Europiečiai išsilaksto

Pasiturintys europiečiai, kurių turtas viršija milijoną dolerių, palieka Europą. Tarptautinė organizacija New World Wealth neseniai pranešė, kad 2015 metais daugiausiai milijonierių paliko būtent Europos miestus. Po teroro aktų Paryžiuje dalis pasiturinčių prancūzų nutarė persikelti į Angliją, JAV, Kanadą ir Izraelį.

„Multi-kulti“ – taip vokiečiai ironiškai vadina multikultūralizmą. Ši ideologija Vokietijoje ir visoje Europoje sparčiai žlunga. Kodėl? Juk sumanymas, iš pirmo žvilgsnio, buvo visai neblogas. Dar prieš 50 metų Europos politikų sugalvotas multikultūralizmo principas suteikė galimybę kitų kultūrų atstovams sugyventi drauge.

Šiandien ši politika sukėlė Europoje atvirkštinį efektą: įvairios kultūros nepakenčia viena kitos. Daugeliui anglų uždarytas priėjimas į kai kuriuos Londono rajonus. Dar prieš kelis metus buvo sunku įsivaizduoti, kad Britanijos sostinėje pasirodys dorovės policija, kurią sukūrė išeiviai iš Azijos ir Afrikos. Šiandien draugovininkai su žaliomis uniformomis kontroliuoja ištisus Londono kvartalus. Jų teritorijose nekukliai apsirengusios moterys ir merginos pasmerkiamos ir išvejamos už rajono ribų. Pakliūti jiems į akis neverta ir tiems, kurie mėgsta Londono pabus. Blaivininkams įeiti irgi draudžiama, jeigu jų drabužiai neatitinka draugovininkų nustatytų normų. Trumpi sijonai neleistini, kaip ir netradicinei orientacijai būdingi vyriški drabužiai.

reklama

Panašios teritorijos egzistuoja ir Švedijoje. Stokholmo gyventojai gerai žino, kas būna tiems, kurie neatsiklausę pasirodo arabų gyvenamose zonose. Ne vietiniai gali būti smarkiai sumušti ar netgi užmušti.

Tokių užpuolimų pasitaiko pakankamai dažnai. 2013 gegužę Švedija kelioms dienoms pavirto tikru kautynių lauku. Arabų kilmės piliečiai surengė maištą prieš vietinę policiją. Po to, kai pareigūnai nušovė mačete ginkluotą arabą, kuris priešinosi areštui, iš keršto migrantai siautėjo keturias paras. Jie sudegino daugiau kaip 120 automobilių, dvi mokyklas ir dekoratyvinio taikomojo meno centrą.

Olandijoje situacija panaši. Atvykėliai arabai gaudo vietinį jaunimą, rengia muštynes. Vokietijoje turkų diasporos atstovai nenori švęsti vokiškų švenčių, prieinama iki policijos įžeidinėjimų.

Dabar europiečiai moka didžiulę kainą už tą ekonomikos stebuklą, kuris nutiko dėka atvežtinės darbo jėgos.

Mažai kas žino, tačiau vokiečiai sugalvojo ne tik išsireiškimą „multi-kulti“, bet ir terminą „gastarbeiteris“. Tai jie pavadino turkus darbininkus.

1961 metų rudenį pirmoji turkų šimtinė atvyko į Vakarų Vokietiją. Žmonės atvyko kelti vokiečių ekonomikos. Aisi Demiras, Vokietijos turkų bendruomenės vadovas, pasakoja:

„Jie atvažiavo į Vokietiją po pasirašytos 1961 spalio 31 dieną sutarties. Iš pradžių jie atvyko dviem-trims metams, kad paskui grįžtų namo. Tačiau didžioji dalis visgi pasiliko. Ir atsivežė savo šeimas“.

Išeiviai iš Turkijos septintame dešimtmetyje Vokietijai buvo maždaug tas pats, kas tadžikai šiuolaikinei Rusijai. Jie buvo pasirengę gyventi sunkiomis sąlygomis, dirbti už grašius. Daugiausia turkų dirbo automobilių gamyklose. Dalis jų tvarkė miestų gatves. Turkai kasė griovius, liejo plieną, darbavosi šachtose. Žodžiu, dirbo sunkiausius ir purviniausius darbus.

Visi atrodė patenkinti. Vokiečių politikai džiaugėsi ekonomikos pakilimu, verslininkai krovėsi pinigų maišus, paprasti vokiečiai mėgavosi sočiu ir komfortišku gyvenimu, kol turkai dirbo už juos sunkius darbus. Vokiečiai pražiopsojo tik vieną dalyką: jie galvojo, kad padirbėję kelis metus turkai grįš į tėvynę, tačiau taip neatsitiko. Turkai ne tik neišvažiavo, bet ir susivežė šeimas. Po 40 metų Vokietijoje jų jau daugiau kaip 3 milijonai. Šiandien dauguma turkų visiškai nesiruošia dirbti šalies labui už menką atlyginimą. Negana to, dauguma jų pavirto našta. Kaip liudija Miuncheno universiteto tyrimai, 80% turkų gyvena iš socialinių pašalpų.

reklama

Ne tik turkai, bet ir kiti migrantai nesiskaito su vietinėmis tradicijomis. Pavyzdžiui, nesilaiko vokiškos tvarkos ir švaros. Vokietės senutės iš proto kraustosi, juk rumunai tarpuvartes pavertė tualetais, šiukšles mėto, kur pakliuvo ir išrašinėja laiptines keiksmažodžiais.

Akivaizdus kultūrų konfliktas. Atvykėliai gyvena pagal savas taisykles, vietiniai skubiai bėga iš užsieniečių susitelkimo vietų. Taip visoje Europoje formuojasi savotiški getai. Skirtumas tik tas, kad Anglijoje getuose gyvena indusai, Prancūzijoje – arabai, Skandinavijoje – pakistaniečiai ir afganai.

Atvykėliai stengiasi visame kame laikytis savų taisyklių ir neturi noro integruotis. Negana to, jokio dėkingumo europiečiams, kurie naudoja atvykėlius kaip pigią darbo jėgą, migrantai nejaučia.

Be to, Europoje, prisidengiant jaunimo supažindinimu su nacionalinėmis tradicijomis, skiepijamos radikalios religinės ir politinės pažiūros. Pavyzdžiui, vokiečių žvalgybos duomenimis. Šalyje esama apie 37 000 islamistų, iš kurių dauguma – 30 000 – priklauso turkiškai Mili Goirus (Milli Goerues) grupei.

Jėgas ir įtaką sparčiai stiprina salafitai. Vokiečių spectarnybų duomenimis, Vokietijoje jie skleidžia džichado idėjas, ragina važiuoti kovoti į Siriją ir Iraką. Spectarnybos skambina pavojaus varpais. Juk į salafitų gretas įsilieja vis nauji adeptai iš jaunų vokiečių tarpo.

Svenas Lau – vienas iš Vokietijos salafitų judėjimo lyderių. Tiesa, dabar jis vadina save Abu Adamu ir dirba radikalaus islamo pamokslininku. Jis buvo paprastas vokietis, gimė Vokietijoje, katalikų šeimoje, tarnavo armijoje, įgijo mechaniko profesiją ir gyveno normalų gyvenimą. Iki to laiko, kol kartą kolega darbe – turkų imigrantas – nesupažindino Sveno su radikaliojo islamo idėjomis.

Dar viena žinoma Vokietijoje asmenybė – Pjeras Abu Hamza Fogelis. Iš perspektyvaus boksininko jis per trumpą laiką pavirto Vokietijos radikalių islamistų lyderiu. Šiandien Fogelis sutraukia į savo mitingus šimtus šalininkų.

Tokių žmonių pastangomis kultūriniai prieštaravimai Europoje virsta tikrais karais. 2013 birželį Paryžiaus priemiestyje arabų ir afrikiečių jaunimo minios užmėtė akmenimis policijos pareigūnus, padegė policijos nuovadą, sunaikino dešimtis automobilių. Sunku patikėti, tačiau visi šie pogromai buvo surengti dėl moteriškų drabužių. Policininkas pabandė uždėti baudą vietinei gyventojai dėl parandžos nešiojimo, ką daryti viešoje vietoje draudžia įstatymas. 400 žmonių pasipylė į gatves ir kelias dienas niokojo Paryžiaus priemiestį.

Žinoma, nemažai europiečių mėgina priešintis radikaliam islamui. Tarkime, švedai vykdo akcijas, pavadintas antidžichadu, o švedų neonaciai apskritai reikalauja išvyti visus svetimšalius iš šalies.