Teroro aktas Paryžiuje – imperialistinės Vakarų politikos pasekmė

Po Sausio 7 d. išpuolio Paryžiuje

Sausio 7 d. Paryžiuje įvykus teroro aktui prieš itin vulgarias pranašo Mahometo karikatūras publikavusio leidinio redakciją neišvengiamai kyla diskusijos tiek dėl pačio įvykio, tiek ir dėl jo reikšmės.

Kol liberalai kaip ponas Remigijus Šimašius reiškia pasipiktinimą šiuo išpuoliu prieš „laisvę“ (o tuo pačiu skatina jiems neįtinkančių idėjų reiškėjų persekiojimą, tuo būdu parodydami dvigubus standartus) ir kone pornografinių karikatūrų autorius įvardija kaip didvyrius, jaudindamiesi dėl islamo ekstremizmo grėsmės, vadinamieji „kraštutinieji dešinieji“ kalba apie Vakaruose susiformavusio „multikultūralizmo“ problemą, kaip tariamą šitos tragedijos priežastį.

reklama

Tam tikra prasme, abu šie aiškinimai turi tam tikros faktinės tiesos, t. y. šio išpuolio nebūtų buvę, jeigu neegzistuotų vahabitinis islamizmas bei „multikultūrinė“ tokių šalių kaip Prancūzija gyventojų sudėtis. Tai, be abejo, yra tiesa, tačiau vis dėlto tiek liberalai, tiek ir „kraštutiniai dešinieji“ (pavyzdžiui, tautininkai) neįvardija gilesnės šių problemų priežasties.

Jie neįvardija to, kad tokias problemas, vienaip ar kitaip, Vakarai patys sau ir susikūrė, vykdydami imperialistinę politiką prieš Afrikos bei Azijos šalis: jeigu neegzistuotų imperializmas, tai Prancūzijoje nebūtų nei masinės imigracijos problemos, nei iš jos kylančio „multikultūrinio“ kosmopolitinio chaoso (šiuo klausimu rekomenduojame skaityti prancūzų intelektualo Alain de Benoist straipsnį „Imigracija: kapitalo rezervinė armija“); nebūtų taip pat ir dabar esamo Artimųjų Rytų bei kitų vietų žmonių priešiškumo Europos bei Šiaurės Amerikos atžvilgiu.

Kitas klausimo aspektas – tai, kad, kaip vakar išėjusiame straipsnyje pripažino net ir klerikalas-konservatorius-tautininkas Algirdas Patackas – „Charlie Hebdo“ karikatūrininkai labai aiškiai elgėsi amoraliai, vulgariai tyčiodamiesi tiek iš islamo, tiek ir iš kitų religijų, visada sugebėdami reikalą kiek tik įmanoma ciniškiau trivializuoti.

Pati šių karikatūrininkų darbo prigimtis bei stilius jau savaime byloja dabartinės Vakarų visuomenės, besiformuojančios globalinio kapitalizmo ir imperializmo fone, moralinį išsigimimą, kuris iš esmės atima bet kokią moralinę teisę jiems smerkti kitus.

reklama

Būtent Prancūzijos buvimas viena pagrindinių Vakarų imperialistinę struktūrą sudarančių valstybių, tiek apskritai, išnaudojant ir pigia darbo jėga įsivežant vadinamojo „Trečiojo pasaulio“ šalių gyventojus, tiek ir konkrečiai prisidedant prie Vakarų karinės agresijos arabų šalyse, ir yra giluminė ne tik šio atskiro išpuolio, bet ir didėjančio priešiškumo tarp vakarų Europos ir islamo priežastis.

Tai aiškiai pripažino ir JAV politinis veikėjas Ronas Paulas, iškeldamas į paviršių faktą, kad Prancūzija dalyvavo karinėje agresijoje šiaurinės Afrikos šalyse, o tame tarpe ir Libijoje, kurioje nuvertus Muamaro Kadafio vadovautą Džamahiriją, vahabitinis islamizmas tiktai sustiprino savąsias pozicijas.

Kol tiek vahabitinis islamizmas, tiek ir „multikultūrinis“ eksperimentas vakarų Europos šalyse, be abejo, lieka aktualiomis problemomis, ne tiktai liberalai, bet ir mūsų viršuje minėtieji „kraštutiniai dešinieji“ paprasčiausiai nesugeba (arba nenori) suvokti esminės priežasties, kuri ir yra Vakarų imperializmas, kuriam tenka „garbė“ už tai, kad jam teko „pagimdyti“ ir vadinamąjį „multikultūralizmą“, ir konfliktą tarp islamo ir Vakarų.

Negalime nepabrėžti, jog didelė dalis siaurai ir paviršutiniškai mąstančių veikėjų, laikančių save „nacionalistais“, tie patys „kraštutiniai dešinieji“, įvardydami ir kovodami tiktai su tam tikrais problemos simptomais, iš esmės patys pasitarnauja globalizmo sistemos interesams, propaguodami islamofobiją.

Apie tai esame rašę dar prieš daugiau kaip metus išėjusiame redakciniame straipsnyje „Islamas ir tautinis socializmas“:

„Radikalios islamofobijos pozicija iš tiesų yra esamosios sistemos propagandinis ginklas, nukreipiantis imigracija nepatenkintų masių dėmesį nuo tikrosios problemos – kapitalistų leidžiamo ir skatinamo masinio imigrantų importo į Europą – į tariamą Europos civilizacijos konflikto su islamu būtinybę. Kas ironiškiausia, tai kad būtent liberalai ir dabartinės atvirosios visuomenės ir santvarkos šalininkai tikrąją Europos civilizaciją išdavė, o dabar, sutapatindami šią frazę – „Europos civilizacija“ – su liberalizmu ir kapitalistiniu imperializmu bei „demokratijos“ eksportu, kokį matėme Libijoje ir Irake – agituoja prieš musulmoniškas šalis.“