra išgamų rašytojų, kuriems prigėrus šaukšte, Prezidentė eitų deginti žvakeles: nes netgi Prezidentūron tuos išgamas kvietėsi. Yra tokių, kurie bombarduojant Gazos ruožą, krykštavo, jog 1000 per mažai, reikia dar  daugiau lavonų.

Ir jeigu vieną dieną Lietuvoje džihadistai (tačiau to niekada nebus, nes Lietuvoje tokių nėra, nes Lietuvos musulmonai yra sunitų pakraipos, ir yra tradicinė religija, nieko bendro su teroro aktais neturinti) nevardysiu kuriuos idiotus sulikviduotų – vėl turbūt visi rėktų: vajei, kokie tie baisūs košmarikai.

O kad degradai – rašeivos skatina smurtą, kursto neapykantą, propaguoja karą kas dieną, ir diena iš dienos – atseit, tai statistika, tai normali normalios valstybės praktika.

Ir man nekeista, jog šitaip žiauriai galimai valstybės užsakymu žudytas Tomas Šernas pasmerkė ne džihadistus, o tuos žurnalistus, kurie tyčiojosi, šaipėsi, koneveikė visus iš eilės, ir susilaukė bausmės, ir Dievo teismo žmonių rankomis.

„Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų brolių, tą padarėte man“.

Ir kai būtent Paryžiuje tai atsitiko, patikėkite, mano veidu nei viena ašara nenuriedėjo.

Kur tie žurnalistai buvo, kai prekiavo vaikais iš Latvijos ir Lietuvos: ar jie bent vieną straipsnį parašė apie šitą siaubingą biznį, šitą žmonių prekybos tiltą, kurį nutiesė Odetos Tarvydienės kontora, neieškodama vaikų, apsimesdama, jog nežino, kur turi rašyti?

Žiniasklaida, purvasklaida tylėjo. Apie tai rašė tik Prancūzijos blogai, bet ne dienraščiai.

Ar jie tikrai vykdė jiems priskirtą užduotį – informuoti visuomenę, o gal ši redakcija buvo kažkokio karinio projekto padalinys, ir atėjo laikas sulikviduoti – ne mums spręsti. Faktas, jog Prancūzijos spauda lygiai taip pat šykščiai kaip ir viso „laisvojo pasaulio“ purvasklaida ribojo informaciją apie Prancūzijos nusikaltimus prieš užsienio piliečius.

Prancūzijos tėvų asociacija, netgi pats jos Prezidentas, parašė:

„Jūs turbūt nežinojote, jog jau daug metų Prancūzijos įvaikinimo biznis yra maitinamas Lietuvos ir Latvijos vaikais“.

Ne, nežinojau iki mano dukterėčios galimo pardavimo į Prancūziją. O dabar sužinojau, ir man įdomi kaina, ir kas tą sumą pasidalino.

Ir dar įdomu, kas vaiką išvežė į Prancūziją, nes jos tėvų buvimo pėdsakų Prancūzijoje nėra. Tuos pėdsakus bando kurti pasakojimais, be to, vaiko senelė rašė „legalizuojantį“ melą raštą, jog „tėvai buvo ambasadoje ir prašė pagalbos“, tačiau Lietuvos ambasada Paryžiuje nesusipykusi su protu, ir šito „fakto“ nepatvirtino.

Taigi mielieji mano 200 skaitytojų.

Blogas nebelūžta nuo lavonų mėgėjų. Spectarnybų mėgėjai budėjo net naktimis, bet jie taip atsibodo visiems skaitytojams, jog būtina buvo riboti jų pliurpalų skaičių.

reklama

Nors bloge yra keli šimtai straipsnių susijusių su Novorosija, skaitytojas Martynas tik vakar atrado, jog puslapis pavojingas, ir jis ruošiasi bėgti į VSD. Tik skubiau, Martynai, tik nepamiršk nurodyti, jog esi visiškas analfabetas, ir pusę metų nepastebėjai, jog skaitai baisiai pavojingą puslapį.

Jis pavojingas, nes jis tiesiog informuoja.

Isteriją sukėlęs pasidalinimas – kai Modesto kalba buvo paplatinta per šitą blogą. Kai buvo rastas youtube įrašas, tebuvo 56 pasidalinimai, po paros – tūkstančiu daugiau.

Tačiau tas pats buvo ir su filmu apie Tomą Šerną „Ar pasaulis turi dvynį“.

Kai atradome tą filmą, jis buvo žiūrėtas šimtą kartų, po pasidalinimo – tūkstantį. Tai vadinasi interneto sklaida, Martynai.

Modesto „bėda“, jog jis vaizdo įraše sako, ką galvoja ir ką jaučia, beje, nurodydamas, jog taip jaučiasi ne jis vienas. Ir jis teisus.

Lietuvos gyventojai, kurie čia dar nepabėgo iš šito beprotyno, tikrai likę ne dėl to, kad bunkeriuose susiprogdintų: nors matyt mūsų hrybas mus tik „pušečnaja miaso“ laiko. Atseit, glušiai likę dirba už centus, paskui dar šitiems glušiams pensijas mokėk, pašalpas, geriau padaryti kaip Ukrainoje: babach.

Taigi, žmonės, kurie čia likę, nėra tokios išprotėjusios mąstysenos kaip bešeimė, bevaikė hrybas.

Mister president.

Turi žmonės vaikus, laukus, pasėlius, miškus, kai kurie ir ežerus.

Štai vienas reemigrantas nusipirko Lazdijų rajone ežerą, dabar su pasikėlusiu vietos prokuroru kariauja. Hrybas, aūū – juk tu skyrei bevalį, kuris nesugeba sukontroliuoti savo liaušių. Taigi, tas prokuroras nukirto pakrantėje medžius ir suvertė į ežerą.

„Što, reemigrantas, blt, ha – vernulsia, blt, vot tebe Litva, vot tebe gamta ir vaizdas, mėgaukis, hahahahaha!!“

Va tokie pas mus prokurorai laisvalaikiu.

Darbo dienomis smaugia ir neleidžia gyventi paprastiems piliečiams, o didelių nusikaltimų netiria – spasibo mister president, vyučila eto v svojei partiijnoj škole, varnas varnui akies niakiarta juk, ania?- o savaitgaliu terorizuoja žmogų su gražiu ežeru vien dėl to, jog jis grįžo iš užsienių ir nori ramiai gyventi, pasistatyti pirtelę, leisti žmones grožėtis jo ežeru.

Niagalyma, nes toj būs karas. Poniali?

Mister prezident, kai eis degioti rytoj žvakeles atminti toms dienoms, kai pati buvo pabėgusi iš Lietuvos ir nežinia kokiam bunkeryje o gal karo lauko ligoninėje kokiame nors Somalyje, sužeista į galvą, gulėjo – nes iš to laikotarpio ji nieko neprisimena- tegul pamąsto, quo vadis, mister president?

Ar jau taip tau būtina tą karą organizuoti?

Gal gali atsistatydinti, ir vykti į tą savo Somalį. Nes ryškiai sumaišė jinai pasaulio šalis ir pusrutulius. O galvos pusrutuliuose kas darosi, kai pirmoje kadencijoje į Maskvą skambina, ir visiems šoką įvaro, o prieš antrą jau Maskvos numerį pamiršusi, loja nuo ryto iki vakaro.

Čia kažkoks sutrikimas. Ne tai senatvinis marazmas, ne tai klimaksas.

Susidvejinimas.

Puikios komjaunuolės, komunistės ir aršios patriotės.

NKVDisto dukters ir tremtinio dukters.

Žiūrint kurią tapatybę reikia išsiimti: NKVDisto išpera ar partizano, gavusio trėmimą duktė.

Vo tak vot.

O kurį pasą išsiimti reikės, per upelį bėgant, irgi madamme pagalvos.