Imigrantai. Kam priklauso Lietuva?

„Lietuva – lietuviams!“, – kiekvieną kartą, kai žiniasklaidoje pasirodo pranešimų apie kitataučių užpuolimus, skanduoja patriotiškai nusiteikę lietuviai, kartais priskiriami prie fašistuojančių asmenų ar neonacių grupuočių, kurie šitaip išreiškia savo norą, jog Lietuvoje gyventų etniniai lietuviai (kurie, tarp kitko, greitu tempu emigruoja). Lietuvių tautinio centro tarybos narys Julius Panka teigia, kad šis šūkis nėra blogas. Priešingai – kam gi daugiau Lietuva priklauso? Panašu, jog valstybė kai kurių žmonių sąmonėje atrodo lyg fizinį kūną turintis daiktas, sudarytas iš vientisos masės – etninių lietuvių.  Jokios kalbos apie Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas negali būti, kitaip taisyklingos formos ir vientisas valstybės kūnas taps deformuotas, koktus.

 Nepakantumas iki šių dienų

Ilgą laiką istorijoje Lietuva buvo pakankamai izoliuota nuo išorinio pasaulio, todėl nenuostabu, jog juodaodis ar tamsesnio gymio žmogus Lietuvoje labai ilgą laiką buvo retas svečias. Netgi dabar galima pastebėti į juodaodžius keistai žvilgčiojančius praeivius. Atrodo, kad praėjus 21-iems metams nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo ir beveik 7-iems metams nuo Lietuvos įstojimo į ES, didžioji dalis visuomenės turėjo išsiugdyti teigiamą požiūrį į kitataučius, gal netgi priprasti prie jų, ypač kitokios odos spalvos žmonių. 2008 metais, ekonominio pakilimo metu, anot Etninių tyrimų instituto tyrinėtojos Vitos Petrušauskaitės, užfiksuota apie 10 kitataučių užpuolimo atvejų. Bendrai tai nėra jau tiek ir daug, tačiau neramina pastaruosius kelis metus rengiamos kovo 11-osios eitynės Vilniaus Gedimino prospektu, kurios pagarsėjo (ypač pirmosios, kuriose buvo ir nacistinės simbolikos) tautinę neapykantą kurstančiais šūksniais.

„Ilgą laiką manyta, kad vyresnio amžiaus žmonės yra nepakantesni kitataučiams, tačiau jaunimo rate taip pat yra nemaža dalis nepakančių kitataučiams asmenų.“, – sako V. Petrušauskaitė. Nors vyresnio amžiaus žmonės yra konservatyvesni, jie turi įsišaknijusias nuostatas ir požiūrį į kitataučius ar imigrantus dėl istorinių aplinkybių, tam tikra dalis jaunimo, augusio jau nepriklausomos Lietuvos metais, yra susidarę taip pat negatyvų požiūrį į kitokios rasės žmones, linkusi diskriminuoti ir net smurtauti prieš juos. „Agresyviai nusiteikęs jaunimas buriasi į grupuotes ir gyvena remdamiesi tokia ideologija, kuri, jų manymu, yra teisingiausia. Jie tikisi, kad žmonės galvos taip pat ir juos palaikys“, – mano nuo rugsėjo Kaune studijuojantis italas Jakomu (Džiakomu). Patriotiško (ar bent jau save taip vadinančio) jaunimo ideologijos aksiomos buvo puikiai girdimos nuo pirmųjų kovo 11-osios eitynių Vilniuje 2008 m.: „Juden raus!“, „Lietuva – lietuviams!“ iki pat šių metų eitynių: „Už gimtąją Lietuvą, rasę ir tautą“.

reklama

Požiūris priklauso nuo supančių lokalinių bei pasaulinių įvykių ir nusistatymo

Kitų rasių žmonių užpuolimų skaičius nėra vien tik didėjantis arba mažėjantis tam tikru metu, jis kinta, priklausomai nuo istorinių arba atskirų įvykių tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Visuomenės nariai susidaro neigiamą arba teigiamą įspūdį apie užsieniečius žiniasklaidos dėka. Joje žmonės perskaito ir pamato įvairius pavienius ar masinius įvykius, kurie mažiau ar daugiau paveikia mąstymą tam tikra linkme. Šiomis dienomis labai aktualios yra žinios apie revoliucinius įvykius arabų pasaulyje, nuolat gaunamos žinios apie tūkstančius pabėgėlių. Ir, nors konkrečių tyrimų apie lietuvių požiūrį į pabėgėlius nėra, tačiau, anot Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovės Audros Sipavičienės ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Pabėgėlių reikalų skyriaus vedėjos Aistės Gerikaitės, lietuvių požiūris į pabėgėlius iš tiesų yra neigiamas. Patys pabėgėliai skundžiasi, jog neretai sulaukia neigiamų vietinių gyventojų priekaištų, esą patys lietuviai neturi ką valgyti ir iš ko gyventi. Iš pavienių asmenų ar grupių nepasitenkinimo jaučiamas kylantis perdėtas pyktis, kuris ilgainiui perauga į diskriminaciją, kurią kai kurie asmenys ar grupės išreiškia užpuolimais, fiziniu ir psichologiniu smurtu. Ir atvirkščiai – kai kuriuo nors metu pasaulyje ir Lietuvoje nėra daug sukrečiančių įvykių, smurtinių atvejų pasitaiko labai nedaug.

Lietuvių nuomonė apie imigrantus…

Lietuvos Statistikos Departamento apskaičiavimų duomenimis, Lietuvoje 2010 m. gyveno šiek tiek mažiau nei 10 tūkts. arba 0,2% kitų tautybių (nei įprastai vyraujančių rusų, lenkų, baltarusių ir kt.) žmonių tarp visų Lietuvos piliečių. Etninių tyrimų instituto 2010 m. paruoštos apklausos duomenimis, net daugiau nei 70% apklaustųjų lietuvių nėra kalbėję, o tuo labiau asmeniškai nepažįsta imigrantų iš įvairių pietinių ar Artimųjų Rytų šalių. To paties instituto duomenimis, nepalankiausiai lietuviai žiūri į Afrikos ir musulmoniškų šalių imigrantus savo šalyje kai, tuo tarpu, į ES ar Rytų Europos valstybių imigrantus palankiai žiūri daugiau nei 70% respondentų. Tai rodo, kad lietuviai nenori, jog šalyje gyventų tamsios odos žmonės, kurie, anot jų, kelia įtampą, sumaištį ir neramumus visuomenės viduje.

Sociologijos mokslas, aiškindamas apie socializaciją, aiškiai apibrėžia, jog žmogus, iš prigimties būdamas sociali būtybė, socializuojasi visuomenėje, kuri jį supa, t.y., perima tos visuomenės vertybes, kutūrą ir moralines nuostatas. Beveik 33% lietuvių teigia, jog nenorėtų, kad su jų vaikais tą pačią mokyklą lankytų imigrantų vaikai, ypač iš Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių. Dominuoja nuostata, jog tokiu būdu lietuvių vaikai praras gilų ryšį su tauta, valstybe ir taps globalaus pasaulio dalimi. Paradoksalu, tačiau beveik pusė apklaustųjų teigia, jog imigrantai gali praturtinti kultūrinį šalies gyvenimą. Viskas susiplaka ir tampa nebeaišku, ar visgi daugiau lietuvių nori šalyje regėti imigrantus ir tautines mažumas, kurie integruojasi ir socializacijos proceso metu perima mūsų visuomenės nustatytas moralines normas ir vertybes, ar visgi nenori.

reklama

…ir apie tautines mažumas

Lietuvoje nuo seno gyveno daug kitų tautų žmonių. Ypač didelės buvo slavų, totorių, žydų bendruomenės ir visais laikais jie sugyvendavo su vietos lietuviais ar vieni su kitais tarpusavyje. Šiomis dienomis viešojoje erdvėje vis netylant kalboms apie Lenkijos – Lietuvos tarpusavio santykius, visas dėmesys, žinoma, nukreiptas į tai, o kartu ir į Vilniaus krašto lenkus. Kalbant apie anksčiau minėtus „patriotus“, šiuo klausimu (apie lenkų padėtį visuomenėje) jų požiūris išlieka toks pat. Radikalių dešiniųjų pažiūrų žmonės nusiteikę agresyviai lenkų tautinės mažumos atžvilgiu. Tie patys radikalai, prijaučiantys nacizmui ar fašizmui, kartas nuo karto užsipuola ir žydus – kasmet prie Vilniaus ar Kauno sinagogų atsiranda tai aprašinėta kiaulės galva, tai antisemitiniai plakatai ar užrašai ir kitaip niekinamos žydų šventovės. Visai kitaip į tautines mažumas žiūri eiliniai piliečiai. Jie tiesiog sugyvena su vietos žydais, slavais ar karaimais. Jie gyvena taip, kaip ir anksčiau gyveno Lietuvos žmonės, kai neegzistavo žodžių junginys „Lietuva – lietuviams“, kai paprasčiausi piliečiai save laikė lietuviais. Jų tarpkultūriniuose santykiuose niekas nedvelkia nacionalizmu (o ką jau kalbėti apie rasizmą), viskas po senovei.

Pakantumas pro sukąstus dantis?

Vertinant dabartinę kitataučių pakantumo situaciją Lietuvoje, atsižvelgiant į pasitaikančių užpuolimų skaičių, galima būtų daryti prielaidą, kad Lietuvoje netolerancija kitataučiams pasireiškia per fašistuojančio jaunimo judėjimus, kurių idėjos prasiveržia per tokius organizuojamus renginius, kaip kad Kovo 11-osios eitynės. Anot V. Petrušauskaitės, „tiesioginės patirties su užsieniečiais mes patys Lietuvoje neturime, tai ir to pasirengimo juos primti nėra, todėl yra tokia nuostata, jog reikia saugoti tautą, lietuviškumą.“. Todėl į agresyvias, neonacistiškas grupuotes burdamiesi jaunuoliai (be abejonės, jose yra ir vyresnių žmonių) sukuria savo tautos matymo viziją, kurią aktyviai reiškia internete, valstybinių švenčių metu, spaudoje. Jie išreiškia bene didžiausią nepakantumą kitataučiams. Toji vizija matoma per savo tautos iškėlimą, kitos rasės žmonių sumenkinimą prieš baltuosius, manymą, jog jie negali lygiuotis į etninius tos šalies gyventojus. O plačioji visuomenė, regis, tam tyliai pritaria, nors bando neišsiduoti.

Pakantumas pro sukąstus dantis, bandos jausmas. Konservatyviausiais išlikę kai kurie lietuviai vis dar turi savyje stereotipų išugdytą kompleksą – negalėti tokiu pat žmogumi kaip jie laikyti juodaodžio, manyti, kad jie negali pritapti esamoje Lietuvos kultūrinėje aplinkoje ir nepasitikėti jais. Žmonės, sakydami, jog imigrantai tegul sau čia gyvena, tačiau valdžia pirma geriau savo šalies etninių gyventojų gerove pasirūpintų (kitaip tariant, pirma baltieji, o po to – visi, kas lieka), net nepagalvoja, kad šitaip ir gimsta rasizmas, nacizmu dvelkiantis nacionalizmas, kuris yra pridengiamas fraze: „aš – patriotas“. Tada rankos atrišamos jau minėtoms fašistuojančioms jaunimo, save laikančio patriotais, grupuotėms, kurie įžūliai žada Lietuvos išvalymą nuo kitos rasės žmonių. Skamba visai kaip A. Hitlerio organizuotas žydų holokaustas. Valdžia tai taip pat laiko patriotizmu. Kol plačioji visuomenė neatsikratys kompleksų dėl negalėjimo kitataučių laikyti sau lygiais žmonėmis, socialinė įtampa šalyje bus kuriama vietinių baltųjų dėka, o ne imigrantų juodųjų.