Vakarų problemos protų augimo srityje. Inžinieriaus pastebėjimai

Straipsnio autorius užduoda sau klausimą, koks yra techninio išsilavinimo lygis Vakaruose ir, visų pirma, išsilavinimas JAV. Kodėl Valstijose inžinieriai – imigrantai, o darbininkai – vietiniai? Ne su visomis išvadomis straipsnyje galima sutikti, tačiau autoriaus aprašyti pastebėjimai padeda suprasti vakarietiško technologinio pobūdžio ypatumus…
---

Šiame neilgame straipsnyje noriu pasidalinti su jumis išvadomis apie tai, ką aš mačiau savo paties akimis. Aš dirbu vienos stambios amerikietiškos aviacijos statybos kompanijos inžinieriumi Maskvos padalinyje. Darbas distancinis. Amerikiečiai atsiunčia užduotį, o inžinieriai Maskvos biure faktiškai atlieka projektuotojų darbą, tik šiuolaikiškai su 3D programų pagalba. Tiksliai tokios pat užduotys šiai kompanijai atliekamos Italijoje, Japonijoje ir kitose šalyse. Gana dažnai darbas neapsiriboja vien tik “braižymu“, būna ir atskirų mazgų konstravimas.

Darbas taip pat susijęs ir su dažnomis komandiruotėmis į JAV, kur randasi gamybos patalpos. Daug mėnesių aš praleidau tose komandiruotėse. Man iš karto krito į akis kai kurie keisti dalykai, kuriems iki šiol negalėjau rasti paaiškinimo.

Pagrindinis keistumas tame, kad amerikiečių inžinierių kolektyvas praktiškai kalba su akcentu. T.y. praktiškai niekas iš inžinierių, bent jau,iš civilinės aviacijos negimė JAV teritorijoje. Darbininkai – pagrindinai gimę JAV teritorijoje, dažniausiai baltosios rasės vyrai virš keturiasdešimties, o štai inžinieriai – išimtinai užsienio rangovai ar užsieniečiai gavę pilietybę. Gaunasi, kad viskas pastatyta aukštyn kojom, inžinieriai – atvykėliai, o darbininkai – savi.

Kai aš parodžiau mūsų Kalifornijos padalinio inžinierių grupinę nuotrauką savo draugams Rusijoje, visi kaip vienas manęs klausė: “Čia kur, kažkur Tailande?“.

Ir tikrai, iš penkiasdešimties žmonių galima buvo išskirti ne daugiau kaip penkis europietiškus veidus. Likusieji aziatai ir pagrindinai iš vietnamiečių diasporos ir maždaug ketvirtadalis – meksikiečiai. Aš negalėjau suprasti, kodėl nėra vietinių inžinierių. Juk ir amerikiečių inžinierių atlyginimas svyruoja gydytojų lygmenyje. Amerikiečių rangovai, už kuriuos firma nevykdo įmokų į pensijų fondą, šiai dienai gauna 300 000 mūsų rubliais (apie 4817 €u) į mėnesį. Net vokiečiai atvažiuoja uždarbiauti į JAV, kur jų atlyginimas du kartus didesnis. Jų inžinierių mokykla vis dar stipri. Kol kas vokiečių mokyklose, mokinio užduotis apsispręsti kas jis, – berniukas, mergaitė ar kažkas kito, dar netapo svarbiau už fiziką.

Tačiau grįžkime prie amerikietiškų atlyginimų, kurie šiandien sprendžia visas Kalifornijos kadrų deficito problemas, esant tikėjimui dolerio galia. Amerikiečių rangovas-inžinierius gauna keturis kartus daugiau, nei aš Maskvoje. Ir prie tokių atlyginimų Valstijose labai mažai vietinių inžinierių. Bent jau vadybininkai būtų gimę JAV, o, bet, tačiau, irgi – ne. Mano vadybininkas iš amerikiečių pusės – albanas, kalbantis su akcentu. Tokia pati padėtis ir JAV šiaurėje, Vašingtono valstijoje, bet ten inžinierių sudėtis – kinai ir Rytų Europa.

reklama

Aš viso šito niekaip negalėjau suprasti, kol internete neperskaičiau buvusio latvių verslininko, bankrutavusio ir išvažiavusio uždarbiauti į JK straipsnio . Be visų darbo migranto baisumų aprašymų, mano dėmesį atkreipė vienas epizodas, kai tas latvis atėjo į svečius pas savo draugus lenkus ir pamatė, jog ten jų sūnus, Britanijos mokyklos mokinys, ruošia pamokas. Tas mokinys piešė kažkokius apskritimus ir taškus. Pasirodė, kad jis dalino penkiolika iš trijų. Apvedė penkiolika apskritimų, pravesdamas tris brūkšnius iš jo, su penkiais taškais prie kiekvieno ir taip gavo rezultatą. Reikia pripažinti, kad mokinys buvo jau ne visai pradinukas. Tada latvis paklausė, o kiek bus du šimtus padalinus iš dešimties? Tas atsakė, kad tai labai sudėtinga užduotis, bet jis pabandys. Apvedė skaičių du šimtai apskritimu ir pradėjo skaičiuoti taškus. Čia latviui pagailo mokinio ir paprašė toliau nesivarginti.

Po to, šis Latvijos pilietis sužinojo kitos lenkų šeimos, grįžusios į Varšuvą istoriją. Ten, jų dukra – penktokė, Britanijos mokyklos mokinė, pirmą kartą pakliuvo į lenkų mokyklą. Lygiai po valandos ji išbėgo iš savo naujos mokyklos pastato su ašaromis, šaukdama, kad ji ten niekuomet daugiau nebegrįš. Pasirodė, kad visa klasė ją išjuokė jau po pirmųjų paprastų mokytojos klausimų.

Dar vieno lenko sūnus jau buvo baigęs Britanijos mokyklą. Kai latvis paklausė apie sūnų: “Na, kaip jis?“, į ką lenkas-tėvas trumpai atsakė: “Kvailys kvailiu“.

Ne taip seniai, aš jau iš savo šaltinio – pažįstamo mokyklos direktoriaus sužinojau, kad vienas mūsų diplomatijos darbuotojas sugalvojo atiduoti metams savo dukterį į Londono mokyklą, kad ta pasitemptų anglų kalboje. Mano pažįstamas tą merginą pažinojo, sakė, kad ji buvo, kaip sakoma, “pirmūnė ir tiesiog gražuolė“. O po metų angliškos mokyklos jis jos tiesiog nepažino. Jos anglų kalba – “fakas ant fako“, pirsingas, tatuiruotės ir palaidas elgesys. Kaip jis išsireiškė: “Mergina prarasta“. Apskritai, jis pastebėjo, jog kai praeini pro mūsų mokyklą pamokų metu, tai ten tyla – vyksta mokymosi procesas. O štai, kai eini pro angliškąją public school, nesvarbu kokiu laiku, kai buvau JK, tai gausmas girdėjosi už šimto metrų nuo mokyklos ir apie jokį normalų mokymosi procesą prie tokio triukšmo negali būti ir kalbos.

Angliškojo išsilavinimo kokybė jau veda link krizės Britanijos atominiame sektoriuje. Ten tiesiog nėra kuo pakeisti specialistų, išeinančių į pensiją. O kviesti užsieniečius į tokią pažeidžiamą pramonės šaką, jie kol kas dar nepasirengę, tuo labiau, kad negali pasiūlyti tokių atlyginimų, kaip Valstijose. Manau, kad angliškosios public school katastrofą galimą drąsiai sulyginti ir su amerikiečių ir su bet kuria kita vakarietiškąja, nes programos maždaug panašios.

Štai kitas įvykis aprašytas internete. Vienas vaikinas iš mūsų rusiškos publikos išvažiavo į Kanadą mokytis anglų kalbos, į vieną iš geriausių Kanados kalbų mokyklų. Ten pamokoje buvo nagrinėjamas straipsnis, kuriame buvo pateikta statistika apie nutukimo problemą pasaulyje.

Straipsnyje buvo pateikta išvada apie tai, jog problema įgavo maksimalų mastą angliškai kalbančiose šalyse. Toliau sekė testas su klausimu: ”Ar anglų kalbos mokymasis įtakoja viršsvorį?“. Mūsų žmogus, suprantama, į tokį idiotišką klausimą atsakė – “Ne“ .

Teisingas atsakymas buvo – “Taip“! Mūsų vaikinas pamėgino pasiginčyti su dėstytoju – gimusia Kanadoje indų mergina. Į ką ji atsakė:“Be abejo, ”Taip“ yra teisingas atsakymas“, – ir pateikė pavyzdį, kai jos dėdė išvažiavo iš Indijos į Kanadą ir pradėjo mokytis anglų kalbos, ko pasekoje siaubingai sustorėjo.

Tas jau parodo visiškai elementarią „priežastis-pasekmė“ sąryšio matymo atrofiją dėstytojų tarpe. Išaugo jau kita mokytojų karta, atitinkanti savo abiturientų lygį. Jeigu Vakaruose atsiras noras vėl grąžinti išsilavinimo sistemą į normos vėžes, tai jie tiesiog neras reikiamo mokytojų skaičiaus, sugebančio įsisavinti normalius vadovėlius. Suprantama, galima paprieštarauti, kad tai mokyklos išskirtinai plebėjams, o štai elitinėse mokyklose viskas klojasi kuo puikiausiai.

Bet, sprendžiant iš Vakarų elito veiksmų, tai ir jų mokyklose ne viskas tvarkoje. Pavyzdžiui, galima prisiminti buvusio kandidato į prezidentus Mitto Romnio pasipiktinimą, kai jis negalėjo atidaryti lėktuve iliuminatoriaus pravėdinti saloną ir net buvo pasiryžęs iškelti šį klausimą kongrese. Pas mus kiekvienas mokinys žino (bent jau aš tikiuosi), kodėl negalima atidaryti lėktuvo langų dešimties tūkstančių metrų aukštyje.

reklama

Taip pat galima pažymėti, kad pastaruoju metu labiausia pamėgta Valstijų praktika – bet kokiu klausimu „įjungti durnių“. Psaki jau tapo neigiamu žodžiu. Pagal mane, „durniaus įjungimas“ – trumpiausias kelias prarasti autoritetui. O jei taip nelauktai padarytume prielaidą: “Dieve, o jeigu jie neapsimetinėja?“.

Kaip paaiškinti tai, kad Kinijai be pradinio demokratizavimo faktiškai buvo suteiktas Maršalo planas, t. y. – investicijos, technologijos ir, svarbiausia, neaprėpiama amerikietiška rinka, o štai šalims, gerokai demokratizuotoms pagal Šarpą, nebuvo pasiūlytas iš viso joks planas? Koks buvo tikslas – kontroliuojamas chaosas? Gauti rezultatai kalba apie tai, kad jis ir nebuvo kontroliuojamas. To pasekoje, teigiamas Valstijų įvaizdis sunaikintas, o į jį buvo įdėtos nemažos lėšos.

Dabar JAV pavirto į beždžionę su granata. Jie net savo sąjungininkus įbaugino. Europa drebančia ranka tiesia beždžionei paskutinius bananus, kad granata nelėktų į jų pusę. Išsilavinimo lygis atsispindi netgi amerikiečių KPK (karinis pramoninis kompleksas), kur užsieniečiams inžinieriams su tradiciniu išsilavinimu priėjimas ribotas. Pavyzdžiui, karinėje aviacijoje, F22 ir F35 naikintuvų eilė rodiklių blogesni nei ankstesnės kartos. Tikriausiai, saugumo sumetimais, pagrindinai prie jų dirba inžinieriai, gimę JAV teritorijoje. Ir netgi kompiuterinių priedėlių srityje, jei paimtume tą patį ikonizuotą Steve Jobsą, kai jo buvo paklausta, kodėl jis neperkelia iPhonų gamybos į Valstijas, tas atsakė klausimu: “Iš kur aš paimsiu tiek inžinierių?“

Dauguma amerikietiškų aukštojo išsilavinimo įstaigų, dėstančių kažką tokio kaip “zombologija“, užsiimama tik pinigų pumpavimu ir diplomų dalinimu, su kuriais gali priimti tik į Mcdonaldą. Geruose universitetuose, kurių ne taip daug, į technines specialybes eina pagrindinai aziatai. Vietiniai mano, jog jiems šios specialybės per daug sudėtingos ir paprasčiau bus išmokti sudarinėti kompanijoms tuščios kapitalizacijos augimo ataskaitas akcijų biržoms.

Iškyla klausimas, kaip jie privedė savo išsilavinimo sistemą iki tokios katastrofiškos padėties? Jeigu nenagrinėtume konspiracijos teorijų ir priimtume domėn, kad visi ketinimai buvo kilnūs, galima išskirti dvi versijas. Pirma – išsilavinimo humanizacija. Vaikų negalima versti mokytis. Viskas turi būti savanoriškumo pagrindais. Jiems galima netgi nedaryti namų darbų, jeigu jie to nenori. Kaip pasekmė – programos supaprastinimas. Bet juk pagrindinė mokyklos užduotis – tai ne pagrindinių žinių gavimas, kurių gali neprireikti gyvenime. Pagrindinė užduotis – proto lavinimas, tam tikras intelektualinės ištvermės išugdymas, kad žmogus nenuleistų rankų prieš užduotį, truputį sudėtingesnę nei tos, prie kurių jis jau priprato.

Kita išsilavinimo lygio kritimo priežastis jau pačiose amerikietiškose mokyklose – bendros kartelės su afro- ir lotynų amerikiečiais nustatymas. Aš nieko blogo nenoriu pasakyti apie šių grupių intelektualius sugebėjimus, tiesiog jų kultūroje nepriimta versti savo vaikų gerai mokytis. Amerikietiškų mokyklų degradacijos procesas buvo palaipsnis. Gan ilgai baltieji mokiniai stipriai lenkė likusius pažangumu. Kitaip tariant baltieji, o vėliau ir aziatai, kurių tapo vis daugiau, egzaminuose gaudavo geriausius pažymius, o likusios grupės – nepatenkinamus. Tas buvo palaikyta mokinių diskriminacija etniniu požiūriu. Programą supaprastino. Vėl baltieji ir aziatai gavo aukščiausius – likusieji – jau vidutinius To pasirodė nepakankama. Dabar visos grupės gauna panašiai vienodus pažymius.

Kas nors galėtų pasakyti, kad mūsų (Rusijos) valstybinis egzaminas prives prie tokių pačių pasekmių, bet šiandieną dar yra didelis skirtumas pagal klausimų lygį mūsų valstybiniame egzamine ir vakarietiškuose analoguose. Jų valstybinių egzaminų klausimų lygis netoli pažengė nuo mūsų pradinės mokyklos. Iš to seka išvada – jokiu būdu negalima supaprastinti mokyklinės programos. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje ji tampa vis labiau sudėtingesnė. Rezultatai akivaizdūs.

O štai ką apie amerikietišką išsilavinimo sistemą galvoja visame pasaulyje pripažintas teorinės fizikos genijus Mitio Kaku.

Gimęs, išeivių iš Japonijos šeimoje, 1947 metais San Chose, Kalifornijos valstijoje, Mitio Kaku (аng. Michio Kaku, jap. 加и, 來道雄) pasaulyje laikomas absoliučiu genijumi teoretinės fizikos srityje. Bet apie savo amerikietiškus kolegas jis labai žemos nuomonės:

“JAV pati prasčiausia išsilavinimo sistema pasaulyje iš tų, kurios man žinomos. Mūsų abiturientų žinios skurdesnės, nei trečio pasaulio šalyse. Kokiu gi būdu JAV mokslinis elitas dar iki šiol nepatyrė kolapso?

Mes kuriame idiotų kartą – pasižiūrėkite mūsų TV ir realybės šou. Ir aš jums pasakysiu: amerikiečiai turi slaptą ginklą, kuris vadinasi "viza H-1B" užsienio mokslininkams.

Pamirškite apie Google, Pamirškite Silicio slėnį – visą tai sukūrė ne amerikiečiai, o emigrantai. Amerika iščiulpia geriausius protus iš viso pasaulio – Indija, Kinija, Rusija. O patys mes tik veisiame idiotus“.

pagal warandpeace.ru parengė: Remigijus Sinkevičius