Ką nori mums pasakyti Meška ant Žemaitijos vėliavos?

Kiekvienas Žemaitis, Lietuvis žino, kad meška simbolizuoja Žemaitiją, bet ne kiekvienas žino kodėl. Ši Meška mums gali papasakoti labai daug. Mūsų Protėviai Žemaičiai, visi kiti Vedų - Rasų civilizacijos žmonės, buvo meškinikai, nes meška buvo jų naminis gyvūnas. Ji buvo pagalbininkė Protėvių giminių sodybose: kasė

rūsius, padėdavo sodinti medžius, žaisdavo su vaikais, saugojo juos nuo galimų pavojų. 

Ji žiemodavo guolyje, kuris buvo netoliese arba pačiose sodybose. Kai pavasarį ji atsikeldavo iš žiemos miego, tai pirmiausia ateidavo prie namo durų parodydama, kad ji pabudo. Paskui eidavo atkasti rūsį, kad paimti ir atnešti žmonėms šakniavaisius, kurie buvo užkasti rudenį. Rūsius meška kasdavo sausoje vietoje, kad neapsemtų. 

Meška buvo mūsų šventas gyvūnas. Šventas, todėl, kad meška ir kiti gyvūnai, ir augalai buvo mūsų Protėviams šviesios jėgos, tai yra, Dievo - Kūrėjo įsikūnijimas ir apsireiškimas žemėje. Gamta yra Dievo - Kūrėjo mintys. Protėviai žinojo, norint suprasti ko Tėvas - Kūrėjas nori iš mūsų - Savo Vaikų, reikia pažinti jo mintis - Gamtą. Per Gamtos ( Dievo minčių) pažinimą, jie suprasdavo, kad Kūrėjas - mūsų Tėvas, kaip ir kievienas tėvas, nori jog jo vaikai būtu neprastesini už jį, o būtų taip pat Kūrėjais ir kurtų kartu su juo. Nes žmogaus paskirtis žemėje yra ta, kad jis turi tobulinti (gerinti) gyvenemąją aplinką. Gerinti ir tobulinti gyvenamąją aplinka reiškia: kurti Giminės Sodybas, sodinti miškus, sodus, gimdyti ir auklėti savo vaikus, pranašesnius už save, tobulėti pačiam - didinti savo suvokimo lygį. 

Žodžiu, reikia gyvenamąją aplinką palikti geresnę ir tobulesnę, nei ji buvo iki šiol. Mūsų Protėviai žinojo, kad jie yra Kūrėjai - laisvi Dievo vaikai. Žemaičiai paskutiniame laiške Lietuvos kunigaikščiui Vytautui rašė: mes esame Laisvi Dievo Vaikai ir tu neturi jokios teisės taip su mumis elgtis! Jie norėjo šiais žodžiais pasakyti, kad jie nėra nuosavybė, nėra vergai nei Vytauto, nei kryžiuočių. Nes Vytautas pripažindavo Žemaitiją, tai savo nuosavybe, tai ją iš politinių paskatų atiduodavo kryžiuočiams.

reklama

Laisvi Dievo Vaikai, tai ir yra tikroji mūsų - Vedų - Rasų civilizacijos pasaulėžiūra, o ne tai, kas dabar mums yra kalama į galvas: neva žmonės yra silpni, nuodėmingi, nepažinūs, laikini šioje Žemėje, kitaip tariant - Dievo vergai, tam, kad padarytų mus šios baisios vergvaldinės sistemos vergais. Kai į mūsų Protėvių kraštus ateidavo kryžiuočiai ir išžudydavo suaugusius žmones, tai meškos mažus žmonių vaikus išnešdavo į mišką ir ten juos augindavo, apsaugodavo nuo pavojų, budavo vietoje tėvų. Kryžiuočiai galiausiai suprato, kad norint nugalėti mūsų Protėvius, reikia juos atitraukti nuo Gamtos : šventų gyvūnų, šventų girių. Jie sukūrė mums kunigaikščius, nes iki tol mūsų Protėviai gyvendavo kaimo bendruomenėse, budavo visi lygūs prieš Dievą - Kūrėją. Lygūs, bet ne veinodi. Jie neturėjo luomų (kastų) sistemos. Visi gyvendavo savo vienkiemiuose - Giminių Sodybose. 

Per apeigas, šventes, pasitarimus ar sueigas susirinkdavo ant Piliakalnių. Tik vėliau, prasidėjus kryžiuočių puolimams, Piliakalniai atlikdavo ir gynybinę paskirtį. Mūsų Protėvių - Vedų - Rasų ideologija: darnus gyvenimas su Gamta, su aplinkinais ir su savimi. Kunigaikščiai buvo sukurti specialiai, pasiuntinių - misionierių pagalba iš Romos imperijos, kurie vėliau ir tapo kunigaikščių patarėjais. Sukūrus kunigaikščius, jie pradėjo tarpusavyje kariauti ir tokiu būdu Rasų civilizacija subyrėjo į atskiras kunigaikštystes, kovojančias tarpusavyje. Todėl kryžiuočiams po vieną buvo lengviau jas nugalėti , nes žmonės tapo nevieningi. Iš pradžių mūsų Protėvai buvo taikūs ir nekariaudavo, jie net nemedžiodavo gyvūnų, nes nevalgydavo mėsos (alkoholio iš vis nevartojo!), bet kryžiuočiams

įvedus madą, pirma aukštuomenėje, o paskui ir visiems kitiems, valgyti mėsą ir medžioti gyvūnus, neva, nuo to tu būsi stiprus ir karingas. Žmonės pradėjo žudyti gyvūnus, o vėliau ir vienas kitą, taip ir prasidėjo karai. 

Štai ko reikėjo Romos imperijai, kad galėtų pavergti mūsų tautą. Todėl ir “pasidarė” labai madinga bajorams ir kitiems aukštuomenės nariams, medžioti gyvūnus, suvalgyti nužudytos meškos širdį ar pakabinti gyvūno kailį ant sienos ir tuom girtis. Ši mada, dėje, išliko ir iki mūsų laikų. Dėl to mūsų Meška ir yra tik ant Žemaitijos vėliavos, o gamtoje visas išžudė. Ant Žemaitijos vėliavos, nes Žemaitija buvo pavergta paskutinė iš visos Rasų civilizacijos. Tik prieš 600 metų ją padarė krikščionišką. Kryžiuočiams pradėjus užpuldinėti mūsų kraštus, Protėviai - Meškininkai padėdavo meškas,kurios buvo mirusios savo mirtimi, ant skruzdėlynų, kad skrusdėlės išėstų visus minkštus audinius ir paliktų tik išdirbtą meškos kailį, tada jie užsidėdavo tą meškos kailį ant savęs ir puldavo kryžiuočius, nes priešų arkliai bijodavo meškos kvapo ir pabėgdavo nuo mūsų Protėvių. Mūsų Protėvių arkliai meškų nebijodavo, nes buvo laikomi nuo mažens viename aptvare su jomis ir kitais gyvūnais ir buvo priprate prie meškų kvapo ir jų pačių. Labai gerai yra pavaizduota, kaip mūsų Protėviai apsigindavo nuo kryžiuočių naudodami meškos kailį, filme “ Tryliktasis karys “. Žinoma, šiame filme pavaizduota viskas atvirkščiai, nei buvo ištikrųjų. Mūsų Protėviai - Vedos - Rasos, šiame filme pavadinti “vendais” ir parodyti kaip “blogiečiai”, kurie puola kryžiuočius, bet žmogus turintis suvokimą pažiūrejęs šį filmą, supras, kaip buvo viskas iš tiesų. Vėliau prasidėjus degradacijai - gyvūnų žudymui, apsiaustus darydavo iš nužudytų meškų kailių.

reklama

Kodėl per Žalgirio mūšį nebuvo nei vienos Žemaičių vėliavos? Todėl, kad Žemaičių karių vadai buvo su meškos kailio apsiaustais, kurie tarnavo Žemaičiams ir simboliu, ir atpažinimo ženklais, buvo kaip vėliavos ir dar baidydavo priešų arklius. Visi šie atvėjai, kai mūsų Protėviai naudodavo meškos apsiaustus, vilko apsiaustus (vilko apsiaustus naudodavo tiems patiems tikslams, vilkas taip pat buvo mūsų šventas gyvūnas, dėl to iki šiol iškiliai ir didžiuojasi ant Vilniaus miesto herbo), puikiai aprašyti pačių kryžiuočių kronikose : Livonijos, Prūsijos, Brandenburgo, Austrijos ir kitose. 

Rusijos miestas Permė, jos simbolis taip pat meška, bet tai turbūt yra labiausiai pavergta meška, nes Ji ant savęs nešą priešų įdeologiją. Šis herbas patvirtintas 1783 metais.

Reiktų paminėti ir dar vieną gerai žinomą miestą, Berlyną, tai yra Vokietijos sostinę, kurios simbolis yra taip pat meška. Ši meška Berlyno simboliu tapo dėl vieno Markgrafo-Albrecht der Bär garbei. Magrkgrafai aukštesni už grafus, bet žemesni už hercogus. Markyzas yra markgrafo titulo variantas, būdingas Prancūzijai, Anglijai ir kitoms šalims. Albrecht (Albertas) der Bär (reiškia meška), būtent šis simbolis pirmą kartą buvo pavaizduotas 1280 metais, bet ne toks kaip dabartinis, nes tuomet kaip rašoma istoriniuose šaltiniuose buvo vaizduojamos dvi meškos ir erelis. 1709 metais Berlynas buvo ir Prūsijos sostinė, tuometinis herbas buvo su stovinčia meška, o virš jos du ereliai Prūsijos ir Branderburgo. Ereliai simbolizavo Prūsijos ir Branderburgo susijungimą. Karūna ant Berlyno herbo atsirado, tik 1839 metais ir dar kartą šiuolaikiška forma, kuri išlikusi iki šių dienų, patvirtinta 1935 metais.

Būdavo net kovos menų mokyklos : meškų ir vilkų. Iš tų laikų ir išliko mitai ir legendos, kai naktimis kai kurie žmonės pasiverčia vilkais - vilkolakiais arba meškomis, o iš tiesų Protėviai užsidėdavo vilkų kailius ir ant koju vilkų letenas, eidavo į žvalgybą kaip vilkai, kad priešas nesuprastų, kad čia praėjo žmonės ir kiek jų praėjo, nes vilkai visada eina pėda į pėdą ir atrodo, kad parėjo vienas vilkas, o iš tiesų - visas būrys. Apie tai yra sukurtas baltarusų filmas, kaip mūsų Protėviai naktį neva pavirsdavo vilkais - vilkolakiais, kovojant su priešu. Dėl to ir Rusijos neoficialus simbolis yra meška. Nes rusai, lenkai, ukrainiečiai, baltarusai, lietuviai ir žemaičiai,ir net germanai kol nepadarė jų kryžiuoičiais, visi buvo žmonės vienos kultūros, vienos civilizacijos - Vedų - Rasų. Labai daug mums galėtų papasakoti Mūsų Meška ir dar papasakos. 

Taigi, Draugai, Broliai ir Sesės, pažiūrėję į Žemaitijos Mešką, prisiminkime mūsų praeitį, Protėvius ir kaip parašyta mūsų himne : iš praeities stiprybę semkime! Panagrinėkite, kiek yra išlikę Rasų Civilizacijos pėdsakų ir Meškų herbuose. Pamastykite, kodėl daug kur Meškos vaizduojamos tarsi suvaržytos ir pavergtos, apsuptos kryžių, surakintos? Galbūt ir patys tokie esame? Kaip žmonės gyvendami už tūkstančių kilometrų vieni nuo kitų sutarė naudoti bendrą simboliką?