Aristokratinis principas prieš demokratinį

LDiena.lt: susipažinkite su dar vienais "geranoriškais" šūdeličio garbintojais. Tame yra vienas iš pagrindinių visų veislių ir spalvų nacistų bruožas: tai svajonė apie "gerą fiurerį", kuris juos - debilus ir šūdus, sočiai valgydins, smagiai linksmins ir apgins nuo "blogų fiurerių".
---

Visų pirma, pažymėkime, kad šiais laikais demokratija, demokratizmas, yra nenusakomai išpūstas burbulas ir fetišas. Galima būti konservatoriu, marksistu, liberalu, ar kuo tik nori, tik ne „nacistu“ ir nebūti kokios nors doktrinos, kuri iš esmės prieštarauja demokratizmui šalininku. Prieš pradedant mūsų kalbą apie aristokatinį principą ir jo antipodą – demokratinį principą – padarykime nedidelę „užuolanką“, kad visi šį raštą skaitantys demokratai žinotų nepaprastai subtilų dalyką... demokratai teigia, esą liberalinėje demokratijoje galima atvirai reikšti savo mintis, pažiūras, idėjas ir taip toliau. Bet pažiūrėkime į tai: jie persekioja tuos, kurie neva „kelia grėsmę“ valstybei. Iš tiesų tai yra persekiojimas tų, kurie iš esmės prieštarauja demokratijai, kurie žino, kad demokratija yra iš esmės, kultūros ir civilizacijos atžvilgiu, yra degeneratyvi valdymo forma. Aš save priskiriu tokiems asmenims, kurie yra demokratijos priešininkai. Kodėl teigiu, kad demokratija yra žalinga ir ką siūlau vietoje jos, pateiksiu netrukus. Bet, visų pirma, reikia pažvelgti į aristokratines ir demokratines ideologijų filosofines koncepcijas ir jų principus, tad nuo to ir pradėkime.

Dabar mes girdime vien apie demokratiją, jos tariamą gerumą ir „totalitarizmą“ ir jo „blogį“. Bet pailikme tai dabar nuošalėje ir pažvelkime į du principus: aristokratinį ir demokratinį. Po šitos trumpos analizės bus įrodytas demokratinio principo neteisingumas ir aristokratinio principo teisingumas, taipogi, faktas, kad valstybė, turi vadovautis aristokratiniu principu, žinoma, jeigu nori išvengti degeneracijos.

reklama

Aristokratinis principas, visų pirma, yra toks: valdyti turi teisę ir pareigą geriausieji. Tai yra, tam tikros tautos, tam tikros nacijos, tam tikros valstybės piliečių elitas, kuris remiasi ne kiekybiniu skaičiumi, o kokybinėmis savybėmis, moralinėmis savybėmis ir dėl to privalo valdyti. Aristokratinio principo šalininkai, beje, buvo ir garsieji filosofai Platonas ir vienas ir garsiausiųjų jo mokinių, Aristotelis. Abu šie mastytojai demokratiją suvokė kaip netikusią santvarką, suprato, kad valdyti turi geriausieji. Toliau. Demokratinis principas yra tai, kai vlado ne geriausieji, o gausiausieji, de jure tai yra daugumos diktatūra, nors de fakto tai yra kas kitka (bet apie tai vėliau). Demokratai atvirai pasakoja apie tarimą parlamentarizmo ir daugumos balso gėrį, bet nepasako, kas yra aristokratinis principas. Aristokratinis principas, priešpastatyas demokratiniam principui sudaro tokią priešingybę: kokybė prieš kiekybę, geriausiųjų valdžia prieš gausiausiųjų valdžią.

Logiškai pagalvojus, peršasi prielaida, kad valstybę turi valdyti nedidelė grupė asmenų, kurie ne tik tam pajėgūs, bet ir asmeniškai atsakingi už savo veiksmus. Daugelis su šituo daugiau, ar mažiau, sutiks, net ir dalis demokratų. Tačiau pagalvokime ir apie tai, kad demokratizmas panaikina asmeninę atskomybę politikoje. Visų pirma, pažymėkime, kad nėra konkrečių, pavienių asmenų, kurie priimtų sprendimus ir prisiimtų asmeninę atsakomybę už juos, yra tik abstarkti, neapibrėžta „dauguma“, kuria, beje, yra manipuliuojama, kuri yra daugiaskaitė politinė prostitutė. Pasižiūrėkime į štai ką: demokratija, neigdama asmenybės, kaip atsakingo, teises ir pageigas turinčio valdančio asmens vaidmenį, iškelia daugumos valdžios principą. Tai praktiškai atleidžia asmenis, esančius valdžioje nuo asmeninės atsakomybės. Tačiau dabar pažvelkime į kitus demokratinio principo prieštaravimus logikai ir gamtos dėsniams bei tai, kaip juos visur atitinka aristokratinis principas.

Demokratai, kaip ir marksistai, teigia, neva visi žmonės yra lygūs. Bet tai ne tiesa. Žmonės, visų pirma, yra skirtingi, visų antra, ne visi yra vienodos vertės, nei kaip asmenys, nei kaip rasės, nei kaip kultūros. Kodėl? Pasižiūrėkime, kas tai yra „lygybė visuomenėje“... Logiškai mastant, vienintelė lygybė tegali būti tokia, kad piliečiams įstatymai turėtų galioti vienodai. Jokios kitokios lygybės, logiškai galvojant, negali būti: juk visi yra skirtingi, todėl negali būti lygūs. Žmonės būna teisingi, neteisingi, geri, blogi, tad jie negali būti lygiaverčiai, taipogi. Demokratų kalbos apie lygybę visuomenėje siekia sunaikinti natūralią hierarchinę tvarką, kuri yra darnios ir harmoningos bendruomenės garantas. Prieš aptariant tai, kaip aristokratinis principas žiūri į hierarchiją, pašnekėkime apie pačią hierarchiją.

Hierarchija visuomenėje yra labai natūralus dalykas. Visų pirma, tai yra darbų ir pareigų pasiskirstymo principo dalis, hierarchija suskirsto asmenis ir grupes pagal jų atitinkamas vietas tam tikra tvarka nuo viršaus į apačią. Nors demokratija skelbia lygybę, ji negali pabėgti nuo hierarchijos būtinumo (nekalbant apie faktą, kad demokratijose hierarchija būna išsigimusi, apie ką kalbėsiu vėliau).

Aristokratinis principas žiūri į pasaulį ne fanatišku įsitikinimu, kad neva visi žmonės yra lygūs, kad žmogus, kaip gyva būtybė, yra aukštesnė už gamtą. Pirmiausia pažymėkime, kad žmogus, kaip ir kiti gyvūnai, yra gamtos dalis, žmogui irgi galioja gamtos dėsniai. Hierarchija su gamtos dėsniais yra labai susijusi, tai yra, hierarchinė tvarka yra organinės-natūraliosios bendruomenės dėsnis. Sveika bendruomenė, ar ji būtų žmonių, ar kokių žvėrių, iš esmės turi kokią nors hierarchinę tvarką, struktūrą. Demokratija, kapitalizmas, komunizmas ir kitos doktrinos teigia, neva žmogus yra kuo nors išskirtinis, kad jis nėra gamtos dalis, kad jis nėra gyvūnas. Tačiau šiam teiginiui galima priešpastatyti šią idėją: žmogus yra gyvūnas ir gamtos dalis. Jam galioja visi gamtos dėsniai. Jis išskirtinis gali būti tik tuo, kad, savo pranašesnių sugebėjimų dėka, gali būti tiek nuostabiausias ir kilniausias, tiek ir bjauriausias ir niekšingiausias gamtos kūrinys. Kaip pavyzdį pažvelkime į senovės Indijos arijų kastas. Kastų paskirtis buvo dvejopa. Visų pirma, tai buvo natūralus darbų pasiskirstymas tautoje: trys kastos, kilusios iš pradžioje ariškų žmonių, bramanai (dvasinikija, mokslininkai ir t.t.), kšatrijai (valdovai, kariai ir t.t.), vaišijai (žemdirbiai, pirkliai, darbininkai). Visų antra, tai buvo sistema, sukurta atskirti ariškus Indijos užkariautojus nuo vietinių aborigenų-dravidų populiacijos, iš šito ir aiškėja, kodėl vietiniai gyventojai tapo šudrų kastos atstovais. Mastytojai kaip Gobino tai suvokė kaip biologinę hierarchiją, t. y. vienos etninės grupės atskyrimą nuo kitos. Tačiau įsidėmėtna, kad ir tarp pačių indoarijų buvo trys kastos, kurios buvo puiki darbų pasiskirstymo principo išraiška. Kadangi žmonės skiriasi savo gabumais, pomėgiais ir, svarbiausia, prigimtimi, net vienos tautos atstovai turi būti suskirstyti į hierarchinę tvarką, kuri užtikrintų, kad kiekvienas tautos narys dirbtų tą darbą, kurį sugeba dirbti geriausiai. Tai lemia ne tik prigimtis, bet ir žmogaus gyvenimo raida. Dalis visuomenės užsiima vienokiais darbais, dalis kitokiais, dalis vadovauja, dalis paklūsta. Deja, čia nesimato jokios lygybės, nes nėra vienodumo. Netgi esant vienodai vertei, vis tiek dauguma žmonių yra skirtingi, nes tai yra visiškai normalu. Kur yra skirtumai, ten lygybės nėra. Taigi: lygybė visuomenėje yra nereikalinga, tikra lygybė įstatymų atžvilgiu yra hierarchija. O lygybė tebūtų nelygių sulyginimas su lygiais, tai būtų įstatymų nevienodas galiojimas visiems piliečiams. Sakyčiau, kad yra ironiška tai, kad demokratizmas skelbia lygybę, bet politikieriai, esantys didžiausi demokratai, spjauna ant savo tautų ir leidžia joms pamažu nykti, taipogi, nejaučia atsakomybės prieš savo tautą (nes, kaip jau minėjau, demokratija pripažįsta daugumos balsavimą, o ne asmeninę atsakomybę).

reklama

Apibendrinant ir darant išvadas, norėčiau pridurti, kad demokratizmas, remdamasis savo principais ir idėjomis, vertina ne asmenybę, ne asmeninę atsakomybę ir tvirtą atsakingų asmenų valdžią, o daugumos išrinktą valdžią, kuri praktiškai neatsako už savo veiksmus, bent jau neatsako konkretūs asmenys ir, jei atsako, tai labai retai ir labai sušvelnintai. Aristokratinis principas iškelia tai, kas kilniausia visuomenėje, siekia pastatyti kiekvieną pilietį į vietą, kuri jam yra tinkamiausia. Tuo tarpu, demokratinis principas remiasi tariama daugumos valia. Daugumos, kuria yra lengvai manipuliuojama. Daugumos, kuri, kaip vienalytė masė, nėra linkusi logiškai galvoti ir vadovauti. Juk natūralu, kad vadovauti turi mažuma, o ne dauguma, t. y., tam tikra tautos dalis, kuri tam uždaviniui yra labiausiai tinkama. Su šia pažiūra, beje, sutiko ir Aristotelis, ir Platonas, ir senovės tautų išmintis. Štai, ką rašė genialus amerikiečių mąstytojas, antropologas, istorikas ir politinis aktyvistas, Madisonas Grantas savo veikale „Didžiosios rasės galas“:

„Demokratinėse valdymo formose visuotinės rinkimų teisės veikimas yra linkęs į eilinio žmogaus paskyrimą į viešąją įstaigą, verčiau negu žmogaus, kvalifikuoto įgimtomis savybėmis, išsilavinimu ir dorumu.“

„Demokratijoje yra tendencija link tipo standartizavimo ir genialumo reikšmės sunaikinimo. Dauguma būtinai bus prastesnė už atrinktą mažumą ir ji visada nemėgs specializacijų, kuriose ji negali pati būti.“

„Tikroji aristokratija yra išmintingiausiųjų ir geriausiųjų valdymas, visada esančių nedidele mažuma bet kokioje populiacijoje.“

Madison Grant, „The Passing of the Great Race“, I „Race and Democracy“ (Madisonas Grantas, „Didžiosios rasės galas“, I „Rasė ir demokratija“).