Petras Cvirka. "Lietuvių tautos priešai"

Lietuvių tautos istorija — tai jos amžių kovos už sa­vąją žemę, kultūrą, už gimtąją kalbą. Lietuvos valstybės, apėmusios didelius žemės plotus, klestėjimo periodą XV amžiuje pakeitė žlugimo epocha. Po Liublino unijos lietu­viai prarado savo valstybingumą, neteko įtakos istoriniam Europos likimui, pateko lenkų magnatų valdžion.

Bet per visus mėginimus ir sunkumus lietuvių tauta išsaugojo nepaliestą savo aukštą moralinį lygį, neišse­miamą savo dainų, padavimų, pasakų, liaudies kūrybos ir išminties lobyną, perduodamą kartų kartoms. Ir visų pir­ma mes didžiuojamės dėl to, kad išsaugojome mūsų me­lodingą ir vaizdingą kalbą, vieną iš seniausių Europoje.

Mūsų kraštas yra istorijos kelių kryžkelėje. Čia, į Ne­muno ir Neries pakrantes, traukė savo plėšikiškų žygių metu vokiškieji grobikai, nešdami vargą ir siaubą. Žiau­riose grumtynėse su neapkenčiamais priešais lietuviai ka­riai apvainikavo save nevystančia garbe. Ne vieną kartą jie triuškino plieno šarvais apšarvuotus šunis riterius. Per daugelį amžių suduždavo prie Lietuvos žemių juodoji la­vina „Drang nach Osten”[1]. O ten, kur įsigalėdavo teuto­nai, ne tik išnykdavo visi lietuvių kultūros pėdsakai, bet ir buvo fiziškai išnaikinamos ištisos lietuvių giminės.

Jei blogiausiųjų Teutonų ordino tradicijų paveldėto­jai— hitlerinė Vokietija būtų laimėjusi milžiniškoje ko­voje, lėmusioje pasaulio likimą, — iš žemės paviršiaus būtų nušluota lietuvių tauta, lygiai taip pat, kaip po vo­kiečių padu žuvo mūsų kraujo broliai senovės prūsai. Masinės žudynės ir visų gyventojų apiplėšimas, negir­dėtas kultūrinių įstaigų naikinimas, metodiškas vokiečių kolonistų Lietuvoje įkurdinimas hitlerinės okupacijos me­tu buvo tik pirmieji žingsniai, po kurių turėjo sekti dar žvėriškesnis susidorojimas su. lietuvių tauta ir lietuvių kultūra.

Apie juodus debesis iš vakarų dainuojama senoje lie­tuvių liaudies dainoje. Bet toje pat dainoje yra puikūs pranašavimo žodžiai apie saulę, tekančią iš rytų šalelės.

Perskaitykite įdėmiai metraščių puslapius, ir jūs pa­matysite, kad per ištisus amžius mūsų ištikimas draugas ir sąjungininkas kovoje su vokiškaisiais grobikais buvo didžioji rusų tauta. Ties Žalgiriu-Griunvaldu petys į petį su lietuviais kariais Smolensko kareiviai sutriuškino išdi­dųjį ordiną. Lietuvių ir rusų kalavijai kapojo kryžiuočių ir kalavijuočių nagus eilėje kitų mūšių.

reklama

Kartu su geriausiais rusų tautos sūnumis lietuviai ko­vojo prieš caro priespaudą. Mūsų atgimstanti kultūra ne­apsakomai daug skolinga šviesiajam Gerceno ir Dobroliu- bovo, Tolstojaus ir Čechovo, Gorkio ir Majakovskio, Čai­kovskio ir Musorgskio genijui.

Nuo didžiosios Spalio revoliucijos dirbtine užtvara mus atitvėrė mūsų tautai svetimi ir priešiški elementai. Bet istoriškai neišvengiamas ir vienintelis teisingas buvo vie­ningas lietuvių tautos nutarimas grįžti į gimtąją šeimą, įsijungti į Tarybų Sąjungą. 1940 metais mes vėl atgavome amžinuosius saitus su rusų tauta, su kitomis Tarybų kraš­to tautomis.

Mes radome tarybinę liaudį Spalio revoliucijos ir tary­binių penkmečių pakeistą, geriausias amžių kultūros tra­dicijas perėmusią, amžinąsias pažangiosios žmonijos sva­jones apie tautų ir rasių lygybę įgyvendinusią, pažangio­sios Lenino—Stalino pasaulėžiūros praturtintą. Mus pri­ėmė kaip saviškius, artimus. Kiekvienam lietuviui ir visai tautai atsivėrė neaprėpiama nacionalinės kūrybos erdvė. Gimtoji kalba mokyklose, savasis menas pirmą kartą liko prieinamas plačiosioms masėms, dar neseniai buvusioms neraštingoms. Visa eilė naujų kultūros įstaigų, apie ku­rias mes seniau galėjome tiktai svajoti,— Mokslų Akade­mija, Valstybinė filharmonija, dešimtys naujų teatrų ir klubų, šimtai mokyklų ir gimnazijų kultūrinį Lietuvos gy­venimą padarė nepaprastai turiningą ir turtingą. Nieka­dos dar mūsų rašytojai, dailininkai, kompozitoriai netu­rėjo tokių neribotų kūrybos galimybių, niekados dar mū­sų menui, mūsų kultūrai nebuvo atvira tokia didžiulė daugiamilijoninė tarybinių skaitytojų, tarybinių klausyto­jų auditorija.

Ši visapusiška kūryba buvo pertraukta juodaisiais hit­lerinio siautėjimo metais. Bet mes vėl esame gimtoje, iš­vaduotoje žemėje. Mūsų tautą nuo neišvengiamos pražū­ties išgelbėjo pergalingieji Raudonosios Armijos pulkai. Ir dabar nukankintam, nukamuotam kraštui vėl užtekėjo gyvybės ir kūrybos saulė. Mūsų draugystė su didžiąja ru­sų tauta vėl sutvirtinta ir pažymėta rusų karių, kritusių dėl Vilniaus, Kauno, Klaipėdos išvadavimo, karštu krau­ju, lietuvių, kovojusių ties Oriolu, Kursku, Neveliu, krau­ju. Visų lietuvių patriotų galvoje yra tik viena mintis: juo greičiau užgydyti karo padarytas žaizdas, juo grei­čiau grąžinti j Lietuvos žemę pasaulyje išsklaidytus tė­vynainius, atkurti iš pelenų ir griuvėsių mūsų miestus ir kaimus, atstatyti ir įsteigti naujas lietuviškas mokyklas, institutus, parašyti naujas puikias poemas, pjeses, sim- ionijas, [nutapyti] drobes, įamžinti mūsų tautoje brangų Žemaitės, Maironio, mūsų literatūrinės kalbos tėvų Bū­gos, Jablonskio palikimą. Mes jaučiame, jog neapsakomai daug davė mums tarybinė valdžia. Ir kartu mes negali­me užmerkti akių prieš tai, kaip varomas bjaurus grio­vikų darbas, nukreiptas prieš lietuvių tautą ir jos geriau­sias tradicijas, išdavikų ir banditų darbas.

Ištikimybę savo žemei, savo protėviams, savo kultū­rai visuomet šventai saugojo, negailėdami savo gyvybės, lietuvių tautos sūnus ir dukros. Ilgus amžius garsi lietu­vių tautos didvyrė Gražina[2], norėdama atpirkti su vokie­čiais grobikais savo likimą susiėjusio savo vyro išdavys­tę, pati vedė į mūšį lietuvių kariuomenę ir savo jaunos gyvybės kaina iškovojo pergalę.

Nėra vietos mūsų tarpe tiems, kas kelia savo ranką prieš tautą, kas nežmoniškomis piktadarybėmis teršia pa­tį lietuvio vardą.

Daug man teko girdėti apie lietuviškai vokiškus na­cionalistus, ir aš turiu prisipažinti, jog lig šiol mano, kaip ir daugelio lietuvių inteligentų, galvoje tiesiog netelpa mintis, kad šie išgamos gali taip žaloti tautos kūną ir da­ryti tokius negirdėtus žvėriškumus ir [skelbti] piktą ne­apykantą Tarybų Lietuvai.

Neseniai man teko lankytis vienoje mūsų apskrityje. Aš kalbėjausi su valstiečiais, darbininkais, inteligentais. Aš mačiau pasiaukojantį darbą Tėvynės labui. Dešimtys ir šimtai tūkstančių žmonių, be nusiskundimų ir priekaiš­tų, įveikdami visus atkuriamojo meto sunkumus, negailė­dami sveikatos vėl kuria laimę ir džiaugsmą. Išvaduotoje žemėje nuniokotai Lietuvai atkurti dirba valstiečiai ir naujakuriai. Šie nepastebimi „sraigteliai”, kaip neseniai juos pavadino draugas Stalinas, aria ir sėja net ir tada, kai juos iš gyvųjų tarpo plėšia niekšiška bandito ranka, miršta gimtoje žemėje, galvodami apie savo tautą, apie jos šviesią ateitį.

Aš mačiau ir klaidas, neprityrusios rankos daromas, ir piktos valios mūsų tautos nedraugus, kai kur prasiskver­busius į jauną tarybinį aparatą. Visa tai reikia išgyven­dinti. Visa tai bus išgyvendinta ir pašalinta.

reklama

Ir kartu visam laikui įsmigo atmintyje moterų ir vai­kų ašaros, lietuviškai vokiškų nacionalistų juodųjų darbų pėdsakai, nesuderinami su jokia žmoniška logika.

Bernas, visą gyvenimą sunkiai dirbęs ponams, o da­bar iš tarybinės valdžios gavęs žemės sklypą, vargais ne­galais surinko sėklą ir prakaituodamas apsėjo savo že­melę. Tą pačią naktį pas jį atėjo banditai, sumušė jį, per­skrodė pilvą, rieškučiomis prikimšo žemių ir ant lavono paliko pasityčiojimo raštelį: „Tu norėjai žemės — ga­vai ją”.

Pravažiuojantis milicininkas paklausė valstietį kelio į gretimą kaimą. Už šį „nusikaltimą” naktį banditai nužudė nelaimingąjį artoją, nužudė visą jo šeimą, o mažam kū­dikiui nukirto galvą ir numetė ją prie nužudytos motinos kojų.

Banditai kėsinasi prieš senio gyvybę, nes du jo sūnūs tarnauja Raudonojoje Armijoje. Banditai išpjauna visą šeimą, nes šioji šeima pasirašė karo paskolą.

Aš galėčiau tęsti šią fanatiškumo santrauką. Juoda šių žvėrių siela. Net zoologinių nacionalistų vardas jiems per daug maloniai skamba. Tai — žmogžudžiai, banditai, žmog­ėdros.

Jie save vadina „armija”. Ši „armija” šliaužioja grio­viais, apsikabinusi vokiečių ginklais, iš už kampo užpul­dinėja nekaltus žmones, žudo moteris, senius ir vaikus.

Dėl ko jie kovoja? Iš jų bjaurių lapelių tykšta nuodin­gos seilės. Ten nerasi jokios menkiausios, labiausiai iš­kraipytos, idėjėlės. Jie tik be galo kartoja apie atimtus dvarus ir buožių ūkius. Jų vienintelė mintis pasipelnymas.

Kokią Lietuvą jie nori atkurti? Dvarininkų Lietuvą, plechavičių Lietuvą, iždo vagių ir kyšininkų, lapenų, yčų, norkaičių Lietuvą[3], kurioje Smetona dujų kamerose nuo­dijo Suvalkijos valstiečius, Varnių ir Bajorų koncentraci­jos stovyklų Lietuvą, „nepriklausomą Lietuvą”, kurioje hitlerinis pasiuntinys Cechlinas vienu telefono skambučiu nustatinėdavo užsienio ir vidaus politikos kursą, diktuo­davo net mūsų kultūros ir literatūros kryptį. Lietuvą, kur krupai, symensai, kriugeriai, tilmansai kaip jiems tinka elgėsi su lietuvių darbo vaisiais tuo metu, kai teismo ant­stolio iš gimtųjų sodybų išvaryti valstiečiai, ieškodami duonos kąsnio, tūkstančiais plaukė į Argentiną ir Brazi­liją, kur jų vėl laukė nelinksmas, nesotus gyvenimas. Lie­tuvą, kurios artojai svetimame krašte likdavo Pabaltijo baronų ir Rytų Prūsijos junkerių vergais. Lietuvą, kurios kariniuose štabuose nuo viršaus iki apačios knibždėte knibždėjo vokiečių šnipai urbonai, katchės, štenceliai, iš­davikai kubiliūnai.

Ar šie banditai gali vadintis lietuviais? Kuriais laikais lietuviai darė tokias piktadarystes, keldami ranką prieš savo brolius?

Jų tas pats šūkis, kurį kadaise pagarsino Hitleris ir Gebelsas: mušti, pjauti, karti. Jų net tas pats hitlerinis apdaras — esesininkų kepurės, vokiški mundurai, ant ku­rių sukrešėjo nekaltai nužudytų Lietuvos žmonių kraujas. Jų etmonai — apdriskę sumuštos vokiečių armijos kari­ninkai, gestapininkai, vokiečių diversantų mokyklų moki­niai. Panerių, Vilijampolės, Kupiškio žudikai.

Ko jie tikisi? Ligi šiol jie vis dar puoselėjo mintį, kad hitlerinė Vokietija kuriuo nors nesuprantamu būdu išeis sausa iš vandens ir hitleriniai bernai, kaip ir piima, gaus iš Berlyno kasų Judo sidabrinius. Nepavyko. Viršum Ber­lyno iškelta <…> Pergalės vėliava. Tie hitleriniai vadai, kurie dar nepasidarė lavonai, kalėjimuos laukia neišven­giamo rūstaus teismo, o jų pasekėjai ir mciitintiniai savo bjauriu kvėpavimu dar nuodija mūsų daug kentėjusią že­mę, žudo, plėšia ir degina.

Argi gali saujelė begėdžių padaužų ir žudikų pasukti atgal istorijos ratą, priversti lietuvių tautą pasukti iš jos laisvai ir vieningai pasirinkto istorinio kelio? Jie kelia ranką prieš visą Tarybų Lietuvą, prieš visą galingąją Ta­rybų Sąjungą, sutrypusią į dulkes šarvuotą hitlerinę bjau­rybę, kuri kadaise atrodė nenugalima. Istorijos sprendimas šiems banditams jau pasirašytas. Jų laukia rūsti teisinga tarybinio įstatymo bausmė. Apie juos su pasibjaurėjimu kalba visi padorūs lietuviai, juos keikia jų pačių moti­nos, kurios gėdinasi, kad pagimdė tokius išgamas.

Lietuvių tautos garbės ir laimės vardan bjaurius ban­ditus reikia nušluoti nuo žemės paviršiaus, kad daugiau nebūtų liejamas padorių Lietuvos darbo žmonių kraujas. Tegul paskutinį kartą apsigalvoja tie bukapročiai, kuriuos įvėlė į savo tinklą hitleriniai samdiniai, gestapinės pa­sturlakos. Tų, kurie grįš į ramų darbą ir padarys atgailą, laukia kilniadvasės tautos malonė. O tie, kas pasiliks su banditų atamanais, nepaspruks nuo pelnytos bausmės.

Aš rašau šiuos žodžius kreipdamasis į lietuvius inteli­gentus. Kiekvienas jų savo akimis turi įsitikinti begaliniu moraliniu juodvarnių, hitlerinių paskutinukų smukimu. Kiekvienas turi pakelti savo balsą, ragindamas piliečius ryžtingai kovai su banditais. Negalima tylėti. Tas, kas dėl savo neapsigalvojimo ar minkštumo rodo bet kokią to­leranciją lietuviškai vokiškiems nacionalistams, nenoromis tampa jų talkininku ir pataikautoju. Metas baigti. Laikas nelaukia. Mes skubame greičiau atstatyti ir atkurti savo gimtąją respubliką visame jos grožyje. O dėl to kartą ir visam laikui reikia apvalyti ją nuo žudikų ir žmogėdrų.

“Valstiečių laikraštis”, 1945, liepos 23.