Apie evoliucionizmo, humanizmo ir ekumenizmo trivienybę

(sutrumpinta)

Nesunku pastebėti, kad mokslininkai  tiki evoliucija kaip visuotiniu įstatymu, reguliuojančiu visus reiškinius bei pasaulio  procesus, tarp to ir filosofines bei religines idėjas. Bet kokios idėjos pasirodymas „iš nieko“, be pirmiau buvusių vystymosi fazių nesuvokiama protui, persmelktam visuotinio evoliucijos įstatymo. – K. A. Tichomirovas [1]

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nesuprantama, kodėl trys pavadinimo sąvokos surašytos į vieną eilę. Kas bendra tarp tų reiškinių, susijusių su skirtingais žmogiškos veiklos žanrais?

Evoliucionizmas — mokymas apie palaipsnį pasaulio vystymąsi nuo pirmykštės primityvios būsenos prie sudėtingesnės. tobulesnės ir įvairesnės. Humanizmas — pasaulėžiūra, pagal kurią žmogus yra aukščiausia vertybė ir visa ko matas, tad jo teises ir interesus reikia visada ir visur kelti į pirmą vietą. Ekumenizmas — tarp kai kurių tikinčiųjų paplitęs siekimas pasaulinio egzistuojančių religinių konfesijų susivienijimo, ignoruojant  dogminius tikėjimo mokymo skirtumus.

Kitaip sakant, evoliucionizmas  —  tai  apibrėžta pasaulėžiūra, išreiškianti  požiūrį į gyvąją ir negyvąją gamtą, besilaikanti principinės nuostatos  į materialų ar fizinį pradą.

Humanizmas aiškinamajame S.I. Ožegovo rusų k. žodyne apibrėžiamas kaip „žmoniškumas“ arba kaip „progresyvus Atgimimo epochos judėjimas, nukreiptas į žmogaus išlaisvinimą iš feodalizmo laikų idėjinės vergovės“. Pastarąją frazę galima suprasti kaip „išlaisvinimą iš krikščionybės jungo“.ir apskritai iš visokios religinės tradicijos. Bet kokiu atveju humanizmas — tai pažiūrų į žmogų kaip į sielą turinčią būtybę  sistema.

Ekumenizmo apologetai įvairius religinius sambūrius, jų vadinamus „bažnyčiomis“,  vertina kaip visuomenines organizacijas, iš kurių išsivysto „natūrali“ bažnytinio pasidalijimo ir susivienijimo, naujo užgimimo ir mirimo, išsišakojimo galimybė. Prie to   reikia pastebėti,  kad ekumenistai „bažnyčias“ socialiniu aspektu vertina ne todėl, kad jiems šitaip pavyksta atspindėti tiesą,  bet dėl savo ribotumo ir negebėjimo suvokti dvasinių dalykų. Kristaus Bažnyčios tema, be abejonės, yra dvasinė. Ekumenistai patys nejučiom tai patvirtina,  kai pastoviai pradeda kalbėti apie Dievą, maldą, išganymą ir panašius dvasinius dalykus.

Apskritai reikia pripažinti, kad šios trys mūsų nagrinėjamos sąvokos duoda  krikščioniui  tradicinio santykio su būtimi —  pasauliu, žmogumi, Bažnyčia apgaulingą pakaitalą. Visos trys sąvokos yra stačiatikių  požiūrio į fizinį, sielos ir dvasinį pradus, egzistuojančius kūrinijoje, iškreipimas. Evoliucionizmo, humanizmo ir ekumenizmo priėmimas verčia atsisakyti apaštalinės trichotomijos turinio:  kūnas —  siela  —  dvasia (1 Tes 5,23) ir  permąstyti Bažnyčios mokymą, taisant jį pagal bedieviškus šio amžiaus įstatymus. Šitos pasaulėžiūros  neįdiegtos bibliniame Apreiškime, nepripažintos patristikos Tradicijos, yra pačia savo esme bedieviškos.

Iš tikrųjų, pradžioje Bažnyčioje pagal Mozės Penkiaknygę buvo išpažįstamas biblinis kreacionizmas, t.y. pasaulio sukūrimas per šešias dienas: „Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus,  jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs“ (Pr 2,2). Visi mus pasiekę  senieji krikščioniški  aiškinimai apie sukūrimą per šešias dienas supranta jį paraidžiui. Šv. Efremas Sirijietis rašė: „Niekas neturi manyti, kad sukūrimas per šešias dienas yra alegorija […]“ [2]. Knygoje „Šešios kūrimo dienos ar  evoliucija“ [3] parodyta, kad evoliucionizmo mokyme šis tradicinis Bažnyčios požiūris pakeičiamas pagonišku, pagal kurį pasaulį valdo Evoliucija kaip varomoji jėga. Evoliucionistų įsivaizdavimu, ne Dievas yra laisvas ir protingas Kūrėjas, sukūręs pasaulį jo įvairovėje,  bet evoliucija atlieka šią funkciją. Biblija kalba apie akimirksniu įvykusį pasaulio, gyvybės ir žmogaus sukūrimą:“Juk jis tarė, ir pasaulis pasidarė, Jis įsakė, ir visa atsirado“ (Ps 33,9).. Evoliucionistai  tvirtina, jog biologinių rūšių vystymasis tęsėsi miijonus ir milijardus metų: „Jis įsakė, ir visa evoliucionavosi“. Biblija kalba apie vienalaikį visų žemės augalų atsiradimą trečią dieną, po to apie tokį pat netikėtą visų vandens gyvių pasirodymą penktą dieną, vėliau, šeštą dieną,  apie analogišką sausumos gyvūnų atsiradimą  pagal Dievo žodį. Taip rašė apie tai Vasilijus Didysis [4], jam pritarė ir visi šventieji Tėvai. Evoliucionizmas vietoj to siūlo teoriją, pagal kurią kūrimo laikas skaičiuojamas ne dienomis, bet astronominėmis ir geologinėmis epochomis, kuriose neva veikia Dievas  — tačiau iš tikrųjų joks ne Dievas, Dangaus ir žemės Kūrėjas, o tik pasaulio dėsniai, sąlygoti evoliucijos mechanizmo. Jeigu, kaip „teleologinio evoliucionisto“ T. de Chardino interpretacijoje, ir užeina kalba apie Dievą, tai  visiškai aišku, jog tai ne Visagalis Viešpats, laisvai kuriantis pasaulį pagal Savo sumanymą ir protą, o kažkoks dievukas invalidas, didžiosios Evoliucijos iešmininkas.

reklama

Humanizmas, skirtingai nei stačiatikių tradicija, žiūri į žmogų kaip į psichinę (turinčią sielą) būtybę. „Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai‘ (1Kor 2,14). Šventųjų Tėvų antropologija remiasi bibliniu pagrindu ir suvedama į tai, kad Adomas sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir po nuopuolio išpirktas šventu įsikūnijusio Dievo Sūnaus krauju ant Golgotos Kryžiaus. Humanistinė pasaulėžiūra visiškai apeina žmogaus sukūrimo klausimus iš žemės dulkių pagal Kūrėjo paveikslą ir apie mūsų puolusios  bei  nuodėmingos prigimties atpirkimą savanoriška Jėzaus Kristaus auka. Humanizmas visiškai nemini Kūrėjo ir Atpirkėjo. Serbų teologas šv. Justinas (Popovičius) šitaip apibūdina europinės kultūros esmę: „Žmogumi baigiasi jos programa ir tikslas, priemonės ir turinys. Humanizmas yra  svarbiausias jos architektas, ji visa pastatyta ant sofistinio principo: žmogus yra visų daiktų matas, ir be to —  Europos žmogus. Jis — aukščiausiasis kūrėjas ir vertybių skirstytojas. Tiesa  —  tai, ką jis skelbia tiesa,  gyvenimo prasmė — tai, ką jis laiko gyvenimo prasme, gėris ir blogis — tai, ką jis laiko gėriu ir bogiu“ [5]. Humanizmas neigia stačiatikių mokymą apie Dievo ir žmogaus sinergiją, pakeičia nuolankią krikščionišką pasaulėžiūrą įžūlia bedieviška filosofija daugeliu jos modifikacijų.

Ekumenizmas tą patį daro su stačiatikių pažiūromis į Bažnyčią, ką evoliucionizmas — su mokymu apie kūrimą ir humanizmas —  su mokymu apie žmogų. Stačiatikybėje išsaugotas apaštalų mokymas apie Bažnyčios kaip Kristaus kūno vienumą: „…dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1,24). Prie viso to Vienas Viešpats yra Viena Galva vienos Savo Bažnyčios. Ekumenizmas iškreipia Bažnyčios mokymą apie ją pačią, apie jos dievišką kilmę,  jos ypatingą padėtį pasaulyje ir remiasi tuo, kad neva egzistuoja daug lygiateisių „bažnyčių“, pašauktų vesti tarpusavyje konstruktyvų dialogą kaip lygiaverčių partnerių. Tokios „bažnyčios-seserys“ gali pasidalyti ir susijungti laisvu joms priklausančių žmonių  noru. Ekumeninis požiūris priima Bažnyčią kaip vieną iš daugelio socialinių, nacionalinių, visuomeninių ir panašių korporacijų. Akivaizdu, kad toks žvilgsnis  ignoruoja stačiatikių  supratimą, kad Bažnyčia yra ne žmogaus, o Dievo kūrinys.  Ji gimė Šventosios Dvasios nužengimu ant apaštalų ugnies liežuvių pavidalu (žr. Apd 2 sk.). Ji yra vienintelė nuotaka Vienintelio Jaunikio Kristaus, kaip Apreiškime buvo pasakyta angelo: „Eikš, parodysiu tau jaunąją, Avinėlio sužadėtinę“ (sen. slavų bažn. k. — «Гряди, покажу ти Невесту Агнчу жену»  — vert). (Apr 21,9). Mūsų priklausymas Bažnyčiai neapibrėžiamas šio pasaulio įstatymais, o pati Bažnyčia  — ne šio pasaulio. Ekumenizmas išpažįsta visiškai žemišką Bažnyčios supratimą, kuris iš pagrindų prieštarauja stačiatikių tikėjimui i Vieną, Šventą, Visuotinę ir Apaštalinę Bažnyčią. Dievo veikla pakeičiama žmogiškais svarstymais apie ją.

Matome, kad evoliucionizmas, humanizmas ir ekumenizmas yra trys pagrindinės apostazės apraiškos. […] . Visais trimis atvejais Dievo reikšmė sumenkinama taip, kad Kūrėjas, žmonių  pažiūriu,  tampa visiškai nereikalingas. Kaip teisingai pastebėjo L .A. Tichomirovas,  perdėtas žmogaus sureikšminimas gimsta įvairiais būdais menkinant Dievo vertę, ir pasiekia maksimumą, jei Dievo vertė nužeminama iki nulio [6]. Šiose trijose pasaulėžiūrinėse sistemose slypi ne šiaip erezija, bet daugiau nei erezija. Tai yra ne koks nors atskiras dieviškosios Tiesos iškreipimas, bet jos tiesioginis neigimas. Šiuo bendru totalinės bedievybės bruožu evoliucionizmas, humanizmas ir ekumenizmas artimi, giminingi ir panašūs.

Neįmanoma rasti jokių kitų tokios atviros antikristinės dvasios  mokymų, sulyginamų su šiomis  trimis teorijomis.  Šv  V. Optinskis, pavadinęs evoliucionizmą „žvėriška filosofija“,  buvo teisus, tačiau jo apibrėžimas nė kiek ne mažiau tinka ir ekumenizmui bei humanizmui.

Kadangi visos trys teorijos žemina, kiekviena savo srityje, Dievo reikšmę, jos visos trys visumoje ir kiekviena atskirai gali būti pavadintos naujuoju arijonizmu. Arijonizmas, nuvainikuotas I visuotiniame Nikėjos susirinkme, tvirtino, kad Dievas Tėvas nėra lygus garbingumu Sūnui ir nėra vienos esmės su jo prigimtimi, o be galo nuo jo yra nutolęs. Naujasis arijonizmas —  sintezė evoliucinės-humanistinės-ekumenistinės pseudokrikščionybės — tvirtina, kad Dievas nėra  betarpiškas Kūrėjas nei visatos, nei žmogaus (kūrybos vainiko), nei Bažnyčios  (naujo kūrinio). Stačiatikių bažnyčia drauge su psalmininku Saliamonu gieda: „Tavo rankos padarė mane  — ir sukūrė“ (Ps 119,73), o evoliucionistai atima iš savęs garbę būti betarpiškais Dievo kūriniais. Jiems kažkas, egzistuojantis Danguje ir žemėje, nėra betarpiškas Dievo kūrinys, tačiau yra begaliniės evoliucijos produktas. Tokiu būdu jie apskritai atima iš Dievo teisę vadintis Kūrėju. Pagal naujojo arijonizmo logiką,  kūrėju ar išskirtiniu atveju, demiurgu, turi būti pripažinta Evoliucija,  kuri ir „sukūrė“ visas matomas ir nematomas būties formas, įskaitant Protingąjį Žmogų, kartu su jo socialinėmis ir  bažnytinėmis struktūromis. Toks mokymas iš esmės nesuderinamas su stačiatikių  tikėjimu.

Drauge reikia pripažinti bendrą evoliucionizmo, humanizmo ir ekumenizmo savotišką trivienybę. Jie vienas kitą papildo ir sustiprina. Žmogus, priėmęs vieną iš mokymų, logiškai neišvengiamai turi priimti kaip natūralius ir kitus du.

Evoliucionistas tiki, kad pasaulis iš nebūties ir chaoso pats pasiekė augalijos bei gyvūnų formų turtingumą bei grožį. Tuomet niekas netrukdo pripažinti, kad ir žmogus yra evoliucijos produktas, kuris savo ruožtu tęsia „evoliucionavimą“ savo „evoliucionuojančiame “ sociume . „Evoliucionavęsis“ iki savo dabartinės būklės, žmogus  natūraliai  turi  nuosavus egoistinius, t.y. humanistinius principus (juk ne ne beždžionės, ne žuvies ir ne žaliai melsvų dumblių!)

pastatyti į kampą. Humanizmo filosofijos priėmimas darosi neišvengiamas. Drauge su tuo „evoliucionavusi“ nuo pirmykštės būklės visuomenė, pasiekusi savo vystymesi ‘krikščionišką“ ar „pokrikščionišką“ (ir toks žodis pasitaiko liberalioje spaudoje!) lygmenį, visiškai natūraliai gali pavaizduoti schema, panašia į protestantišką „šakų teoriją“. Tokiu būdu iš evoliucionizmo drauge su humanizmu organiškai išteka ir ekumenizmas. Įtikinamai apie tai rašė šv. archimandritas Justinas (Popovičius): „Šiame žemiškame „evoliucijos“  pasauly viskas natūralu, nėra vietos nuodėmei. Todėl nėra jokio reikalo kalbėti apie Gelbėtoją ir išgelbėjimą iš nuodėmės. Galiausiai viskas natūralu: ir nuodėmė, ir pyktis, ir mirtis. Ir jeigu viskas ateina pas žmogų ir duodama jam per evoliuciją, tuomet ką jame reikia gelbėti, nes jis neturi nieko nemirtingo ir amžino,   bet viskas jame iš žemės, žemiška ir vadinasi, praeina, supūva, miršta. Tokiame „evoliucijos“ pasaulyje  nėra vietos ir Bažnyčiai, kuri yra Dievažmogio Kristaus Kūnas. Teologija,  kuri savo antropologiją remia „mokslinės“ evoliucijos teorija,  yra ne kas kita, kaip prieštaravimas apibrėžime.??? Iš tikrųjų tai yra teologija be Dievo ir antropologija be žmogaus. Jei žmogus nėra Dievo paveikslas, nemirtingas ir  amžinas, tuomet visos teologijos ir antropologijos yra ne kas kita, kaip tragiška beprasmybė.“ [7]

Ekumenistas,  suinteresuotas   visų religinių konfesijų suvienijimu į vieną dvasinę šeimą,   negali būti neprisisunkęs liberalizmo, pliuralizmo, dvasinio ir dorovinio reliatyvizmo. T.y. jis — gatavas humanistas. Dėl to  ekumenistą  visada traukia prie evoliucionizmo ir humanizmo. Ekumenistams priklauso evoliucionistinė savo esme dogmų vystymosi teorija.

Humanistas įsitikinęs, kad ne Gyvasis Dievas, o žmogus turi savyje tiesos kriterijų ir prasmę. Bažnyčios gyvenime jis matys vien žmogiškus dalykus. Tokiu būdu jis natūraliai priims ekumenizmo lozungus kaip visiškai humaniškus, civilizuotus ir progresistinius. Nuoseklus humanistas negalės priimti ir biblinio liudijimo apie pasaulio sukūrimą per šešias dienas. Apie tai teisingai rašė amerikiečių mokslininkas kreacionistas Henry Morris: „Pasaulyje realiai egzistuoja tik dvi pagrindinės  religijos. Vienos centre  Dievas, kitos — žmogus. Tad pasirinkimas ribotas: arba monoteistinis (vienas Dievas) kreacionizmas, arba evoliucinis (visur Dievas) humanizmas“ [8]. Taigi bet koks  humanistas (netgi netikintis) jaučia neslepiamą simpatiją ekumenizmui religinėje sferoje ir evoliucionizmui — mokslinėje bei istorinėje sferose.

Vargu ar verta bandyti iš trijų mūsų nagrinėjamų dvasinių ligų išskirti vieną kaip pirmaujančią ir bazinę, o kitas dvi išvesti iš jos. Filosofine, moksline ir teologine prasme evoliucionizmas, humanizmas ir ekumenizmas visiškai lygiaverčiai ir lygiaprasmiai (lygiai beprasmiai).  […] Evoliucionizmas, humanizmas ir ekumenizmas gali būti palyginti su trimis nuodingais  mirtį nešančio medžio šakos vaisiais.. Kokio vaisiaus beatsikąsi  — mirsi.

reklama

Evangelijoje rašoma, kad Kristus dykumoje šėtono buvo gundomas trimis būdais: kūnišku (duona), sielos (stebuklu) ir dvasiniu (pasiūlymu nusilenkti velniui). Visus tris gundymus Išganytojas atmetė kaip Nugalėtojas, sugėdinęs klastingą priešą. Tie patys trys gundymai  kaip pasaulėžiūrinės pozicijos, kaip filosofinės mokslinės ir teologinės koncepcijos siūlomos šiuolaikiniam žmogui klaidinančių evoliucionizmo, humanizmo ir ekumenizmo idėjų pavidalu. […] Atitinkamai kūnišką, psichinį ir dvasinį nuopuolį patiria tas, kuris priima šias pažiūras. Toks žmogus nevalingai ištirpdo savo sąmonę tame, „kas pasaulyje, —   tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2,16). Baisiausia yra tai, kad po išorine evoliucionizmo, humanizmo ir ekumenizmo padorumo kauke  šiepiasi žvėries nasrai.

Iš tikrųjų, evoliucionizmas moko, kad ne Dievas yra betarpiškas visa ko Kūrėjas, bet neva gyvūnų rūšys kilusios viena iš kitos. Nuosekliai ir Protingojo  Žmogaus protėviai yra žemesnieji gyvūnai. Tokią pasaulėžiūrą būtų teisinga pavadinti „moksliniu totemizmu“. Bažnyčios tradicija, įdiegta Dieviškajame Apreiškime,  atmeta šventvagišką mintį, neva Adomo protėviai buvo beždžionės.  Adomas apskritai neturėjo jokių „tėvų“, bet buvo betarpiškai sukurtas Dievo iš žemės dulkių: „Tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2,7). Jei ir toliau plėtotume evoliucionistinę prielaidą apie Adomo protėvius, buvusius tarp žemiausiųjų gyvūnų,  tai neišvengiamai reiktų išpažinti tikrą Dievo niekinimą. Pagal tikrovės logiką  visus tuos „protėvius“ reiktų priskirti ir Žmogaus Sūnui, mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui. Be to, taip pat reiktų pripažinti, kad visa toji tolima „giminė“ atpirkta brangiausiuoju Išganytojo krauju. Tai yra pati tikriausia šventvagystė, verčianti pašiurpti. Kaukė nuimta, ir antikristinio žvėries snukis matosi visiškai aiškiai.

Humanizmas savo turiningam mokyme nutyli apie Gyvąjį Dievą, apie kilnų žmogaus pašaukimą tarnauti Jam, apie mums suteiktą per šventąjį Krikštą dievasūnystės garbę. Tokiu būdu humanizmas patį žmogų stato ant aukščiausio „bendražmogiškų vertybių“ pjedestalo. Žvėries kaukė visada išryškėja ten, kur nusitrina Viešpaties paveikslas.

Tokio pat charakterio yra ir dvasinis ekumenizmo turinys. Ekumenistai Bažnyčios gyvenime mato ne Šventosios Dvasios veikimą,  bet  visiškai stichišką, o dėl to ir netobulą žmogišką vystymąsi, panašų į bičių spietimą arba į beždžionių kaimenės pasidalijimą pasirodžius naujam patinui lyderiui. Analogijų vartojimas šventvagiškas ir nederamas, kai kalbama apie Bažnyčią  —  Kristaus Nuotaką! Iš čia kyla atsinaujinimai, siekiantys reformuoti „sergančią“ Bažnyčią. Vis dėlto ne be reikalo šventieji Tėvai priėmė iš apaštalų bažnytinį devizą: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė“ (Apd 15, 28), tuo tarpu ekumenistai aiškiai prarado dvasių skyrimo dovaną (1 Kor 12,10).

Pripažinti evoliucionizmo, humanizmo ir ekumenizmo giminingumą jų trivienybėje būtų visai naudinga tiems, kurie tvirtai įsitikino pražūtingumu bent vienu iš šių antikristinių gundymų, siūlomų žmogui mūsų paskutiniaisiais laikais.

Iš tikrųjų, evoliucionizmas meluoja kaip tik tada, kai moko, kad žmogus kūnu panašus į kitas gyvūnų rūšis. Apaštalas Paulius mokė kitaip: „Kūnai nevienodi. Žmogaus kūnas vienoks, gyvulių kitoks, dar kitoks kūnas paukščių ir vėl kitoks žuvų“ (1 Kor 15,39). Būtent taip sutartinai supranta šį klausimą visi šventieji Tėvai. Tai  pripažinti priverstas ir sąžiningas mokslas, nežinantis nė vieno fakto naujos rūšies floros ar faunos susidarymo iš senos.

Dera prisiminti šv. Teofano Atsiskyrėlio nuomonę apie mokslininkus evoliucionistus: „Prikūrė  jie sau daugybę miglotų spėlionių, iškėlė jas į nepaneigiamų tiesų aukštį ir didžiuojasi manydami, kad  prieš juos jau ir pasakyti nėra ko. Praktiškai jie tokie tušti, kad ir kalbėti apie juos neverta. Visi jų gudravimai —  kortų namelis; pūstelėsi, ir išsilakstys. Dalimis jų ir nagrinėti nėra naudos, pakanka vertinti juos, kaip vertinami sapnai  Kalbėdami prieš sapnus, neįrodinėja visumos ar dalių prieštaringumo, o tik pasako: tai sapnas — ir tuo viską išsprendžia. Lygiai tokia pat pasaulio kilmės iš miglotų dėmių teorija su savo atramomis — savaiminio atsiradimo teorija ir darviniškos kilmės giminių bei rūšių teorija su jo paskutine svajone apie žmogaus kilmę. Viskas kaip sapnuojančio kliedesys. O mokslininkai — ką su jais darysi? Jų devizas toks: nepatinka — neklausyk, o meluoti netrukdyk“ [12].

Be jokios abejonės, krikščioniui visiškai nedera manyti, kad žmogus — evoliucijos produktas, bet privalu išpažinti, kad jis — Dievo kūrinys, turintis Kūrėjo paveikslą ir panašumą. O jei tai pripažįstame kaip tiesą, tuomet  joks bedieviškas humanizmas jau negali patenkinamai perteikti paveikslo  žmogaus, gavusio gyvybės alsavimą iš paties Dievo. Krikščionis, išpažįstantis biblinį kreacionizmą, niekada netaps nuosekliu humanistu.

Lygiai taip ir žmogus, priėmęs bažnytinio aiškinimo šviesoje Mozės liudijimą apie pasaulio sukūrimą per šešias dienas, lengvai priims apaštalinį  liudijimą apie naują Dievo kūrinį — Bažnyčią, išryškėjusią per Sekmines. O tas, kuris įtikėjo į vieną apaštalinę Bažnyčią, niekada negalės priimti ekumenizmo melo.

Stačiatikių teologinė mintis išreiškė principinę nuostatą dėl ekumenizmo. Arkivyskupas Serafimas (Sobolevas) Maskvos visuotiniame stačiatikių pasitarime 1948 m. dvasine prasme jį taip apibūdino: „Tai stačiatikių tikėjimo atsisakymas,  Kristaus išdavystė ir atsižadėjimas, kurio mes turime visaip vengti…“ [13]. To paties Pasitarimo Rezoliucijoje […] buvo pažymėta, kad „ekumenizmas sumenkina krikščionišką tikėjimą iki tokio tikėjimo, kuris prieinamas ir velniams“[14]. 1972 m. Aleksandrijos patriarchas pasakė: „Aš smerkiu ekumenizmą ir laikau jį ne šiaip erezija, bet panerezija  – visų erezijų ir piktžodžiavimų talpykla….“ [15]

Matome, kad smerkdamas ekumenizmą, Aleksandrijos patriarchas sugretina jį su netikėjimu ir materialiniais potraukiais, kurie atsiskleidžia pirmiausia humanizmo ir evoliucionizmo principuose. Antiekumenistui visiškai pakanka būti humanizmo priešininku, kadangi išgirtasis humanistinis bendražmogiškųjų vertybių prioriteto principas viešpatauja abiejose srovėse.

Bedieviškas humanizmas kaip joks kitas mokymas priėmė  žalčio-gundytojo vilionę: būsite kaip dievai (Pr 3,5)  – ir pavertė šiuos žodžius svarbiausiuoju principu. Tačiau humanizmas nesugebėtų  egzistuoti, jei nesiremtų evoliucionizmo ideologija. Paneigus Dievą kaip būties priežastį, tenka ieškoti jos materijoje  – o čia evoliucionizmas humanistams tampa vienintele priebėga. Neįmanoma paneigti  humanizmo, pripažįstant evoliucionizmą. Jeigu humanizmo ideologiją atmesime kaip prieštaraujančią krikščionybei, ekumenizmas bemat taps nuogu karaliumi,  kadangi humanizme yra jo vienintelė priedanga.

Įtikinti klaidatikius vargu ar įmanoma. […]. Jie apsirūpinę galingu arsenalu mokslinių, filosofinių ir teologinių koncepcijų. Tačiau vieno jiems trūksta: tikėjimo dieviškuoju Apreiškimu ir šv. Tradicijos laikymosi.

Literatūra:    

1. Тихомиров Л.А. Религиозно-философские основы истории. М., 1997. С. 147.

2. Ефрем Сирин, прп. Толкование на книгу Бытия // Творения. Сегиев Посад. Т. 6. С. 210–211.

3. Шестоднев против эволюции. В защиту святоотеческого учения о творении. М., 2000.

4. Василий Великий, свт. Беседы на Шестоднев. Свято-Троице Сергиева лавра. 1900. Ч. I. С. 33, 70, 107.

5. Иустин (Попович), архим. Православная Церковь и экуменизм. М., 1997. С. 104.

6. Тихомиров Л.А. Указ.соч. С. 117.

7. Иустин (Попович), архим. На богочеловеческом пути. СПб., 1999. С. 187–188.

8. Моррис Генри. Сотворение и современный христианин. М., 1993.

9. Иустин (Попович), архим. Православная Церковь и экуменизм. С. 157.

10. Серафим (Роуз), иером. Православный взгляд на эволюцию // Приношение православного американца. М., 1998. С. 515.

11. Православие и экуменизм. М., 1999. С. 190.

12. Феофан Затворник, свт. Мысли на каждый день по церковным чтениям из слова Божия. М., 1991. С.181.

13. Серафим (Соболев), архиеп. Надо ли Русской Церкви участвовать в экуменическом движении? // Разорвать экуменическое кольцо. М., 1998. С. 80.

14. Православие и экуменизм. С. 190.

15. Серафим (Алексиев), архим., Сергий (Язаджиев), архим.

Почему православному христианину нельзя быть экуменистом? СПб., 1992. С. 170.