Atiduoti raktus nuo savo gyvenimo lengva, bet susigrąžinti bus labai sunku

Juoktis galima iš visko. Sąmojui tinka bet kas – mirtis, tragedija, liga. Yra įdomi statistika apie žmones, ką tik sužinojusius, kad serga vėžiu. 75 procentai iškart nuleido tai juokais: „Matyt, reikės nutraukti laikraščių prenumeratą“ ar panašiai. Man regis, tai ir rodo, kaip arti viena kitos yra tragedija ir komedija. Komediją dažniausiai maitina tragedijos, nelaimingi atsitikimai ir liūdesys.
Rowan Sebastian Atkinson

O nuo savęs noriu pridėti, kad labiausiai mane erzina tas bandymas standartizuoti, nužmoginti, paversti visus vienalyte, betaute, berase, beprote, standartizuota minia, kuri pasaulį suvokia tik kaip leidimų ir draudimų spektrą, kur pvz. "užmušti vaiką - draudžiama", "eiti į darbą - leidžiama" ir pan.

Skamba labai ciniškai? Bet ar ne ciniškos kalbos, kad vaiką būtų apsaugoję kažkokie tai įstatymai, nors iš principo bet kuris sveiko proto žmogus ir taip suvokia, kad vaiko užmušti negalima? Bet kuris. Sveiko. Proto. Žmogus. Mažaraštis. Beraštis. Gyvenime nei vieno įstatymo neskaitęs. Ir neskaitysiantis.

Bet atsistoja juokdariai - pjero ieškotojai ir ima kaukti, kad va, reikėjo parašyti ir tada...

Ir tokių situacijų daugėja kasdien ir kasdien. Ir, matyt, jau artėja laikai, kai mes savo elgesį vertinsime ne pagal sveiką protą, ne pagal moralę, papročius kažkokius, suvokimą, o pagal tai, kas parašyta.

reklama

Teisės normos kyla iš moralės. Ne atvirkščiai.

Bandymas moralę kildinti iš teisės normų neišvengiamai veda į pražūtį, nes galima priimti visokiausių teisės normų. Žydų genocidas atitiko teisės normas.

Jei mes teigiame, kad visuomenė yra per buka suprasti ir vertinti savo elgesį, tai mes iš esmės sakome, kad visuomenės nėra. Yra kokie tais statistiniai vienetai, kurie veikia pagal programas "leidžiama" - "draudžiama".

Tas pats "leidžiama" - "draudžiama" naratyvas brukamas visose gyvenimo srityse - sparčiai reglamentuojama, ką galima sakyti, koks humoras priimtinas, kokie pasiūlymai laikytini "antikonstituciniais" ir pan.

Visuomenė evoliucionavo per tai, kad mokėsi iš savo klaidų ir moralės normas laikui bėgant paversdavo teisės normomis. Tarkim, suvokimas, kad negalima žudyti savo rūšies atstovo atėjo daug anksčiau, nei tai buvo kažkur užrašyta.

O dabar stebiu atvirkštinį procesą, kai tai, kas užrašyta, bandoma paversti ne tik teisės, bet ir moralės norma, o tuo pagrindu draudžiama bet kokia diskusija atitinkamu klausimu.

Tarkim, mus tėvai mušdavo. Daugumą. Ir mūsų tėvus mušdavo. Ir dar daugybę kartų atgal. Tas vyravo tūkstančius metų ir turbūt dauguma nemano, kad jų tėvai - pavojingi nusikaltėliai.

Tuo tarpu atsirado užrašyta taisyklė, kad vaikų mušti negalima. Niekaip. Net ausies pasukti. Ir barti jų negalima. Nieko negalima. Visuomenė bando diskutuoti, ar čia gerai, ar tai atitinka įprastas auklėjimo tradicijas, o tada imama rėkti, kad tie, kas diskutuoja, nusižengia moralei ir yra pavojingi degeneratai, nors iš tiesų auklėjimo tradicijos net ne šimtus, o tūkstančius metų apėmė ir fizines bausmes.

Tuo pat pagrindu bandoma trinti istoriją, aiškinant neva negalima skaityti tam tikrų autorių, negalima aptarti tam tikros epochos, negalima kažkaip kitaip vertinti tam tikrų istorinių įvykių ir pan.

Žmonės standartizuojami iki statistinių mokesčių mokėtojų - be unikalios asmenybės, be savito mąstymo, be klaidų ir atradimų. Klusnūs programos "galima" - "draudžiama" vykdytojai.

Ar tikrai tokia visuomenė yra mūsų visų siekiamybė? O gal jau metas pradėti gerbti sveiką protą, sveiką moralę ir kalbėti apie tai, kad valstybės kišimąsis į privačius reikalus turi būti būtinas ir pateisinamas, o ne pageidaujamas ir laukiamas?

Atiduoti raktus nuo savo gyvenimo lengva, bet susigrąžinti bus labai sunku.

Neįsivaizduojamai.