Pasaulinė nelygybė: 8 asmenų turtas didesnis, kaip pusės žemės gyventojų

Naujausio, 2017 m. sausio mėn. „Oxfam“ paskelbto pranešimo apie pasaulinę ekonominę nelygybę – „An economy for the 99%“ (angl.: „Ekonomika 99% žmonių“) – duomenimis, 8 fiziniai asmenys valdo didesnius turtus, kaip 3,6 mlrd. skurdžiausiųjų žemės gyventojų kartu paėmus. Greta to pateikiami ir kiti daug ką sakantys skaičiai.

• Per artėjančius 20 metų 500 asmenų perduos 2,1 trln. JAV dolerių savo įpėdiniams – tai daugiau, kaip visos Indijos, 1,3 mlrd. gyventojų turinčios šalies, BVP. 
• Skurdžiausiųjų 10% pajamas tarp 1988-ųjų ir 2011-ųjų metų išaugo mažiau, kaip 3 JAV doleriais, tuo tarpu turtingiausiojo 1% pajamos išaugo daugiau, kaip 182 kartus. 
• FTSE-100* direktoriaus metinis darbo užmokestis prilygsta 10 tūkst. Bangladešo tekstilės fabrikuose dirbančių žmonių metiniams atlyginimams kartu paėmus. 
• Ekonomisto T. Pikečio atliktas tyrimas rodo, kad per pastaruosius 30 metų JAV apatinės 50% visuomenės dalies pajamos visiškai nepaaugo, tuo tarpu 1% sudarančios viršūnėlės pajamos išaugo 300%. 
• Vietname turtingausias šalies žmogus per dieną uždirba daugiau pinigų, kaip skurdžiausias per 10 metų. (Oxfam,2017, p. 2).

Be to, mūsų cituojamo Oxfam pranešimo autoriai mėgina paaiškinti šios akis badančios nelygybės priežastis ir kelti galimus problemos sprendimo būdus. Tarp šių priežasčių minima tai, jog didžiosios korporacijos veikia tiktai „viršūnių naudai“, iš dirbančiųjų „išspausdamos“ kiek galima daugiau darbo laiko už mažiausią galimą atlygį, patiems savininkams vengiant valstybinių mokesčių (ten pat, p. 3). Net prabylama apie tai, kad pinigais „nuperkama“ politika, valstybėms tampant stambaus kapitalo interesų tarnaitėmis (ten pat, p. 5).

reklama

Tai nėra neteisingi pastebėjimai, bet visgi „jaučio už ragų“ Oxfam‘as neima – pranešime nerasi nei vieno žodžio apie pačią kapitalistinę sistemą, esančią gilumine visų socialinių blogybių priežastimi.

Todėl ir Oxfam‘o pranešimo autorių siūlomi problemos sprendimo keliai – „humaniška ekonomika, skirta 99% žmonių“, siūlant valstybinėms valdžioms „dirbti daugumai“, „ne konkuruoti, o bendradarbiauti“, o korporacijoms „dirbti visų labui“ (ten pat, p. 7) – abstraktūs ir nepagrįsti niekuo, išskyrus naiviai geranoriškais ketinimais. Pats kapitalistinis gamybos būdas daro neišvengiamu dirbančiųjų išnaudojimą bei žymiosios sistemoje gyvenančių žmonių dalies nuskurdinimo. Tai dar 1867 m. išėjusiame 1-ajame „Kapitalo“ tome išaiškino K. Marksas, atlikdamas mokslinę šio gamybos būdo analizę ir iškeldamas tezę dėl visuotinio kapitalistinio kaupimo dėsnio.

reklama

Istorinė praktika patvirtino Markso ekonominio mokslo tiesą, tik jam pačiam nenumatytu būdu: augusi kapitalo koncentracija pagimdžiusi naują „monopolistinę kapitalizmo stadiją“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 27, p. 366) –imperializmą – kuriam V. Leninas paskyrė epochinės reikšmės veikalą „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“, be kurio neįmanoma iki galo suvokti nei permainingos XX amžiaus istorijos, nei dabartinių XXI amžiaus pradžios realijų.

Autoriai nesupranta, kad kol egzistuosiąs kapitalizmas, tol bus ir skurdas bei socialinė atskirtis, o valstybė būsianti nei daugiau, nei mažiau, kaip „komitetas, tvarkąs bendruosius visos buržuazijos klasės reikalus“ (K. Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai. V., 1949. T. 1, p. 11).Kapitalizmo „humanizavimas“ lygiai taip pat neįmanomas, kaip ir kupranugario pralindimas pro adatos skylę: šioji sistema aptarnauja ir tegali aptarnauti tik privatinių savininkų bei truputį gausesnę mažumą sudarančių išrinktųjų jų pakalikų (politikų, biurokratų, gerai apmokamų profesionalų ir kt.) interesus. Darbo žmogus lieka už borto.

Vienintelis privatinės nuosavybės ir samdomojo darbo išnaudojimo sistemos keliamų prieštaravimų sprendimas yra naujos, visuomenine gamybos priemonių nuosavybe paremtos santvarkos –socializmo – sukūrimas. Tokia santvarka, išreiškianti absoliučios visuomenės daugumos interesus, galinti būti pasiekta tik kovos keliu, nes saujelė valdančiųjų išnaudotojų gražiuoju savo pozicijų neužleis.

Deja, Oxfam‘as šito nesuvokia, žaisdamas abstrakčiomis lygybės ar demokratizmo idėjomis. Žinoma, tai nepaneigia Oxfam‘o duodamų duomenų patikimumo ar, juo labiau, jų aktualumo bei naudingumo. Bet konstruktyvių išeičių ten nerasime: ko nepasako Oxfam‘as, jau seniai suvokėmarksizmo-leninizmo klasikai, nepasitenkinę vien moksliniu pasaulio pažinimu, bet ir iškėlę tikslą iš pagrindų jį pakeisti.Būtent jų – K. Markso, F. Engelso ir V. Lenino – veikalų studijavimas bei kūrybiškas marksizmo-leninizmo mokslo pritaikymas esamoms pasaulio bei šalies realijoms, įgalina mus suvokti, kas iš tikrųjų vyksta bei rasti sprendimus.