Tapino sindromas

Linas Medelis

Taip svarbu apie tai kalbėti garsiai. Tapino sindromas – ne vien Tapino problema. Tai reiškinys. Bandžiau apie tai samprotauti prieš keletą metų.

Sužlugdyto referendumo išvakarėse atsitiko vienas nelabai reikšmingas įvykis, kurį pavadinčiau Tapino sindromu. Suprantama, Andrius Tapinas nėra nei pirmas, nei paskutinis to reiškinio pranašas, tačiau raiškos būdas ir jo asmuo leidžia ganėtinai aiškiai matyti reiškinio kilmės požymius, jų derinius, simptomus, arba kaip pasakytų koks patopsichologas – tos pačios ligos požymių derinį. A.Tapino viešuosiuose tinkluose išplatintas filmukas neabejotinai prisidėjo prie referendumo rezultatų, jis buvo matomas, komentuojamas ir balsavimo dieną. Žurnalisto, rašytojo, TV laidų vedėjo, kino scenaristo, buvusio verslininko ir t.t., ir t.t. profesionaliai parengtas, gerai apgalvotas tekstas buvo trumpas ir išraiškingas. Ekrane (youtube. com) atpažįstamas Andrius Tapinas mums sakė:

„Aš kviečiu pasielgti su ja… pasielgti [rodo Rinkėjo kortelę] kaip pridera tikram patriotui. Žemės vardu aš jus kviečiu paimti štai šią kortelę [laiko ją abiem rankomis, iškelia į krūtinės lygį], įdėti ją į tą duobę [duobė jau iškasta] ir – aš jus kviečiu – žemės vardu – užkasti ją [deda kortelę į duobę]. Žemės vardu… Viskas dėl lietuviškos žemės… [ima kastuvą ir užkasa kortelę, meta saują žemės lyg į kapo duobę]. Ir palaistyti tą… [užpila duobę vandeniu iš karučio] Ir jeigu viskas bus gerai, pavasarį jums išaugs pinigų medis…“ [pabaiga].

reklama

A.Tapinas, kaip koks lietuviškas liberalas nesako: jūs, kurie eisite balsuoti, pasitarnausite Rusijai, jūs sugriausite Europos Sąjungą… Jis nesako – jūs esate kvailiai, arba, kaip V. Landsbergis, negąsdina, kad referendumas gali sugriauti ES. Jis nesako, kaip liberalas M.Lapinskas, kad referendumo organizatoriai žaidžia Putino žaidimą ir stengiasi įgąsdinti Europą, nesako, kaip D. Grybauskaitė, kad referendumais dažniausiai naudojasi autoritarinės, taigi, ne demokratinės valstybės…

Tą patį A. Tapinas pasako labai subtiliai: tai jūs, kurie ateisit balsuoti, esate kvailiai, jūs – Buratinai, besitikintys sulaukti, kada iš neparduodamos žemės išdygs pinigų medis. Tačiau didesnės vidinės kultūros žmogus prisimintų ir kuo baigėsi pasaka apie patiklų Buratiną. Naivumas ir atvira širdis nėra gėda.

O pasirinkdamas tokį savo santykį su tauta, su valstybės piliečiais, A. Tapinas peržengia ribą, kai sugrįžti atgal patikrinti, koks medis iš tos sėklos išaugo, tikrai gali būti kvaila.

Panieka tautai ir valstybei, menkinimas ir tyčiojimasis iš jų ir yra vienas ryškiausių Tapino sindromo požymių. Kokie dar požymiai galėtų apibrėžti vis labiau mūsų žiniasklaidos eskaluojamą reiškinį? Štai jie (visai nepretenduojant į galutinį sąrašą), sindromo apkrėstųjų, požymiai:

– savo poziciją jie rodo viešai ir dažniausiai neprašomi;

– jie bijo mąstyti savarankiškai, kritiškai, todėl siekia būti „kaip visi“, yra priklausomi nuo bet kokios valdančiųjų ir „elito“ nuomonės ir garsiai jai pritaria;

– jie negali sutikti nė su vienu kritišku argumentu, nes, pripažinus bent vieną, sugriūtų visa jų argumentų virtinė;

– siekdami tikslo, jie nesibodi priemonių ir visada randa pateisinimą amoraliai elgsenai, sau palankiai keisdami visuotinai įprastą sąvokų ir terminų turinį;

– jie visada pasirengę susitarti ir parsiduoti bet kuriuo klausimu, jei užsimenama apie rūpestį Europos Sąjungos, pasaulio problemomis bei mūsų „atsilikimu“ nuo vadinamųjų žmogaus teisių, europinių ir pasaulinių vertybių;

reklama

– jie pataikauja viešajai nuomonei, kurią patys ir kuria;

– jie nori būti pripažinti, pagerbti, moraliai bei finansiškai atlyginti, net jeigu tikslas pasiektas nesąžiningais būdais…

Pagal tokius požymius jie atpažįsta vienas kitą ir teikia vienas kitam paramą.

Tapino sindromas dažnai pastebimas tarp ilgą laiką dirbusiųjų komunistinio jaunimo sąjungos ir kompartijos aparate – ten jie būna išėję didelę nuolankumo, veidmainystės, demagogijos ir karjerizmo mokyklą. Tiesa, komunistų karta jau traukiasi iš viešojo gyvenimo, todėl dabar „elito“ gretas užima (yra užėmę), jų vaikai, auklėtiniai, buvusieji komjaunimo vadovai.

Tačiau nebūtinai. Tapino sindromas atpažįstamas ir nesusijusiuose su buvusia nomenklatūra asmenyse, išaugusiuose jau nepriklausomoje Lietuvoje. Labai dažnai jie yra subrendę ganėtinai aukšto lygio intelektinėje aplinkoje, yra aktyvūs ir jau nemažai pasiekę (arba tik „suimituoti“ intelektualai TV ekranuose) savo – beveik visada protinio darbo – profesinėje veikloje. Tarp tokių pastebėsite istorikų, politologų, švietimo, kultūros darbuotojų, rašytojų, žurnalistų, valdininkų, kuriems lyg ir derėtų kritiškai žvelgti į pasaulį. Jie ir žvelgia, bet tik ne ten, kur be baimės galima ištarti žodžius patriotizmas, tauta, tėvynė, šeima ir nėra reikalo stengtis juos pakeisti žodžiais nacionalizmas, Europos Sąjunga, žmogaus teisės, lygios lyčių galimybės.

Taip, inteligentija iš prigimties yra lengviausiai paperkamas visuomenės sluoksnis, nesunkiai randantis filosofinį pagrindimą sąžinės išdavystei. Taip, sergantieji Tapino sindromu šiandien labiau pastebimi ne vien dėl ypatingo jiems skiriamo dėmesio mūsų žiniasklaidoje. Kad jie tokie subrendo jau nepriklausomoje Lietuvoje, negalime kaltinti tiktai švietimo sistemos. Juos auklėjo tėvai, žmonės, sovietinės sistemos išmokyti nuolankiai tylėti, garsiai neabejoti, ir to mokę savo vaikus. Tėvai, viską žinoję ir viską suprantantys, tylėję, kad išliktų, kad išgyventų, kad jų vaikai būtų laimingesni ir daugiau pasiektų negu jie patys. Todėl ne viena atžala buvo pasmerkta Tapino sindromui. Bet net ir anais laikais atvirai demonstruojama nepagarba tautai, tėvynei, jos istorijai buvo ryškus tiesioginio kolaboravimo su okupantais požymis.

Su kokiu okupantu nepriklausomybę pasiekusioje šalyje kolaboruojama šiandien? Lengva atspėti – su tuo, kuris yra praktiškai užvaldęs visas mūsų gyvenimo sferas, kuris sėdi aukščiausiuose valdžios postuose ir žingsnelis po žingsnelio veda valstybę ir tautą tolyn nuo idealų, kurie buvo dedami į valstybės pamatus pirmaisiais darbo už nepriklausomybę metais. Tapino sindromas nebus greitai įveiktas jau vien todėl, kad jis, kaip koks užkratas, puoselėjamas valstybinėse struktūrose, kad jis tyliai pateikiamas kaip sėkmingo gyvenimo ir karjeros pagrindas. Vadinasi, pirmiausia reikia keisti tokias struktūras. Vadinasi, referendumo klausimas išlieka. Šįkart laimėjo kiti. Jie parodė, kad laimėti gali. Tik, kas žino, ar pralaimėjus ir antram referendumui, trečiame nebus balsuojama šakėmis?