Kur veda III pasaulinio karo perspektyvos?

Paviršutiniškai žvelgiant, masmedijoje dominuoja JAV ir Rusijos užsienio politika, o Kinija kaip ta beždžionė sėdi ant aukšto kalno, aš nesakau, kad beždžionė lauks, kas bus nugalėtas. Žinoma, mes galime prognozuoti, kokius ultimatumus yra parengęs Trampas Kinijai, bet nesuvokti, kad jau dabar Kinija tam būtų nepasiruošus, yra naivu.

Kol kas grįžkime į 2016 pabaigą, tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje nesibaigiantis gedulas dėl rinkimų JAV ir anksčiau įvykusio BREXITO ar Rusijos pergalių Sirijoje. Vakarų liberastinei stovyklai tai tikra „Juodos gulbės“ istorija. Lietuvišką liberastinę publiką paranojiškai krečia tokia nežinomybė, kas galėjo pagalvoti, kad internacionalinis kapitalizmas nėra susipažinęs su humanistine klasika, nesvarbu, kad mūsų esama valdžios sistema tarnavo užsienio užsakovams, o jiems dabar nueinant nuo arenos šis globalizmo subjektas nebenori rūpintis Lietuvos valdžios našlaičiais. Tik McCainas pasirodė kaip džentelmenas, vis dėlto jis aplankė savo 4 meilužes prieš pat Naujuosius  ir pasiguodė, kad viską padarė ką galėjo, reikia pripažinti, jis nė vienai nežadėjo vedybų, viskas taip graudu, kad nebegaliu rašyti pro ašaras…. Žinoma aš ironizuoju, kaip sakydavo tautų tėvelis Stalinas, yra logika ketinimų ir yra logika aplinkybių.., o aplinkybių logika yra dominuojanti… Buvo linksma stebėti sekančią dieną po JAV rinkimų, jausmas toks,  kaip po pirmos seksualinės patirties, visą mūsų lietuvišką Clinton stovyklą, kaip dabartinis Alepas…

Jau nuo šių metų toks regionas kaip Baltijos šalys, JAV bus nebeįdomus, žinoma, kartas nuo karto atvyks JAV valstybės departamento komisarai pasidomėti, kaip vykdomas ginkluotės iš JAV įsigijimas, reikia pagaliau suprasti, kad JAV skolų problema yra ne JAV problema, tai viso pasaulio problema, aš jau nebekalbu, kad tie 2% nuo BVP yra tokie tvirti kaip uola. Mane labiau domina, koks jis iš tikro turėtu būti? Dar debatų metu Trampas yra prasitaręs, kad NATO išlaikymas -tai Europos problema, todėl manau, kad Lietuvos limitas turėtu siekti 7%.

Trumpai norėčiau paanalizuoti Putino braižą, šioje toliau seksiančioje analizėje tai yra būtina ir ne vien dėl to, kad jis yra aukštai reitinguojamas. Sklando įvairūs vertinimai, kad jis ne strategas, o taktikas, ta prasme, jis negali planuoti įvykių 25 ar 50 metų. Tokiems analitikams siūlyčiau nusivilti savo spėlionėmis, greičiausiai Putinas yra ir strategas ir taktikas, jis jau ankščiau suprato, kad jei įvykiai keičiasi ir klostosi labai greitai, neverta planuoti operacijų ilgiau kaip 2 metams. Žinoma, kas patologiškai nekenčia Putino, toks vertinimas iš vis negalimas, Putinas jiems kaip demonas, tokie fobijų apimti individai kaip koks Neronas padegęs Romą, mieliau gėrėtųsi degančios Maskvos reginiu, bet kaip sakoma – ne kiekvienam lemta gimti Napoleonu.

Man kaip lietuviui, racionaliai norisi įvertinti ir Lietuvą, nes nuo to, kokios vertės objektu ji tapo, bus lengviau prognozuoti jos likimą. Lietuva tapo negyvybingu projektu dėl daugelio aplinkybių, tai politinė degradacija, kuri tapo parazituojanti ir kenkėjiška šalies ekonomikai, buvimas ES pabaigė griauti ne tik gamybos ekonomiką, bet davė didelius darbingo amžiaus ir labiausiai motyvuotų gyventojų praradimus. O naujai ateinančios partijos negali įgyvendinti savo programų, kurios kardinaliai spręstų šalies problemas, dėl esamų didelių valstybinių skolų. Pažvelgus į 25 m. istoriją, sunku patikėti, bet buvo daroma viskas, kad ši valstybė nustotų gyvavusi, deja, tokia dominantė yra mūsų sisteminio elito galvose ir širdyse, deja, o išrinkti seimai tolygūs istoriniam 1404 m. britų parlamentui, vėliau vadinamu „Parlamentum indoctum“ –  pusgalvių parlamentu. Be abejo, aš sutinku ir optimistų, kurie dar viliasi, kad tai tik ekonominės bangos, šiandien juoda diena, o ryt jau bus balta. Na aš nesu tokių vertinimų šalininkas, man suprantamiau, kada krizė vertinama kritimu gilyn. Čia, žinoma, irgi yra optimistų, kurie spėlioja, kada bus pasiektas dugnas, nuo kurio bus galima atsispirti. Deja, viskas daug blogiau, jei per greit krentama į bedugnę, gali taip smarkiai prisiploti, kad amžiams šliaužiosi smarkiai pilvu prigludęs prie dugno, arba dėl didelio kritimo greičio gali ir dugną pramušti, o tada kaip sakoma – pirmyn į Žemės centrą.

Kas iš tiesų vyksta globalizmo piramidės viršūnėje? Čia jau reikia visiems susitaikyti, kad pasaulyje vyksta 3 pasaulinis karas, jis vyksta socialiniuose tinkluose, taip vadinamas hibridinis karas, naujo pobūdžio karas, karas naujomis kovos priemonėmis ir begalė ginkluotų konfliktų daugelyje šalių, kur net atvirai rodomos tų karų finansavimo schemos, patys karų veiksmai demonstruojami realiu įvykių laiku, egzekucijų scenos parengtos pagal garsius Holivudo scenarijus, o kas yra blogoji ir geroji pusė? Nesusigaudančiam labai sunku suprasti, nes kas šiandien masiškai šaudo suklupdytus vyrus, moteris ir vaikus arba pjausto jiems galvas, ryt be jokių skrupulų jau tampa herojais kaip nuosaikūs opozicionieriai.

Šis karas vyksta dėl pagrindinio tikslo ir nugalėtojas gaus teisę įvesti savo postkrizinę naują pasaulio tvarką su naujomis taisyklėmis. Aišku, reikėtų įvertinti, kas tos kariaujančios pusės:  1 – tai JAV žydiškas bankininkų klanas su visomis grupėmis ir grupelėmis bei senosios Europos  anglosaksiškais vasalais, kuris pampsta iš dolerio emisijos, 2 pusė – tai žydiškas finansinis internacionalas, taip pat su savo grupėmis ir savais naujais vasalais, Vatikanu ir jų pusėje esančia Kinija, 3 – Kinijos karinis-nacionalinis-imperinis elitas su visu kinišku emigraciniu pasauliu, ir 4 – mažiausias žaidėjas – tai Rusijos valstybininkų elitas. Aktyviausios šio karo fazės prasidėjo apie 2010 m., kur jau įvyko 3 dideli mūšiai. Pirmas mūšis – tai Arabų pavasaris, jo iniciatoriai buvo amerikiečių globalistai ir finansinis internacionalas, bet šis mūšis nedavė laukiamo rezultato, karas užsitęsė ir JAV įklimpo. Po to sekė problema su pabėgėliais. Čia daugiausiai nukentėjo senoji Europa, senasis Europos proamerikietiškas elitas.  Antras mūšis – tai 2 prekybinės sutartys, 1 – Ramiojo vandenyno regiono laisvosios prekybos sutartis (Trans-Pacific Partnership, TPP) ir Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystės (TTIP) sutartis. Pirmoje sutartyje buvo įtrauktos visos to regiono šalys, išskyrus Kiniją, o visa istorija baigėsi tuo, kad atsirado BREXIT faktorius ir čia TTIP tapo nepilnavertis, nepilnavertis tapo ir TPP, tai jau patvirtino Trampas, kad tos sutartys jo nebedomina kaip neperspektyvios. Trečias mūšis – tai Ukraina. Po perversmo Kijeve, kurį inicijavo abi finansinės globalistų grupuotės, netrukus pasimatė, kad Rusija čia žaidžia įžūliai, bet kartu labai atsargiai. Krymas turėjo tapti šių dienų Donbasas su Luhansku. Rusija taip greitai susitvarkė Kryme, kad nereikė nė 1 šūvio, tada buvo imtasi kito plano. Netrukus rytų Ukrainoje atsirado iš Rusijos toks linksmas vyrukas, vadinamas Girkinu arba Strelkovu, kuris ne tik kurstė separatistines nuotaikas, bet ir organizavo ginkluotą pasipriešinimą prieš Kijevą. Vėliau išaiškėjo, kad jį finansavo liberalios publikos Maskvos oligarchai ir kas galėtų paneigti, kad jie nėra ilgos ir plaukuotos globalinio finansinio kapitalo rankos Maskvoje. Prieštaringai skambėjo ir oficialios Maskvos žinutės. Putinas atviru tekstu siūlė nutraukti separatistines nuotaikas ir nedaryti atsiskyrimo referendumo nuo Ukrainos. Dabar tai labai suprantama. Krymas – tai strateginis objektas, o rytų Ukraina – ilgas, skaudus ir nepatogus projektas, geriau ten tegul šeimininkauja perversmininkai, nes tai, kas pateko į valdžią po perversmo, buvo suprantama, kad tai ne ilgam, bus mažiau aukų ir Maskvai nekainuos finansiškai išlaikyti kaip dabar, o veltis į karą Rusija su Ukraina negali, nes tai Rusijos ekonomikai būtų nepakeliama našta. Šioje vietoje galėčiau tik pakartoti Putino atsakymą į jam užduotą klausimą, ar jam negaila naikinamų rusų rytų Ukrainoje. Jis atsakė: man krauju srūva širdis, kada aš matau, kaip ten žūsta žmonės, bet aš negaliu pamiršti, kad man už nugaros gyvena 150 milijonų Rusijos gyventojų, kuriuos aš turiu išsaugoti. Tikrai tai nuoširdu, atvira ir išmintinga.

Sukelti karo tarp Rusijos ir Ukrainos nepavyko globaliems žaidėjams, praktiškai be oficialaus Rusijos įsikišimo, Kijevas su sukilėliais prakišo Ilovaisko ir Debalcevo katilus, nepaisant, kad Kijevo perversmininkams padeda gaujos nuotykių ieškotojų, imant nuo rytų Europos vasalų ir baigiant JAV snaiperių brigada. O kas iš beneficiarų labiausia prakišo Ukrainos projekte, tai JAV žydiškas bankininkų klanas, nes dabartinės valdžios svertai Ukrainoje atiteko Petiai, o jis – žydiško finansinio internacionalo statytinis. Kodėl aš pakreipiau diskursą į Rusiją naujos pasaulio tvarkos formavime? Kažkuriam Bilderbergo susitikime buvo užduotas klausimas ir kartu buvo duotas atsakymas, kaip reikės spręsti globalios ekonomikos plėtimosi problemą, nes šis pasaulis turi konkrečias ribas ir kaip spręsis pasaulio skolų problema. Atsakymas buvo labai konkretus ir trumpas. Bus sprendžiama Rusijos sąskaita ir pačios Rusijos sunaikinimo sąskaita, toks Solomono planas.

Taigi situacija Ukrainoje pasiekė tokią stadiją, kad ten belieka arba pakelti statymus, o tai būtų jau tiesioginė karinė provokacija į Rusijos teritoriją ir čia reikėtu įvertinti, kad Ukrainos kariuomenė degradavusi, prasigėrusi ir nuskurdusi. Paskutinė provokacija, kada desperatiškai buvo bandoma provokuoti Debalcevo sukilėlius, baigėsi tuo, kad Ukrainos kariai, 2 metus tupėję priešakinėse pozicijose, lyg neadekvačioje būsenoje išėjo ir tiesiog absurdiškai žuvo susisprogdinę minų lauke, kažkaip viskas pagal Freidą…

Kitas variantas, bandyti persiderėti Minskas-2 susitarimus, o kas iš to Maskvai? Norint dilemą išspręsti susitaikymo keliu, racionalumo Minsko-2 projekte pakanka, bet tai nepriimtina Kijevo mainstrymui. Analitiškai žiūrint, Ukrainos projektas dar gali gyvuoti, jei abi globalios finansistų grupuotės jį koordinuotų ir finansuotų. Deja, naujai Trampo administracijai – tai bereikalingos išlaidos ir per daug sugaišta laiko negavus jokio rezultato, o laikas čia vienas iš rimčiausių faktorių. Taigi, Ukraina tapo objektu arba balastu, kuriuo reikia naudingai atsikratyti, jei pavyks Trampui susiderėti su Rusija Kinijos atžvilgiu. Paskutiniai įvykiai JAV – tai toks plebiscitas, kurį turėjo pasirinkti JAV žydiškas bankininkų elitas, Trampo laimėjimas leidžia suprasti, kad JAV elitas pasirinko derybų projektą, o kartu ir naują postkrizinės pasaulio tvarkos scenarijų. Žinoma, aš negaliu spėlioti, kokiais karo resursais disponuoja abi finansinio elito pusės, bet kada žinai, kam priklauso JAV ginkluotosios pajėgos, atsakymas kalba pats už save. Tuo pačiu Trampas jau įgavo taikos balandžio imidžą, kuris daug įtikinamesnis nei Obamos Nobelio taikos premija.

reklama

Tai nujausdamos, esamos Kijevo politinės figūros nieko nelaukdamos, savo inkognito kanalais jau veda derybas su Maskva dėl būsimų naujų pozicijų, jei Kijevas pereitų Maskvos įtakon. Be abejo, kad derybos būtų produktyvios abiems pusėms, pradžioje turės būti atlikta nusidėjusių atgailos apeiga, bet argi kada politikams tai buvo problema keisti šeimininkus?

Politinė situacija paskutinius 15 metų parodė, kad vakarų valstybes, kartu imant ir valstijas, valdo politikai, kuriuos galima įvertinti vienu žodžiu – netikėliai. Taigi, o kas jų oponentai? Siūlau dar kartą peržvelgti į Putino efektingą politiką. Šitam vyrukui puikiai sekasi atlikti visas pasiruoštas užduotis, kaip iš filmo „Ostinas Pauersas“, kuris turi sąrašą ką reikia nuveikti per savo gyvenimą. Ankščiau buvo pasirodę užsienio sąmokslo teoretikų komentarų, kad Putinas puikiai keršija už G20 jo vizito sugriovimą Brisbane Australijoje. Pirmas krito Australijos premjeras kaip renginio šeimininkas, toliau sekė liežuvio už dantų nenulaikantis Harperis – Kanados premjeras, tada su pasigardžiavimu suvalgė vargšelę, beginklę Angliją su Brexit operacija. JAV rinkimuose, tai atrodė kaip kultinė drama, JAV ir Clinton buvo užpulta iš užnugario… Šiuo metu, pasaulio mas – komedija tiesiog plyšta istorijomis apie Maskvos hakerius, Trampo prostitutes Maskvoje. Visa tai panašu į  gandų ir versijų sukryžminimą, šitą marazmą galiu pabaigti vienos istorijos pavyzdžiu. Kada politiniai intelektualai bandė sukryžminti rudąjį ir baltąjį lokį, na iš to gavosi toks rezultatas – žvėreliai tikrai patyrė malonumą…

Reikia suprasti šios liberastiskos isterijos priežastį, ji iki primityvumo paprasta. Tarkim, esate liberalios pakraipos politikas, politologas ar istorikas ir šių dienų įvykiai, kurie griauna liberastizmo pamatus, jus veda į agoniją, jūs paprasčiausiai negalite rasti kito kaltininko kaip Putinas. Nacionalinį suverenitetą išpažįstanti stovykla, tai yra tikrieji konservatoriai, prašau nemaišyti su Landzbergio partija Lietuvoje, jų tikras pavadinimas turėtu būti isterinių marazmatikų partija. Jei pradėsite pripažinti liberastizmo netobulumą ir neperspektyvumą, iš karto pasimatys, kad liberalizmo statinio ideologiniai pamatai laikosi tik ant snarglių, o tada gyvenimiška aksioma pareikalaus atsiduoti priešininkui…

Vakarų aljanso liberalai pripažįsta kitų valstybių statusą tik su vienintele išimtimi, jei į jų reikalavimus, tų valstybių vadovai atsako „taip“. Iš istorinio žvilgsnio stebint, TSRS ministrai buvo nepatogus oponentai vakarų aljansui kaip Molotovas, Gromyka, kuris net buvo gavęs MISTER NET pravardę. Primakovas taip pat buvo sudėtingas, nes buvo vienas iš profesionaliausių libersatų oponentų. Vakarams teigiami politikai buvo tokie kaip Kozirevas, dar vadinamas „Misteris taip“ arba „Ko pageidautumėt“. Prieš 15 metų viskas smarkiai pasikeitė, tokios šalys kaip Rusija, Kinija, Indija ir kitos, išsirinko į nacionalinę politiką orientuotus lyderius. Čia yra išvada to, kad finansinis globalus kapitalas, valdantis šalių politinį elitą suvokė, pasaulio kontrolei ir valdymui, reikalingi visiškai kito intelekto politikai, kitu atveju nepavyks išlaikyti dominuojančių pozicijų šioje planetoje. Trampas yra tokios transformacijos puikus pavyzdys.

Taigi esamiems politologams – šarlatanams, vertinantiems politinę situaciją šios transformacijos metu pateiksiu savo vertinimą į jus. Ar jūs atsakote savo garbingu vardu, teikdami tokius politinius kaltinimus Trampui ir Putinui? Ar mes nelaukdami istorinio įvertinimo, galime kreiptis į jus iškart kaip į visiškus  idiotus?

Reikia pripažinti, kad visuomenė pasiduoda tokiai informacinei opinijai ir to pasekoje renka šalies politinius vadovus. Taigi pažvelkime į jos ekscelencijos fenomeną.

Už mūsų Dalytę balsavo vien dėl to, kad dauguma rinkėjų kažkuria savo smegenų dalimi hipotetiškai manė, kad pas ją yra vyriškos genitalijos ir jos kur kas didesnės nei jos oponentų, ką iš to turime? Reikėtų pradėti nuo to, kad ji yra JAV valstybės departamento statytinė ir tik dėl 1 priežasties – ji yra ištikima, tokia jos pagrindinė charakterio savybė. Amerikiečiai tai pastebėjo dar Sausio 13 įvykiuose, Lietuvos komunistų partijoje ji laikėsi iki galo ir kovojo prieš mus, taigi amerikiečiams ne problema, kad Dalytė kovojo prieš Lietuvą, bet svarbiausia šiuo metu ji ištikima šiandieniniam JAV valstybės departamentui. Vertinant ją kaip moterį, ji neturi moterims būdingų šeimos charakterio savybių.

Mano supratimu, į politiką moteris turi ateiti su tradicine visuomenei savo gyvenimiška patirtimi. Ne viena pasaulio politikė yra prasitarusi, nesvarbu, kad jos užima aukštus valstybinius postus, bet šeimoje jos šeimininkės, jei namuose švenčia vyrai ar vaikai, pabaigoje jos vis tiek lieka tvarkytis ir rūpintis namų jaukumu. Neįžvelkite čia mano vyriško šovinizmo, bet taip yra. Mūsų jos ekscelencija, dama jos nepavadinsi, tokios moters patirties kaip šeima, vyro ir moters sąjunga, vaikai, šeimos problemų sprendimas, pas ją yra paprasčiausiai tuščios spragos, nekalbant apie jos infantilinį mąstymą, aš jau nebekalbu apie jos problemų sprendimo manierą, ji į visas problemas žvelgia lyg plaktukas į vinis… Lietuva už ją prabalsavo valdyti valstybę net 2 kadencijas, visai nesukdama galvos, kokias teigiamas savybes ji turi kaip individas. Galima būtu teigti, kad mes turime reakcingą ir karingą princesę ir jos karingą politinę koaliciją, nors man tai daugiau panašu į gynybai skirtų pinigų skirstytojų ir grobstytojų koaliciją.

Žinoma, galiu pasidalinti keliais sakiniais ir su kitos politikės damos tragedija. Iš tiesų man gaila Hillari, jos šeima daugiau nei pasiturinti. Jaunystės studentavimo laikais, ji susitiko su dabita Billu, kurio šeima anaiptol nebuvo turčiai. Taip, Billas buvo aktyvus ir populiarus studentas. Jiems susituokus, Hillari šeima daug investavo į Billą, padarė jį garsiu politiku. Jis buvo Arkanzaso gubernatorius ir tapo net JAV prezidentu, o vargšelei Hillari kas iš to??? Monika Lewinski daug daugiau gavo šiame gyvenime iš Billo ir dar už šiuos Billo ir Monikos nuotykius,  iš savo kišenės  sumokėjo pati Hillari… Aš čia ją suprantu, po tiek metų šeimyninės nesėkmės, moteris norėjo realizuotis. Kraupiai nepavyko prezidentinė kampanija, na ji dar rankų nenuleidžia, gal pavyks tapti Niujorko gubernatore, deja ir čia reikėtų atsižvelgti į jos sveikatą, šalia jos nė per žingsni nesitraukia žymusis profesorius Alzheimeris, to pasekoje Clinton krenta ir krenta arba paniškai purtosi…

Renkant politikus į valdžią, šiuo pavojingu laikotarpiu visuomenei trūksta racionalaus mąstymo ir racionalių išvadų. Žmonių mentalitetas yra toks: jie mano, kad mesdami tokią išrinktą granatą į minią, sprogimas nušluos tik blogiukus. Deja, išrinktos tokios politinės figūros priveda prie savo šalies sunaikinimo, taip tarnaudamos kitų šalių interesams. Likimo ironija, jei Lietuva sutiko su meilužės statusu, tai lovelasas turi pilną teisę pasinaudot pagal pilną programą… Lietuviai iki šiol dar nesuvokė, kaip ir amerikiečiai, turkai, moldavai, britai, kad išeitis iš akligatvio veda į priešingą pusę, nei einame dabar.

Šiuo metu situacija yra kur kas sudėtingesnė išsirinkti naujo tipo politikus. Yra didelis klausimas, ar dar yra tokių politikų Lietuvoje, kurie sugebėtų spręsti ne tik ekonomines problemas, bet atslenkančio karo grėsmės iššūkius, esami net nesugeba susiorientuoti šių dienų įvykiuose. Panašu, kad mūsų susimovusiems politikieriams, per anksti patikėjusiais mamytės Clinton sėkme, teks pasitenkinti Trampo atstovo Manaforto persona, taigi siūlau priprasti, jis bus vietoj mamytės, tuo pačiu siūlau nepamiršti, jam rusofobija jau nebe trendas.

Dabar Manafortas visiems perduoda linkėjimus nuo linksmuolio Trampo. Donaldas yra puikiai informuotas apie mūsų politikų ir kitų garsių veikėjų komentarus Trampo atžvilgiu rinkimų kampanijos metu. To pamiršti neįmanoma ir tai peržengė visas ribas. Tikrai, jei Trampo žvilgsnis nukryps į Lietuvą, patikėkite, jis žvelgs Manaforto akimis. Dar rinkimų kampanijos metu jis pakomentavo Lietuvos isteriją Rusijos atžvilgiu, pasiūlydamas Lietuvai persikelti į Afriką.

Yra dar istorija ir su Makeinu, jis tapo nepavydėtino idioto vietoje. Būdamas respublikonas, viešai pasiskelbė, kad balsuos už Hillari. Trampui laimėjus, jis tapo atstumtuoju, o prieš Naujuosius jis dar apsilankė 3 Baltijos šalyse. Šių 3 šalių politinis elitas net nesusivokė aukštoje politikoje, kad toks Makeino žingsnis, tai dar viena dėmė Trampo akyse jiems. Makeinas kaip palaidas šuo, šlapindamasis pažymėjo Trampo priešininkų teritoriją.

Iš tikro Makeinas yra nedėkingas niekšelis savo likimui. Jo per kraštus besiliejantis rusofobijos košmaras ir neįvertinimas, kad jis dėl savo likimo turi būti dėkingas rusams, konkrečiam vienam iš kariškių. Tas rusų kariškis išgelbėjo Makeiną nuo ilgų ir skausmingų azijietiškų kankinimų. Kada jis subombardavo mokyklą Hanojuje ir po to vietnamiečiams numušus Makeino lėktuvą, jo laukė pagal azijietišką fengšui, kankinimų etapas na, kad ir 1000 apipjaustymo būdų… Šioje vietoje Makeinas tikras suskis, vietoj to, kad duobėje ramiai be kankinimų praleido 2 metus ir galėjo ramiai apsvarstyti savo gyvenimo klystkelius, jis niršta ant humaniškų rusų, kurie išgelbėjo jo gyvybę.

Žvilgtelkime į Lietuvą, esame įsivėlę į konfliktą Ukrainoje, nieks pas mus visuomenėje nesužinojo, kad Donbase per Kalėdas pamaldas laikė Romos popiežiaus nuncijus ir šitą konfliktą Romos popiežius laiko brolžudišku karu.

Nors nesu įpareigotas, bet pasistengsiu perduoti keletą žinučių iš Ukrainos Lietuvos politiniam elitui. Tam tikra dalis Ukrainos elito, tiek iš jėgos struktūrų, tiek iš politinio bei intelektualinio sluoksnio, pavadinsiu tai organizacija K.K., ruošia tribunolą vakarų politikams, kariškiams, bei instruktoriams ir ekonomikos patarėjams. Ši organizacija gaus daug valdžios postų ir įtakos sekančioje vyriausybėje. Jie turi konkrečių pretenzijų Lietuvai ir jos politinei viršūnėlei. Reikalas tas, kad šios organizacijos nariai, labai artimai dirbo su iš ES ir JAV atvykusiais į Ukrainą karo kurstytojais. Todėl dėl artimo bendradarbiavimo su mūsų kadriniais specialistais, turi ne tik pakankamai dokumentinės medžiagos, bet ir kitokios kompromituojančios informacijos. Tikrai yra paruošti juridiniai, kriminaliniai ir ekonominiai kaltinimai dėl suorganizuotos provokacijos, įvykdyto perversmo ir politinio spaudimo šantažo pavidale. Kaip žinome iš įvykių Kijeve 2014 m., ES su JAV buvo perversmo iniciatoriai, bet pradžioje Lietuvos ir Lenkijos tandemas prisidėjo prie šio perversmo pasiruošimo dar nuo 2012 m. Jei Lietuvos elitas tikisi, kad jie išsisuks ir nereikės atsakyti už perversmą 45 milijonus gyventojų turinčioje valstybėje, Lietuvos karių ir instruktorių siuntime į konflikto zoną ir ten vykdytus gyventojų žudymus bei genocidą. Kartoju, jūs net neįsivaizduojate į kokią situaciją pakliuvote, nors turint adekvačią galvą ir savisaugos instinktą, turėjote žinoti, kuo gali baigtis ši avantiūra. Kadangi kruvinas procesas smarkiai įsibėgėjęs, tinkamai pasiruoškite šiam naujam Niurbergo procesui. Dar 2014 m. man teko klausytis vieno JAV politologo, kuris atvirai išdėstė, kad nesėkmės atveju, JAV ir Briuselis leis visa kaltę suversti ant Lietuvos ir Lenkijos. Kitaip tariant, Lietuva jau 2014 m. liko su asilo ausimis šioje ukrainietiškoje dramoje.

Šioje situacijoje aš matau, kad esame nepavydėtinoje padėtyje, neskaitant jau paminėtos būsimos ukrainietiškos pretenzijos Lietuvai, bet dar turime ir svetimą kariuomenę, kurios buvimas čia tiesiog kertasi su mūsų Lietuvos Konstitucija. Pavojingai einame link užprogramuoto ginkluoto konflikto. Čia nepamirškime, kad visose konfliktinėse zonose vienaip ar kitaip keisis sienų padėtis skirtingai nuo dabar apibrėžtų valstybių ribų.

Kas turėjo kantrybės skaityti mano šiuos vertinimus, pažadu pabaigti 9 dalimi. Pagalvojau, kad kai ką reikia patikslinti komentuojantiems ir apsispręsti dėl tam tikros situacijos vertinimo.

Didžiausia Lietuvos grėsmė – tai jos valstybės skola. Skolos, kaip masalas, ką mūsų tauta pamiršta ir neįvertina. Po tuo skolų masalu, paprastai randasi kabliukas, o kada kreditorius nuspręs užkirsti ir timptelti stipriai pas savę į krantą, minimaliai galim prarasti žandikaulius, o jei kreditas didelis ir esame giliai nuriję, tuomet kibeni feni, visas kreditas gali išeiti lauk su mūsų viduriais. Nebūna nurašytų skolų, būna tik tai, kada skolos perkeliamos ant sekančios kartos tikintis, kad ji bus kantresnė mokėti jos procentus. Toks TVF neberadęs grynų Lietuvos ižde, tikrai neatsisakys pasiimti lietuvio inkstais ir kepenimis…

Teko sužinoti, kad skola įtakojo ir paskutinės vyriausybės formavimą. Žaliųjų pasiūlytas Jakeliūnas į finansų ministrus buvo išeliminuotas mūsų Dalytės pastangomis. Priežastis – rinkimų kampanijos metu Jakeliūnas leido sau pasakyti ką galvoja, kad Lietuvai reikalingas nacionalinis bankas, kad reikia susigražinti pensijų fondus iš skandinavų bankų į Sodrą. Visa tai nepatiko Wallenbergų šeimynėlei, kuri valdo visus mūsų skandinaviškus bankus. Netrukus, iš skandinavų bankininkų gavo instrukcijas mūsų Dalytė ir jau ultimatumo formoje perdavė Karbauskui su Skverneliu. Istorija iki banalumo paprasta, Lietuva yra smarkiai įklimpusi į skolas ir skolinasi kaip narkomanas nuo dozės iki dozės. Tikiuosi, mūsų liberastiški statistai nepamirš įtraukti naujų skolų ir grąžinamų procentų į BVP statistiką, nuo tokių finansinių srautų puikiai matysis Lietuvos ekonomikos augimo rodikliai. Taigi, Lietuva kartas nuo karto priversta skolintis, kad galėtų padengti senus įsiskolinimus ir dar pasiskolinti, panaši situacija ir su pačiu Karbauskio verslu, jis irgi gyvena nuo paskolos iki naujos paskolos, kad galėtų padengti seną… Taigi, Dalytė perdavė, kad žaliųjų-valstiečių vyriausybė negaus naujo persiskolinimo, taip pat negaus ir Karbauskio verslas, jei Jakeliūnas bus finansų ministru. Tuos svaičiojimus apie nacionalinį banką ir pensijų fondus pasiūlė pamiršti, tai jau nebe Lietuvos pensininkų lėšos. Iš tikro problema ne beviltiška, tik ji slypi lietuvio kompleksuotam mentalitete. Nekompleksuotas individas būtų ieškojęs pasiskolinti kitur, na tarkime hipotetiškai, kad ir dalimis iš Kinijos ir Rusijos, ne esmė ar būtu skolinę, esme tai, kad lietuvio mentalitetas skolintis iš Rusijos – tai tėvynės išdavystė, geriau jau tėvą nuo stogo, kaip istorija su Durnių Independence, geriau demokratiškas norvegiškas… Skolintis iš Rusijos – ne išdavystė  amerikiečiams, ar kitoms vakarų valstybėms. Reikia suvokti, koks marazmas apsėdo mūsų visuomenę ir kur šita banda veržiasi.

Šita skandinaviška košerinė istorija ir ankščiau mano paminėti subjektai, kaip žydiškas finansinis internacionalas ir JAV žydiškas bankininkų klanas, struktūros, transformuojančios šį pasaulį į naują pasaulio tvarką, gali atrodyti kaip kaltinimas arba neapykantos kurstymas mūsų broliams žydams. Anaiptol, mano priekaištas siunčiamas patiems lietuviams. Jei mūsų tauta save laiko avimis ir į valdžią neišsirenka ne tik kad piemenų, bet ir šunų, tada, kaip sakoma, mylėkime vilkus, nes jie įtakingi ir galingi. Žydai laikosi kitokios pasaulėžiūros, jiems 2 gigantiškų valstybių konfliktas tik į naudą, tada jie imasi taikytojo vaidmens ir gauna iš abiejų pusių naudingų ekonominių preferencijų. Daugelis paklaustų, kuo žydas skiriasi nuo lietuvio? Banalus atsakymas būtų toks: jūs lietuviai susitikę geriat ir tauškiat vulgarias nešvankybes, o mes žydai vis apie reikalus. Taigi, žydai ilgai, sistemingai, paklusdami savo religijai ėjo link dominavimo pasaulyje, klausimas mums, kodėl savanoriškai tapome šio plano objektais? Žydai, studijuojantys kabalą, viena iš didesnių nuodėmių laiko neišprusimą arba neišmanymą. Kieno rankose šio pasaulio įtaka, tas ir mano, kad turi tam teisę spręsti kaip jam susikurti sau palankesnį pasaulį, o ar liks vietos kitiems, čia jau kitas klausimas.

Anais laikais, kada Lietuva priklausė Rusijos imperijai, caras stengėsi rūpintis lietuvių švietimu įkurdamas mokyklas. Lietuviai daugumoje buvo kaimiška visuomenė, kurios bajorija buvo sulenkėjusi ir prasčiokais nesirūpino. Paradoksas buvo tame, kad tuometinis lietuvis manė, kad ta mokykla nėra tokia svarbi kaip darbas ūkyje, užteks ir 1 išleisto į kunigus. Žydai tuo pasinaudojo ir jie į tas mokyklas ėmė leisti savo vaikus. Kada caras buvo informuotas gubernatoriaus apie tokią situaciją, įvedė žydams nedidelį vietų limitą tose mokyklose, tuomet žydai ėmė keisti savo pavardes. Vėl galima paklausti: ar čia žydai kalti? Žydai net nepagailėjo savo pavardžių vardan palikuonių išprusimo. Tas caro rūpestis niekaip nepaskatino lietuvių susirūpinti savo vaikų švietimu, o visa ta istorija su knygnešiais, yra dar viena iškreipta legenda apie kraugerišką carą, kuris naikino lietuvių kalbą. Šitą mano teiginį galima smarkiai kritikuoti, bet 2 faktai kurie keičia lietuvių kalbos kitimą ir perėjimą į lotyniškus rašmenys: 1. Susiraskite Google paieškoje “Kęstučio priesaiką“, pamatysite kaip prieš 600 m. skambėjo lietuvių kalba. 2. 15 a. Lietuvos statutai parašyti kirilica. Žinoma, mūsų istorijos šamanai tai įvardina kaip kanceliarinę praktiką. Tai tušti teiginiai, tas naivus troškimas genetiškai atsiskirti nuo slavų – mongolų ordos rasės. Čia svarbiausia, kad nepersistengtų,  žmogaus ir beždžionės genomą skiria tik keletas genų, o jei persistengs, galim virsti ir vienaląsčiais…

Naujas reiškinys, kur visuomenė net nesiorientuoja, kaip vertinti paskutinį globalistų eksperimentą BASIC INCOME. Masmedija išpiarino kaip dar vieną vakarų civilizacijos ekonominį pasiekimą, kada visuomenei nebereikės dirbti ir bus galima gauti veltui pragyvenimo pajamas. Situacija daugiau nei kritiška, technologinis progresas pasiekė tokį lygį, kad jau 15 – 20 m. bėgyje pasidarys nebereikalingi 5 ar daugiau milijardų žmonių šioj planetoj. Žinoma, išliks darbo vietos, bet jos bus privilegija. Mažai kas diskutuoja apie vakaruose atliktus tyrimus su žmonėmis, kurie jau kelinta karta nebedirba ir gyvena iš soc. pašalpų. Tai jau genetiškai degradavę individai, jiems net pasiūlius darbą, jie įvairiais būdais išsisukinėja, o pabandžius juos apmokinti profesijos, tai praktiškai nebeįmanoma. Sunku patikėti, kad žmogus taip greitai gali degraduoti.

Galbūt savo vertinimais atrodau kaip negatyvo populistas, bet remiuosi įvertindamas situacijas. Savo bendraminčių rate vadovaujamės geopolitiniais dėsniais. Jei traukinys važiuoja bėgiais iš taško A į tašką B ir C, tai mums aišku, kad traukinys nuvažiuos į tašką C, bet ne į tašką D nes į tašką D nėra bėgių…

reklama

Besikeičiančiuose geopolitiniuose įvykiuose mūsų istreikuojantys valdžios liberastai nesuvokia, kad šiandieninė JAV prezidento komanda ir Rusijos valstybininkų elitas visai kitaip vertina savo konkurentus ir konkurentų vasalus. Trampą galima būtų prilyginti Bismarkui – bijokite jo, nes jis kalba ką galvoja. Lietuvos elito piktieji gnomai, šaukdami, kad juos naktimis rusai puola, šiuo metu sugriuvus planui A, desperatiškai ieško plano B, kur rusai dar labiau puola. Šioje vietoje galiu juos nuraminti, su tokia nugyventa Lietuva esate kaip nieko vertas toksiškas aktyvas, kitaip tariant, Rusijos invazijos dar užsitarnauti reikia. Baisiausia, kad planas B – tai bus mūsų liberastų ginkluota provokacija.

Kitas reikšmingas faktorius – tai šių globalių finansinių grupuočių ne tai kad skilimas, bet jau atvira konfrontacija. Žinoma, ji ankščiau ar vėliau turėjo įvykti, bet neišvengiamai vienai iš jų pralaimint, bus pasiųstas signalas arba ta grupuotė kuri pralaimės arba laimes, pasiūlys vienokias arba kitokias kapituliacijos sąlygas, kaip sakydavo senovės romėnai VAE VICTIS – vargas pralaimėjusiems, tai geresnė pabaiga, nei Žalakevičiaus filme „NIEKAS NENORĖJO MIRTI“, o jeigu taip atsitiks, kad galutinis laimėtojas bus viena iš šių žydiškų globalių finansinių grupuočių, ne tokia bloga padėtis bus ir pralaimėjusios kitos globalistų pusės padėtis, panašiai kaip po 2 pasaulinio karo, ar bent kas išdrįso pirštu parodyti į tas globalias finansines grupes, kurios atvedė Hitlerį į valdžią, ar kas bent tyliai bandė priekaištingai šnabždėti apie Šveicarijos bankininkus ir jų centro komitetą? Pasaulis dar ir ne to yra matęs, todėl dėl visko bus susitarta šiose 2 grupuotėse, o patirties tam yra, jei ne tūkstančiai, tai tikrai kelių šimtų metų istorinės patirties.

Šioje krizinėje situacijoje vyksta ciklai: a. vadinamas Azijos kapitalo augimas. b. pasaulis dalinasi į 2 kontūrus: tai JAV Euroatlantinis ir Euroazijietiškas. Čia vėl bus neišvengiama karinė konfrontacija atitinkamuose regionuose, siekiant tikslo atkovoti pusėms naujus placdarmus, kad naujose derybose būtu galima turėti geresnes derybines sąlygas, žodžiu step by step…

Pabandysiu pamodeliuoti kaip elgsis Trampas Kinijos atžvilgiu, pirmą mes jau žinome – tai skambutis į Taivanį. Žinoma, tai smulkus piaro žingsnelis, po kurio sekė, kad Kinija „surado“ JAV povandeninį robotą, po tokių smulkių kiaulysčių, Trampas duoda suprasti Kinijai, kad Amerika rimtai pasirengusi nukirpti bambagyslę, jungiančia JAV ir Kiniją. Kitaip tariant, reikia sugriauti nusistovėjusią simbiozę, kad JAV yra pinigų gamykla, o Kinija prekių. Iš šitos sistemos reikia kuo skubiau išstumti Kiniją ir geriausia, kad ji būtų tam nepasiruošusi. JAV padarė tokias išvadas, kad Kinija dar neturi savo geros pasaulinės finansinės zonos, nėra tos zonos plano, atitinkamų sąjungininkų ir turi perteklinius gamybinius pajėgumus, kurie yra orientuoti į eksportą, bet ne į vidaus vartotoją, o tam reikia minimum keleto metų ir čia geriausiu atveju. Geriausia tokiu atveju Kiniją išstumti į tokį lauką, kur Kiniją neturi pakankamai patirties žaisti.

Jeigu JAV globalistams pavyks išsaugoti tokius institutus kaip TVF, FED Rezervą, o Kinijos šie institutai dar nepasiruošę, čia ir pasimatys kas yra kas. Be abejo, Kinija turi savo TVF analogą kaip Azijos Investicinis Bankas, ji turi nacionalinės šalies vystymo koncepciją, o čia Kinija, įsivėlusi į globalinį konfliktą, turi pateikti, koks yra jos globalinis projektas. Kaip visa tai atrodys, kada dominuos dangiškoji imperija ir koks likimas laukia kitų nacijų? Ką dabar mes galime suvokti – tai Kinijos koncepte yra neliečiama teisė į savo valstybę, savo žemę, auksu dengtus pinigus, pasaulinį ekonominį vystymąsi, Šilko kelią ir sava Ramiojo vandenyno ekonominės partnerystės sąjunga. Šioje situacijoje reikia suvokti, kad Kinijos nacionalinis elitas turi gan tvirtas subjekto pozicijas ir čia žinutė visiems žaidėjams, kad tai jiems yra labai nenaudinga. Jeigu  Kinijos nacionaliniam elitui pavyks sukurti savarankišką ir nuo nieko nepriklausomą valstybę ir visą savo interesų bei įtakos zoną pajungs savo nacionalinio elito interesams, tada Kinijai nebus reikalingi jokie finansiniai tarpininkai ir kitos finansinių globalistų organizacijos, bus fiziškai sunaikinti ir vidaus liberalūs klanai, kurie turi tamprius ryšius su žydišku finansiniu internacionalu. Visi šie Kinijos veiksmai sukurti sąjungas ir tarpvalstybines struktūras veda prie globalaus ir neišvengiamo bei didelio konflikto. Tai gali pradžioje ir nebūti karštasis karinis faktorius, bet prasideda kaip visada, supratimų skirtumai, melaginga dezinformacija per pasaulinę masmediją, finansiniai apribojimai, sąskaitų užšaldymas, ekonominės sankcijos, teroristiniai įvykiai arba keistos Kinijos civilinių lėktuvų katastrofos, o tada ir ginkluota provokacija, tai dar vadinama klaidingai pasirinkti taikiniai.

Reikia pripažinti, kad Kinijos stiprėjime nesuinteresuotas ir žydiškas finansinis internacionalas, kuris yra nemažai investavęs į Kinijos pramonę bei finansinius aktyvus, nes jų pradinė koncepcija buvo tokia, kad naujos pasaulio tvarkos scenarijus bus išimtinai jų.

Analizuojant Kinijos naujos pasaulio tvarkos scenarijų ir Rusijos koncepciją, čia sąlyčio taškų yra žymiai daugiau. Tai gyvenimo prasmės, dvasingumo, karinio bendradarbiavimo, rusiško ir kiniško charakterio abipusis vertinimas, kiniškas užsispyrimas, tūkstantmetė Kinijos imperija ir t.t.

Taigi, koks Rusijos pasaulio tvarkos scenarijus? Arba jo nėra, arba aš jo nežinau. Kiek domėjausi, „Rusų Pasaulis“ irgi stovi ant įvairių teorijų ir projektų, bet jis nėra iki galo apibrėžtas. Žvelgiant į Rusijos oligarchiją, banko ir pinigų sektorių, ekonomiką, verslo mentalitetą, tai, ką rusai gali pagaminti ir kaip gali veikti, kada iškyla gyvybės ir mirties klausymas, į istorija pažvelgus, jie gali daug ką ir randa išeitį kartais iš visai beviltiškos situacijos. Šioje vietoje man nesuprantama 1 pagrindinė aplinkybė: kodėl finansinė situacija, kai verslas laukia pigių kreditų, kada Rusijoje užsienio valiutos masė yra 5 kart didesnė, nei Rusijos rinkoje cirkuliuoja rublių, finansų ministerija kartu su Rusijos banku žaidžia tokį žaidimą kaip infliacijos torpedavimas? Kaip aš nekenčiu tos liberastiškos paukščių kalbos ekonomikos terminologijoje ir čia būdinga visame liberastiškame pasaulyje, kodėl tie ekonomikos sukčiai, vengia įvardinti kas yra balta ir kas yra juoda tiesiogine prasme?

Gerai, grįžkime prie to, koks Rusijos pasiūlymas dėl naujos pasaulio tvarkos. Šiam momentui aš pastebiu tik 1 projektą – tai Tarybų Sąjungos projektas, kurį modernizavus ir atnaujinus būtų galima bandyti pakartoti. Dominuotų planinė ekonomika, kartu veiktų ir privatus vidutinis verslas, kažkas panašaus į Baltarusijos modelį. Šios dienos lietuviui, kurių pusė jau gimė Lietuvos respublikoje, tik iš pasakojimų gali orientuotis, kas buvo ta TSRS? Kas to nematė, atsakysiu paprastai: visas, ką girdėjote, mažai jums ką padės suprasti, tai reikia ne tik pergyventi, šioje sistemoje reikia žinoti kaip save rasti ir žinoti, ko tu sieki realiai suteiktų galimybių ribose. Valstybė daug kuo rūpinosi, bet tai visiškai kitoks mentalitetas. Aš neteigiu ar ji bloga, ar ji gera. TSRS irgi galima įvertinti minimum 3 skirtingais tipais: tai Stalino TSRS, Chruščiovo TSRS ir Brežnevo TSRS. Oficialia istorija vertinant, pastarosios 2 humaniškesnės, bet čia visuomenė pasidarė nerūpestinga, vadovybė rėmėsi tik statistikos rodiklių gerinimu, nors tai, ką darė TSRS, galima įvertinti, kad buvo atlikti kolosalūs projektai ir daug ko pagaminta, šalis buvo praktiškai išsilaikanti, veltui šėrė skurstančias kitas pasaulio šalis ir jas riebiai finansavo. Šių 2 lyderių valdoma TSRS sistema turėjo pagrindinę bendrą problemą, valstybės bendras išsilaikymo projektas kaip ne kaip sukosi, bet nebuvo sveiko valdančio elito atsinaujinimo, nebuvo taip vadinamų karjeros liftų arba taip vadinamo Peterio karjeros dėsnio, senieji mohikanai nerūpestingai leido laiką ir bijojo imtis bet kokios atsakomybės veikti rizikingai, kad sistema ne tik priimtų pažangias naujoves, bet tuo pačiu ir tas naujoves kurtų. Taigi, šių 2 lyderių valdoma TSRS pradėjo degraduoti. Kuo skyrėsi Stalino TSRS, jei atmestume visus genocido ir karo faktorius? Stalino sistemoje buvo aktyvi kadrų kaita, perspektyviems greitas karjeros kilimas, paprastai jie tapdavo net vadų numylėtiniais, Stalinas juos atsimindavo net tik pagal vardą ir pavardę, bet ir pagal tėvavardį, o jų buvo keli šimtai. Po revoliucijos ir pilietinio karo, po beprotiškų užsienio sankcijų, šalyje per metus kurdavosi šimtai naujų pramonės objektų, energetikos įmonių, o po II pasaulinio karo, šalis tapo 1 kosmose ir turėjo branduolinį ginklą bei branduolinę energetiką, po karo Stalinas leido kurtis šeimyniniam privačiam verslui, kuris pirmas į rinką pradėjo tiekti pačių pagamintus televizorius, bet šitas ekonomikos projektas gyvavo tol, kol į valdžia atėjo Chruščiovas. Kas svarbiausia, Stalinas buvo puikus strategas derėtis su globaliu finansiniu kapitalu.

Čia trumpam pridursiu, esu euroskeptikas ir įsitikinęs, kad tai – negyvybingas projektas, todėl mums dar kartą teks patirti sąjungos griūties išgyvenimus, čia bus gera proga įvertinti ką mums paliko TSRS ir ką mums paliks ES. Pirmoji mums paliko pramonę, energetiką ir didelį žemės ūkio sektorių su kuriuo laisvas lietuvis nebeišmanė ką veikti, daug nesukdamas sau galvos bei pateisinti savo kvailumą pareiškė, kad pigios šalies energetikos jam nereikia, pramonė yra atsilikusi ir tokio didelio žemės ūkio turėjimas yra tiesiog klaida, atsirado daug nereikalingu žmonių kaime kas dabar tik primena vaiduokliais likusius namus ir sodybas, o puikiai veikiantis Baltarusijos projektas parodė kas liko visiški neišmanėliai ir avantiūristai. Taigi, ką paliks Lietuvai sugriuvusi ES? Pirma, Lietuva nebeturi savo eksporto rinkų, savo pinigų ir finansų sistemos, savo pramonės ir energetinės sistemos, liks tik žemės ūkis su siauromis eksporto rinkomis. Didžiausias hemorojus, kurį paveldėsime – tai bus užsienio skolos, o šiuo metu jos pradės žvėriškai progresuoti, kadangi pasaulio depresuojanti ekonomika sprogimo išvakarėse, visos pasaulio vertybinių popierių biržos bando gelbėti savo aktyvus investuodamos į valstybių skolas, nes šitie finansiniai kraugeriai puikiai supranta, kad šitame košmare valstybės bankrutuos paskutinės, iš čia tie kreditai valstybėms su minusinėmis palūkanomis, iš čia tie finansiniai gangsteriai, kurie ateina perpirkti Lietuvos savivaldybių skolas, tuo pačiu jie dar iškelia sąlygas, kur reikės pakelti mokesčius ir kiek reikės sumažinti administruojamų darbo vietų, kad jų degančios investicijos atsipirktų…

Grįžkime dar kartą prie Rusijos perspektyvų šiame konflikte, kurias iš naujo siūlo sureguliuoti Trampas. Taigi, žinutė Kinijai pasiųsta, belieka pasiūlyti Putinui Krymo pripažinimą. Žinoma, Putinas tai palaikys nerimta žaidimo pradžia ir bus pasiūlyta tai, kas iš tiesų slegia Ameriką – tai Ukrainos projekto atidavimas ir terorizmas Sirijoje. Esu įsitikinęs, kad dėl Sirijos susitars, nors ten dar ne viskas pralošta, tiek Rusijai tiek Assadui  dar galima pridaryti begalę kiaulysčių. Prie to paties, Putinas norės susitarti dėl Irako ir Afganistano, bet čia vargu ar Trampas atsisakys palikti šiuos regionus, šie placdarmai bus dar panaudoti konfliktams pradėti Katare ir Saudo Arabijoje, laikui atėjus bus galima vėl iš naujo persiderėti su globaliais konkurentais. Daugeliui užtenka tų karų, kurie jau įvyko, suprantu, visi mes norime, kad vėl įvyktų naujas Jaltos 3 lyderių susitikimas, kur 3 lyderiai Xi Jinping’as, Trampas ir Putinas susitartų dėl naujos pasaulio tvarkos, o po to gali sekti ir nauja Breton Vudso konferencija. Deja, nė velnio taip nebus, konfliktas pereina į naują ir ko gero karštesnę fazę, laikas sugaištas, o rezultatas blogesnis ir būti negali. Žinoma, konferencijos Jalta-2 ir Breton Vudsas-2 tikrai bus, tik ne taip greitai.

Ko Trampas paprašys Putino, čia irgi aišku, apriboti ekonominį ir karinį bendradarbiavimą su Kinija, palaikyti JAV ultimatumus prieš Kiniją JT, busimuose JAV ir Kinijos kariniuose konfliktuose laikytis neutraliteto, prisidėti prie to, kad nesusikurtų Juanio finansinė zona. Čia pamatysime su kuo Rusija sutiks arba pasiūlys savą alternatyvų veiksmų planą. Pats susidariau nuomonę, kokia galėtų būti Rusijos alternatyva, pasaulis turi skilti į 3 įtakos zonas, tam labai neprieštarauja ir šiandieninė Kinija ir čia jau pagal Šekspyrą:  BŪTI AR NEBŪTI…? Į tai turi atsakyti JAV žydiškas bankininkų bastionas.

Ateidamas Trampas siunčia savo žinutes, kurias reikėtų atitinkamai įvertinti. Viena iš jų JT organizacijai, ši organizacija save išgyveno, o tai reikia suprasti, kad tokia JT veikla jo netenkina ir tai žinia visam liberaliam pasauliui. JT neliks arba ji turės kardinaliai reorganizuotis. Liberalaus ir demokratinio pasaulio laukia pabaiga ir reikia tikėtis, kad tai vyks taikiu pobūdžiu. Esami demokratiniai režimai ir tų šalių esantis valstybininkų elitas, jei jų dar yra išlikę, turės pereiti į autoritarinius režimus, o patirties turinčiam Trampui puikiai suprantama, kad krizės įveikiamos, kada valstybės buvo valdomos kaip praėjusio šimtmečio antroje pusėje rytų Azijoje. Valdomos keletą dešimtmečių tų pačių autoritarinių diktatorių tų šalių ekonomikos pasiekė įspūdingų rezultatų.

Kaip besusiklostytų įvykiai šalyse gyvenančių liberalioje santvarkoje, šalys, kurios išsaugojo valstybininkų elitą, politiškai bus priverstos keisti politinę santvarką į nacionalinės valstybės atkūrimą ir autokratizmą. Daug liūdnesnės perspektyvos laukia tų valstybių, kurių elito siekis buvo tapti vasalu. Net jei būtų pavykęs globalių finansinių grupuočių projektas, liberalizmas ir demokratija – tai tik tarpinis etapas, vedantis link visuotinės kontrolės naujoje pasaulio tvarkoje, bet apie tai vėliau.

Akivaizdu, kad žydiškas finansinis internacionalas, savo strategijoje su Rusija, buvo numatęs Eurazijos sąjungą, kur susijungs Rusijos liberali oligarchija ir Kinijos partinės finansinės grupuotės, atstovaujančios liberalią publiką. Toliau sektų Rusijos suskaldymas ir jos teritorija pereitų kitų valstybių įtakon. Čia daugelis paklaus, kokio pobūdžio karas turėtų vykti? Turiu 1 prielaidą: Arabų pavasaris buvo reikalingas sukelti konfliktą Artimuosiuose Rytuose, o po to inicijuoti pabėgėlių invaziją į Europos kontinentą. Kadangi ateina daugumoje vyriškos lyties migrantai iki 40 metų, konfliktas su vietiniais gyventojais yra užprogramuotas. Migrantai nebijo mirti ir dauguma yra religiškai fanatiški. Ateina įpykę suvesti istorinių sąskaitų, jie nekenčia Europos civilizacijos. Europietis jiems bedievis ir degradavęs gyvulys, kurį reikia fiziškai sunaikinti. Europos moterų laukia vergija, seksualinės prievartos bei islamistų reprodukcijos objektas. Toliau seka valdžios kontrolės perėmimas, tam jie veiks organizuotai su turima patirtimi. Pripažinkime, vakarų Europietis – tai silpnas, bailus ir išlepęs individualistas, neturintis jokio supratimo apie realius pasaulyje vykstančius geopolitinius įvykius. Gyvena susikurtose iliuzijose, kurias jam formuoja mas-medija. Jei man reikėtų statyti, kuri socialinė grupė kilus rasiniam karui ims dominuoti, nedvejodamas statyčiau už migrantus musulmonus, nes tai akivaizdu. Jei gauja žmonių pėsti ateina tūkstančius kilometrų arba kelis šimtus kilometrų nuplaukia valtimis jūra, kerta be kliudymų valstybių sienas, į šią betvarkę nesikiša ne tik policija, bet ir armija. Atvykę jie gauna daug geresnes finansines pašalpas nei vietiniai, Europoje jie iškart organizuojasi į dideles gaujas, su kuriomis nesusitvarko ne tik vietiniai, bet ir tvarką prižiūrinčios policijos pajėgos. Jie smurtauja, prievartauja, žudo vietinius gyventojus, vykdo teroristinius nusikaltimus, o kova su terorizmu -tai kažkoks nevykęs pastatomasis spektaklis, kur įtariamieji kažkaip randami nebegyvi ir vėl galai į vandenį, kaip farse su Osama Bin Ladenu. Akivaizdu, ir čia darau išvadą, kad šitas mega procesas – kaip didelio slapto plano dalis, už kurio stovi žydiškas finansinis internacionalas, valdantis ES politikus, administracinę valdžią, policiją ir kariuomenę. Viso to įrodymas – tai Briuselyje priimti palankūs įstatymai šiems migrantams. Kada Rusija įsikišo į konfliktą Sirijoje, kilo masinė isterijos banga Vakarų aljanse. Iš tikro, Sirijoje buvo pasiektas rezultatas užbaigti karą ir siekti taikos, kita vertus, tai buvo Rusijos oponentų sugriautas strateginis žaidimas.

Aišku, kad finansinis internacionalas savo projekte pasmerkė sunaikinimui senojo kontinento gyventojus. Jie kaip išlepusi visuomenė, tapo netinkama naujo konflikto su Rusija scenarijui. Logika verčia priimti paprastą išvadą, kad tas, kas ateina ir nesiruošia dirbti, priedo gauna politinį ir finansinį palaikymą, jų sekanti karta taip pat nesiintegruos ir bus parazituojanti. Tuo pačiu artėja metas, kada šalių pramonei dėl vykstančio techninio progreso nebereikės dirbančių, žmones pakeis robotai kaip kažkada arklius pakeitė mašinos ir pats technologinis proceso principas keisis nuo esamo šiandien. Čia vėl iškyla klausimas, kodėl proteguojami migrantai vietinių europiečių sąskaita? Juk europiečiai nekonfliktiški, nuolankūs ir lengvai valdomi, o čia matau jų skirtumus. Kokius skirtingus pranašumus turi atėjūnai prieš vietinius atitinkamose situacijose? Naujas pasaulio tvarkos scenarijus veda prie valstybinių konfliktų, todėl suvokiu, kaip to bus siekiama. Pakeitus Europos kontinente vietinę civilizaciją į musulmonišką, bus išspręstas karinės gyvosios jėgos resursas, kai kam iškils klausimas kaip juos motyvuoti naujam konfliktui su Rusija. Tai labai nesunku, jei jiems pavyko inicijuoti Arabų pavasarį, kada susipriešino musulmonas prieš musulmoną, o priežastis sunitas ar šiitas. Įtikinti juos eiti ir sugriauti Rusiją būtų vieni niekai.

Šitoj geopolitinėj situacijoj tenka pastebėti tokį reiškinį kaip terorizmas. Esu tos idėjos šalininkas, kad kiekvienas įvykdytas teroristinis aktas yra atitinkamų šalių žvalgybinių organizacijų operacija, skirta pakreipti įvykius tam tikra linkme arba žinutė kitos valstybės vadovams. Terorizmu domiuosi, kai buvo pradėta viešai svarstyti  9.11 teroristinis nusikaltimas JAV. Susidomėjau Britanijos Sasekso šiuolaikinės istorijos profesoriaus Nafeez Mosaddeq Ahmedo atliktu tyrimu, kam naudingas terorizmas, kaip buvo sukurta teroristinė organizacija Al-Qaeda, pilnas pavadinimas  Al-Qaeda Manumat (išvertus iš arabų kalbos tai duomenų bazė). Teroristinė veikla yra vienas iš pagrindinių įtakos sferų, kuruojama spec. tarnybų kaip teroristinių organizacijų kūrimas, valdymas ir išlaikymas. Prie to paties reikia pridurti, kad JAV žydiškas bankininkų klanas ir žydiškas finansinis internacionalas turi kur kas efektyvesnes spec. šnipinėjimo tarnybas ir analitikos centrus, apart mums žinomų ČŽV, MOSSAD, MI6, NSA ir t.t.  Būtent šios šešėlinės, paralelinės slaptos tarnybos disponuoja informacija ir veiklos resursais pastarųjų paminėtų spec. tarnybų. Noriu pridurti, kad šių globalių finansinių grupuočių spec. tarnybos turi kur kas ilgesnę, šimtmečiais skaičiuojama istorinę darbo patirtį.

Kas yra terorizmas? Tai yra sukurtas baubas informaciškai veikti visuomenę ir siekti tam tikrų tikslų. Tai tam tikra informacinė-piarinė kampanija, kaip vienas iš daugelio elito svertų valdyti visuomenę. Pats teroristinis aktas, tai žinutė vienos grupės elito kitai. Teroristinis aktas susideda iš tam tikros schemos: tai viršnacionalinės elito teroristinės operacijos planuotojas, toliau tame teroristiniame akte gali dalyvauti arba netrukdyti tos šalies spec. tarnybos, kurioje šalyje tai bus įvykdyta ir galiausiai dalyvauja tos žinutės gavėjas. Ta prasme, tokio pobūdžio žinutė pasiunčiama vienos viršnacionalinės grupės kitai viršnacionalinei grupei arba pačios valstybės elitui. Visi teroristiniai aktai vykdomi po netikra vėliava, ta prasme, paprastam mirtingajam sunku net ir susigaudyti kas ir kodėl, ir nesvarbu, kad vėliau kokia nors grupuotė prisiima atsakomybę dėl įvykdyto nusikaltimo.