„Gausybės ragas“: Laimė išrinktiesiems

Ateitis visada buvo vaizduojama kaip ideali utopija, kurioje šiuolaikinio pasaulio problemos buvo išsprendžiamos kokiu nos magišku būdu, suvedant visas bėdas ir nelaimes prie kažkokio bendro vardiklio ir „padalinant iš nulio“. Tačiau paskui dažniausiai paaiškėdavo, kad „iš nulio nesidalina“ ir problemų tik pagausėjo, o magišką sprendimą pakeisdavo kokie nors realūs veiksmai, kurie, tegu ir neišspręsdavo konkrečios problemos kaipo tokios, bet bent jau padarydavo ją ne tokia svarbia. Toje realioje, o ne idealioje ateityje žmonėms iškildavo jau kitos problemos, svarbesnės už ankstesnes.

Šiandien gyvename tokioje pačioje situacijoje: iš inercijos vykdomas planavimas gali tik konstatuoti, kad įžengėme į laipsniško pigios energijos, prieinamų resursų, švaraus geriamo vandens ir derlingų žemių deficito epochą. Dabar egzistuojantis gyvenimo būdas negali išspręsti šių problemų, kadangi nutaikytas būtent į problemų gausinimą, mat vadovaujasi „efektyvumo“ ir „pelno gavimo bet kokia kaina“ principais.

reklama

Ar esama alternatyvų tokiam mąstymui, kurį sąlyginai galima pavadinti „globalizmu“, tačiau kuris anaiptol nenusiteikęs samprotauti globaliai, atsižvelgiant į kokias nors kitas kategorijas, ne vien tik į „globalinį pasipelnymą“?

Pasakysiu iškart: alternatyvus sprendimas anaiptol ne toks akivaizdus, kaip atrodė ankstesni – „komunizmo“ ir „gausybės rago“ tokiame post-globaliniame pasaulyje bus labai mažai.

Pasaulis, kurį mes pamatysime dabartinio vystymosi scenarijaus pabaigoje, garantuotai veda mus į „paskutinio žmogaus planetoje“ scenarijų, kur žmonės kaunasi dėl maisto ir energijos šaltinių ant senosios civilizacijos griuvėsių. Šitą siužetą diktuoja akivaizdi idėja: „man bus taip paprasčiau išgyventi resursų deficito situacijoje“. Instinktyvus gyvuliškas impulsas yra suprantamas ir pats pirmas šauna į galvą: „šautuvas, šoviniai, konservai, gertuvė su vandeniu, bėgti, prieglobstis miške“. Būtent aplink tokias lengvai kanalizuojamas baimes ir sukurta nuostabi „paranojiko lizdo“ koncepcija, pagal kurią kiekvienas: šalis, šeima, individas – yra „išgyventojas“ ir kovoja pats už save. Aplink šitą negudrų planą sukasi ir visi šiuolaikiniai ateities vaizdiniai, kuriuos kažkas labai teisingai pavadino antiutopijomis. Jose postuluojama paprasta mintis: kai ateis valanda X, situacijoje, kai „viskam šakės“, tiktai tu, mūsų mielas kvaileli, sugebėsi prasiveržti į šviesią ateitį – su karabinu ant peties ir su kuprine ant nugaros. O kad tau nebūtų pernelyg baisu įvairiausių zombių, vampyrų, gyvų numirėlių ir kitų į tave panašių nelaimingųjų apsuptyje, mes pasiūlysime tau patogų urvelį su gerai apšaudomu perimetru. Rezultatas: ateities paprasčiausiai nebėra, kiekvienas stengiasi atsiplėšti sau didesnį gabalą, o jei kas pralaimėjo, tai aš nekaltas.

reklama

Iš kitos pusės, visa ankstesnė žmonijos vystymosi istorija byloja priešingą dalyką: išlošdavo visada tie, kurie pasiūlydavo ateities projektą, kuriame visiems ar bent jau daugumai būdavo šansas gyventi geriau. Klanai ir gentys jungėsi į tautas, tautos formavo nacijas, nacijos susiformuodavo į civilizacijas, civilizacijos šio daugiabriaunio ir šimtmečius trunkančio proceso pabaigoje turėjo susijungti į vieningą žmoniją, kuri ir taptų subjektu vieningo, visą planetą apimančio proceso, kur jau neįmanoma atskirti vokiečių biurgerio nuo Indijos valstiečio, paprasto amerikiečio nuo Kinijos darbininko – kadangi visi jie yra ta pati viena žmonija, su ta pačia ateitimi, su ta pačia planeta po kojomis ir su tuo pačiu likimu.

Šiuolaikinis pasaulis jau pravažiavo tą sankryžą praeityje: nugalėtojas paskutiniame pasauliniame kare, tegu ir šaltajame, pasirinko savo nuosavos „lyderystės“ fantomą, kas sukėlė begalę konfliktų visame pasaulyje, badą, skurdą viename ašigalyje – ir perteklių bei apsirijimą kitame. Dabar visas pasaulis stovi eilėje prie pasaulinių resursų, o ši eilė nepakenčia silpnų, ir jeigu tu neturi išsilavinusių gyventojų, stiprios ekonomikos, susitelkusio vieningo elito ir galingos armijos – tave paprasčiausiai sutryps šioje pasaulinio masto grobuonių, šakalų ir smulkesnių plėšikų minioje. Galutinė šio proceso stotelė yra ten pat – „paranojiko lizde“, antiutopijos, kuri tapo realybe, pasaulyje.

O štai po to, jau ant senojo pasaulio griuvėsių, žmonijai ir pasirodys tasai sunkiai pastebimas, atrodytų – šalutinis takelis, kuriuo galima bus žengti toliau. Ir šiuo momentu ta jėga, ta civilizacija, kuri pasiūlys pasauliui naują ateities vaizdinį, galės nugalėti ir tapti iš tiesų globalia. Tokia, kuri sąmoningai jausis atsakinga už visą pasaulį, už visus žmones, jame gyvenančius. Nes jie joje gyvens, visi be išimties. O šitai naujai vieningai žmonijai jau galima siūlyti bet kokias idėjas: ir komunizmą, ir „gausybės ragą“.