Nacionalsocialistinės pasaulėžiūros priešai ir jų žmonijos lygybės doktrina, versta iš „SS rasinės politikos“

Krikščioniškoji bažnyčia nuo pradžios mokė žmonijos lygybės ir ją primesdavo ten, kur viešpataudavo. Žydas Paulius, virš visų, yra atsakingas už šią idėją, nepaisant jo didžiavimosi savo grynai žydiška kilme. Jis laimėjo Romos imperijos gyventojus naująjam tikėjimui. Romos imperija patyrė nemažai rasinio maišymosi, kuris skatino greitą rasinės lygybės doktrinos sklidimą. Krikščionimi galėjo tapti bet kas: ar romėnas, ar graikas, ar žydas, ar negras ir t. t. Kaip krikščionys jie visi buvo vienodi, nes svarbu buvo, kad jie priklausė bažnyčiai ir priėmė jos mokymus. Vieninteliai jų užskaitomi skirtumai buvo tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų ir tarp kunigų bei laitų bažnyčioje. Kadangi visi žmonės buvo sukurti Dievo atvaizdu, visi turėjo būti laimėti bažnyčiai. Tikslas yra vieninga žmonija, suvienyta viską apimančios kunigų valdomos bažnyčios. Aiškiausia šito išraiška ateina iš Popiežiaus Pijaus IX – ojo pareiškimo 1938 – ųjų liepos 29 – ąją: „Šiandien yra pamirštama, kad žmonijos rasė yra viena didelė katalikų rasė.“

Ši religinė doktrina atėjo ne iš prigimtinės rasės, arba rasiškai grynos tautos religijos. Ji išsivystė Artimuosiuose rytuose per rasinio chaoso laikotarpį iš įvairiausių kultūrų ir savo galutinę formą rado po Bizantijos įtaka.

Tačiau įtraukimas į krikščionių bendruomenę ir krikščioniškas išsilavinimas nieko nepadarė, kad pagerintų įvairių tautų natūras, arba gyvenimo būdus. Jos tik buvo padarytos neužtikrintomis dėl savo tikrosios natūros, reiškiant, kad svetimos įtakos kišosi ten, kur turėtų šnekėti kraujas, pavyzdžiui, santykiuose tarp vyrų ir moterų, sutuoktinio išsirinkime, santykiuose tarp šeimos ir tautos, iš tiesų, veikiamos svetimų papročių ir gyvensenos. Jau daugiau kaip per tūkstantį metų krikščionybė nesugebėjo pakelti negrų, ar Pietų Amerikos indėnų kultūrinio lygio. Bet bažnyčia pastatė sienas, kur neturėtų egzistuoti jokių, pavyzdžiui, tarp skirtingos tikybos vokiečių. Ir ji nugriovė sienas, kurias pastatė gamta, palaiminant santuokas tarp arijų ir žydų, negrų ir mongolų. Ji paėmė milijonus vertingų žmonių iš savo Dievo suteiktų vaidmenų tautos bendruomenėje ir juos įkišo į vienuolynus, arba kunigiją. Jos doktrinos yra atsakingos už rasių, tautų ir kultūrų žlugimą. Sveiki vokiečių žmonių instinktai nuo pat pradžių priešinosi šiam svetimam mokymui, arba jam mėgindavo uždėti savo antspaudą. Šiaurietiškieji žmonės prieš ją kovojo amžius. Mokytojas Ekchartas prieš daugiau nei 600 metų pasakė: „Dievas yra manyje, aš esu jo dalis, aš galiu pastebėti Dievo valią be kunigų pagalbos.“ Liuteris krikščionims sakė klausytis savęs ir elgtis pagal savo sažines. Bet Reformacijos tragedija yra, kad ji prasidėjo kaip vokiečių revoliucija, bet baigėsi mūsyje dėl dogmų ir Liuteris galiauriai pririšo sąmonę prie žydiškų Bibilijos mokymų.

reklama

 ILIUSTRACIJA: Ar ta pati dvasia gyvena šiuose išsiskiriančiuose kūnuose?

Kopernikas, Kepleris, Galilėjus ir daugelis kitų mokslininkų pradėjo mūšį tarp šiuolaikinio mokslo ir krikščioniškos dogmos, šiaurietiškoji mokslinė dvasia kaip tiesą gal priimti tik tai, kas sutinka su mokslu ir patirtimi. Šiandien netgi kadaise neišjudinama bažnyčia užduoda klausimus apie žmonijos lygybę. Nacionalsocialistinė pasaulėžiūra, paremta paveldimumo dėsnių ir rasių nelygybės žinojimu, sėkmingai nugalės šį klaidingą mokymą ir vokiečių tautą gražins jos originaliai pasaulėžiūrai.

LIBERALIZMAS

Prancūzijos revoliucija (1789) Europą supažindino su nauja vedančia idėja, suktrauktą frazėje „laisvė, lygybė, brolybė“. Tai buvo rasiškai menkesnių elementų sukilimas, kurie perėmė idėjas, kurios iš dalies turėjo kitokias rasines ištakas ir kurios jų tegalėjo būti iškraipytos. Žydai turėjo lemiamą įtaką. Kaip bažnyčia, liberalizmas mokė, kad visi žmonės yra lygūs, kad nėra jokių kokybinių skirtumų tarp rasių, kad išoriniai skirtumai (fizinis tipas, odos spalva), yra nesvarbūs. Kiekvienas žmogus, nepaisant rasės, gali būti didvyris ar bailys, kūrybingas arba benaudis visuomenei, kariškai pajėgus, moksliškai pajėgus, meniškai gabus. Aplinka ir išsilavinimas buvo svarbūs veiksniai, kurie žmones daro gerais ir vertingais. Jeigu suteikiama žmonėms tinkama aplinka ir jie išvaduojami iš grandinių, tautos susijungtų vystyti savo sugebėjimus vieningoje žmonijoje ir tai pasektų amžina taika. Taigi, liberalizmas reikalavo lygybės visiems, lygių galimybių visiems ir ypač lygybės ir laisvės ekonominėje sferoje ir t. t. žydams.

Mes, vokiečiai, pamatėme kur tokios doktrinos veda. Liberalizmas nugriovė struktūras, kurios laikė rases ir tautos, paleidžiant destruktyvius polinkius. Rezultatas buvo ekoniminis chaosas, kuris privedė prie milijonų bedarbių vienoje pusėje ir absurdiškos prabangos kitoje. Liberalizmas sunaikino tautos ekonominius pagrindus, leisdamas pažmogiams laimėti. Jie laimėjo vedantį vaidmenį politinėse partijose, ekonomikoje, moksluose, menuose ir spaudoje, griaudami naciją iš vidaus. Visų piliečių „nepaisant rasės“ lygybė privedė prie europiečių maišymosi su žydais, negrais, mongolais ir taip toliau, kurio paseka yra arijų rasės pakrikimas ir nykimas.

Viskas, ką šiaurietiškoji civilizacija laimėjo prieš tamsos jėgas kultūros, mokslo ir laisvių srityse, patyrė grėsmę iš karto kai žydai ir kiti žemesni elementai įgijo galią. Europiečių dominavimas pasaulyje žlugo kaip Pirmojo pasaulinio karo pasekmė ir geriausioji vokiečių tautos dalis susidūrė su nykimu. Adolfas Hitleris vienas išgelbėjo Vokietiją ir visą Europą nuo šio likimo.

reklama

MARKSIZMAS

Pavojingiausiasis dabartinis mūsų pasaulėžiūros priešas yra marksizmas ir jo palikuonis, bolševizmas. Tai yra destruktyviosios žydiškosios dvasios produktas ir iš esmės tai buvo žydai, kurie šią destruktyvią idėją pavertė realybe. Marksizmas moko, kad yra tik dvi klasės: savininkai ir beturčiai. Abi turi būti sunaikintos ir turi būti pašalinti visi skirtumai tarp žmonių, tai pasekti turi viena „žmonių sriuba“. Tai, kas seniau buvo šventa, yra niekinama. Kiekviena sąsaja su šeima, gimine ir tauta sunyko. Marksizmas apeliuoja į žmonijos žemiausiuosius polinkius, tai yra kreipimasis į žmonijos išgamas.

Mes Vokietijoje tiesiogiai matėme, kur veda žmones marksizmas nuo 1919 – ųjų iki 1932 – ųjų, Ispanijoje, virš visko, Rusijoje. Liberalizmo suteršti žmonės nėra pajėgūs apsiginti prieš žydišką-marksistinį nuodą. Jeigu Adolfas Hitleris nebūtų laimėjęs mūšio dėl savo tautos sielos ir nebūtų sunaikinęs marksizmo, Europa būtų paskendusi į bolševikinį chaosą.

ŽYDAS

Žydai yra už bažnyčios, liberalizmo ir marksizmo lygybės mokymų. Jie buvo pirmieji fanatiški šios idėjos gynėjai. Laisvoji masonija dominavo Prancūzijos revoliucijos intelektinį pasaulį ir liberalizmas išaugo iš laisvosios masonijos. Portugalijos žydas Richardas, „klasikinės nacionalinės ekonomikos tėvas“, yra liberaliosios laisvos rinkos ir ekonominio plėšikavimo teorijos tėvas. Marksizmo ir bolševizmo pagrindas yra „Kapitalas“, parašytas žydo Mordechėjaus (Markso).

Kaip žydas įgijo griaunamąją jėgą prieš europietiškas tautas? Žydai yra rasiškai maišyti. Esminė charakteristika, kuri juos atskiria nuo visų kitų rasių ir tautų, yra parazitavimo instinktas. Patys žydai apie tai yra aiškūs. Karlas Marksas, „Kapitalo“ autorius, sako: „Kokia yra žydijos esminė savybė? Praktiškumas, saviinteresas. Kas yra žydo kultūra? Derėjimasis. Kas yra jo dievas? Pinigas.“ Žydas filosofas Spinoza sakė: „Ko mums reikia, yra paprasta: jog kontroliuotumėme viską, reikalingą mūsų pačių gerbūviui.“

Parazitinė žydų prgimtis yra aiški iš jų sugebėjimų prisitaikyti prie vietinių tautų. Charakteringas pavyzdys yra žydo santykis su kalba. Netgi prieš mūsų erą žydų tauta pakeitė savo kalbą kelis kartus. Kur jie beeidavo, jie perimdavo vietinę kalbą, nors jie iš emsės negalėjo nuslėpti savo rasinės kilmės.

Tačiau žydai yra viena iš rasiškai sąmoningiaisiųjų tautų. Senojo Testamento ir Talmudo įstatymai griežtai draudžia santuokas su ne žydais. Vedantys žydai visada pabrėždavo rasės ir rasės grynumo svarbą. Netgi Sovietų Sąjunga, kitaip esanti prieš rasę, išleido nutarimus žydiškam kraujui apsaugoti. Labiausiai žinomas pareiškimas yra iš žydo Benjamino Dizraelio (orgiginaliai „d‘Israel“, paskui „Lordas Beikonsfeldas“), išgamečio Britanijos ministro pirmininko: „Niekas negali būti abejingas rasiniam principui, rasiniam klausimui. Tai yra raktas į pasaulio istoriją. Istorija dažnai yra paini, nes ji buvo parašyta žmonių, kurie nesuprato rasių klausimo ir su juo susijusių aspektų... Rasė yra viskas ir kiekviena rasė, kuri nuo maišymo nesaugos savo kraujo, pražus... Kalba ir religija nelemia rasės, ją lemia kraujas.“

Jo parazitinė prigimtis žydą privedė išlaikyti savo tautos kraują ir smogti kitoms tautomsį jų būties branduolį – jų rasinę natūrą. Tik kai yra sunaikinamas tautos rasinis grynumas, žydas gali plėtotis laisvai ir be apribojimų. Dizraelio politiniai veiksmai sako, kad daugelis žydų sąmoningai dirba rasinio grynumo sunaikinimui. Jis karalienę Viktoriją padarė Indijos imperatore, Anglijoje sukurdamas atidarymą rytietiškiems gyvenimo būdams. Jis suklaidino anglų tautą su Rytų imperijos mintimi, taip slopindamas ir falsifikuodamas anglų rasinius instinktus. Žydas taip pat išdavė Rusijos tautas su dangaus žemėje atvaizdais, vedant prie stambaus masto rasinio maišymosi, labai greitinančio nykimo procesą. Žydas galėjo realizuoti savo planus pasauliniam viešpatavimui tik kai Rusija tapo siplna, be instinktų, be kultūros. Šitaip mes suprantame Momseno abipūdinimą žydų tautai kaip „dekompozicijos fermentą“.