Materializmas – kontrolės įrankis?

Dauguma žmonių tiki, kad daiktai skirti tam, kad padarytų gyvenimą patogesnį. Užtat siekti visokeriopo materialinio apsirūpinimo – įprasta vakarietiškos visuomenės norma.

Tipiškas europietis planuoja naujus pirkinius, dar nė neišmokėjęs paskolų už senuosius.

O ir daiktų tarnavimo laikas sutrumpėjęs ekstremaliai – dviejų metų telefonas – seniena, penkerių metų automobilis – nuvažinėtas.

Tampa įprasta, kad daiktas tarnauja maždaug tol, kol už jį išsimokama. Tada perkamas naujas daiktas ir tas ciklas tęsiasi be galo.

Tad… Ar tikrai daiktai tarnauja žmogui? O galbūt… žmogus tarnauja daiktams?

Gali skambėti kaip sąmokslo teorija, bet aš dažnai prisimenu mintį, kad aštuonių valandų darbo diena reikalinga ne dėl darbo kiekybės, o dėl to, kad žmogus patenkintų savo poreikius pirkdamas.

Daugeliui dirbančiųjų pirkimas – vienintelė prieinama pramoga.

Nes juk kitoms trūksta laiko.

O kodėl taip svarbu pirkimas? Ar tik dėl ekonomikos?

reklama

Nebūtinai. Tam, kad suprasti, ką reiškia pirkti, reikia suprasti, kas yra pinigai. Pinigai iš esmės yra įsipareigojimas. Įsipareigojimas, kad kupiūrą ar monetą gavęs asmuo galės ją iškeisti į tam tikrą jos vertei ekvivalentų daiktą.

Tai reiškia, kad pinigų davėjas garantuoja pinigų gavėjui, kad jis galės gauti kokią nors materialią gėrybę mainais už tam tikrą pinigų sumą.

Ir, sumokėjęs tą sumą, iš esmės dirba tam, kad patenkintų pinigų gavėjo galimybę ką nors įsigyti.

Bet ši dalis nėra blogiausia – blogiausia, kad dauguma daiktų apmokami pinigais, kurių pats davėjas neturi. Vadinasi, jis, jau mokėdamas, įsipareigoja dirbti tam, kad galėtų išmokėti pirkinį.

Kitu atveju susigadins savo mokumo reitingą ir nebegalės pirkti.

Pirkimas yra tapęs visuotine manija, kuri įsuka žmogų į nesibaigiančią dirbu-perku-dirbu grandinę, kuri traiško jo savimonę, unikalumą, santykius su artimaisiais, galų gale, sveikatą.

Bet yra dar vienas dalykas, kurį tai traiško ir apie kurį beveik niekas nepagalvoja, o būtent – pilietiškumas.

Pilietiškumą galima apibrėžti įvairiai, bet pats elementariausias tinkantis apibūdinimas yra toks, kad tai žmogaus santykis su tam tikra valstybe, kurioje jis gimęs ar kitu būdu įgijęs pilietines teises tokias kaip balsavimas, dalyvavimas valdyme, įstatymų iniciatyvos teisė ir pan.

Tam, kad būti geru piliečiu, lygiai taip kaip tam, kad būti geru tėvu ar motina, reikia skirti jėgų ir laiko.

Nuo darbo pavargę ir skolose įklimpę žmonės dažniausiai neturi nei vieno, nei kito, dėl ko jų mintys apsiriboja tuo, ką dar nusipirkti ir kaip tai išmokėti.

Tuo tarpu valstybę valdo ir jų bei ateinančių kartų gyvenimus nulemia tie, kurie turi laiko. Dažniausiai ne tik laiko, žinoma.

Dėl šios priežasties materializmą galima laikyti viena efektyviausių poveikio priemonių, kurios dėka iš asmens atimama prigimtinė teisė tvarkytis gyvenimą savo nuožiūra.

reklama

Be abejo, atsiras teigiančių, kad sprendimas įsigyti naują sofą ar naują telefoną taip pat laikytinas gyvenimo tvarkymųsi savo nuožiūra, bet ar galima taip teigti, suvokiant, kad nuo minimo sofos įgijėjo nepriklauso, kiek ta sofa kainuos, kiek tarnaus, kokius mokesčius turės už ją sumokėti? Suvokiant, kad nuo jo nepriklauso net tai, kiek ilgai bus prieinamas nemokamas gydymas ar mokymas? Nuo jo nepriklauso, kokios taisyklės galios teritorijoje, su kuria jis sieja esminius savo interesus?

Tam tikra, labai skausminga prasme dabartinio dirbančiojo padėtis nuo vergo skiriasi tik tuo, kad jis motyvuojamas ne maistu ir bizūnu, o pinigais, kuriuos, o paradokse, išleidžia maistui ir visokiems niekams.

Niekams, kurie padeda rasti prasmę beprasmiškoje kasdienybėje.

Jokia priklausomybė, tame tarpe ir priklausomybė nuo materialinių gėrybių, neduoda laisvės, nes priklausomybė yra spąstai, ribojantys pasirinkimą.

Todėl kiekvienas, trokštantis galimybės įtakoti savo gyvenimą, pirmiausia turėtų vengti priklausomybių, net ir tų, kurios iliuziškai suteikia laisvę – pirkti, keliauti, skaniai valgyti.

Tikroji laisvė yra galimybė spręsti, balsuoti, nutarti, vesti derybas. Būti aktyviu savo gyvenimo kalviu, aktyvia kitų žmonių gyvenimo dalimi.

Be abejo, šiuolaikinėje visuomenėje gyvenimas be pinigų gali būti itin sudėtingu, dėl ko nesiūlau visiškai nedirbti arba nesiekti įgyti jokių turtų. Visgi, būtina pasverti, kiek laiko skiriama darbui, kiek šeimai, kiek savirealizacijai.

Jei didžiąją dalį laiko tenka skirti darbui, tai yra požymis, kad žmogus pavergtas materializmo ir jo gyvenimas menkai tepriklauso nuo jo paties.

Išeiti iš to rato gali būti labai sudėtinga, nes daugelis, dar nesulaukę trisdešimties, apsikrauna skolomis iki pensijos, tačiau tik sprendimas, kaip ištrūkti iš nesibaigiančio dirbu-perku-dirbu rato, gali grąžinti gyvenimo kontrolę.

Nėra labai reikšminga, kas riboja galimybę rinktis – tikros grandinės ar nesibaigiantys kreditai. Svarbiausia, kad galimybės rinktis, kam skirti savo laiką bei energiją nebuvimas, eliminuoja gyvenimo kokybę, pilietiškumą ir matyt netgi prasmę.

Sunkiai suvokiamas fenomenas, kodėl šiais laikais, kai itin sumažėjęs mirtingumas nuo ligų ar nelaimių ir kai dauguma vakarietiškos visuomenės narių kasdien turi maisto bei pastogę virš galvos, vis daugiau net ir jaunų žmonių patys nutaria pasitraukti iš gyvenimo, gali būti paaiškinamas iš dalies ir tuo, kad tas, kuris netenka teisės spręsti, nebemato prasmės gyventi.