Rasizmas ir ksenofobija

STOP RASIZMUI
Juodi vaikai ir balti vaikai yra vienodi

Rasizmas yra įsitikinimų sistema ar doktrina, kuri teigia, kad įgimti biologiniai skirtumai tarp žmonių rasių lemia kultūrinius ar individulius pasiekimus- iš ko seka išvada, kad viena rasė yra aukštesnė kitos rasės atžvilgiu ir kad aukštesnioji rasė turi teisę valdyti žemesniąją. Moksliniu požiūriu terminas rasizmas yra motyvuojantis pagrindas socialinei diskriminacijai, rasinei segregacijai ir smurtui, įskaitant genocidą. Remiantis Tarptautinių žodžių žodynu, rasizmas gali būti apibūdinamas kaip iracionalios, pseudomokslinės pažiūros, teigiančios, kad loginiu, visuomeniniu ir intelektualiniu atžvilgiu rasės yra nelygiavertės: pervertina rasinių skirtumų svarbą istorijai ir kultūrai. Tokios pažiūros lemia diskriminacijos atsiradimą tam tikros rasės atžvilgiu. Rasizmo apraiškų šiuolaikinėje visuomenėje galima surasti įvairiose srityse. Bene žiauriausiai rasizmas buvo pasireiškęs XX amžiaus Vokietijoje, kada valdžia priklausė nacionalsocialistų partijai. Kai kuriose šalyse ir šiuo metu egzistuoja taip vadinamas „valstybinis rasizmas“, kada rasinė diskriminacija yra ne tik toleruojama valstybinės valdžios, tačiau pati valstybė įgyvendina rasinės diskriminacijos politiką. Įvairiuose visuomenėse rasizmas pasireiškia įvairiomis formomis, tai gali būti subtilus rasizmas, paslėptas rasizmas, institucinis (valstybinis) rasizmas, ideologinis rasizmas, akademinis rasizmas, religinis rasizmas ir pan. Bet kokia forma pasireiškiantis rasizmas yra netoleruotinas ir smerktinas demokratinėse, žmogaus teisių apsaugos principais paremtose valstybėse.

reklama

Terminas ksenofobija yra kilęs iš graikų klabos, graikiškai ξένος (ksenos) reiškia “užsienietis”, “nepažįstamasis”, o φόβος (fobos) - baimė. Plačiausia prasme terminas ksenofobija yra vartojamas siekiant apibūdinti baimę ar akivaizdų nepasitenkinimą užsieniečiais, nepažįstamaisiais ar asmenimis, besiskiriančiais nuo didesnės visuomenės dalies. Žodis fobija yra suprantamas kaip smarkus nerimas, kuris yra nukreiptas į tam tikrą objektą, egzistuojantį realioje aplinkoje, asmens vaizduotėje ar asmens pasąmonėje. Ksenofobijos atveju dažniausiai yra du pagrindiniai tokios baimės (fobijos) objektai. Pirmasis objektas- tai asmenų grupė, gyvenanti toje pačioje erdvėje ir laike kaip ir didžioji visuomenės dalis, tačiau tokia asmenų grupė nėra pripažįstama konkrečios visuomenės dalimi. Dažniausiai tai neseniai atsikraustę imigrantai, tačiau ksenofobija gali būti nukreipta ir į asmenų grupę, kuri tam tikroje visuomenėje egzistuoja jau kelis šimtmečius. Tokia ksenofobijos forma gali sukelti ar paskatinti priešiškas ar smurtines reakcijas visuomenėje, tokias kaip didelės dalies imigrantų išvarymas iš konkrečios visuomenės gyvenamosios erdvės, arba žiauriausia forma – genocidu.

Antrasis tokios fobijos objektas yra visų pirma kultūrinis, t.y. baimė ar neapykanta nukreipta į kultūros elementus, kurie konkrečioje visuomenėje yra pripažįstami kaip svetimi vyraujančios kultūros atžvilgiu. Žinoma, visos egzistuojančios kultūros yra neatsparios įtakai iš šalies, tačiau kultūrinė ksenofobija visada yra nukreipta į siaurą kultūrinį elementą, pavyzdžiui tokį kaip svetimos kalbos žodžių vartojimą nacionalinėje kalboje. Ši ksenofobijos forma retai kada sukelia agresiją prieš žmones, tačiau gali įtakoti politines kampanijas, visuomenės nuomonę nukreiptą prieš kitataučius ar kitakalbius.

reklama

Taigi, ksenofobija ir rasizmas yra artimos sąvokos, siekiant apibūdinti tautinės daugumos neigiamą požiūrį į tautines mažumas. Neigiamas požiūris skatina diskriminacijos paplitimą įvairiomis formomis, tokia diskriminacija gali pasireikšti nepakantumu, kaip ignoravimas, vengimas, niekinimas, atsisakymas plėtoti santykius, griežtų teisinių sankcijų taikymas, įprastų pilietinių teisių nepripažinimas ar net smurtas ir atviros neapykantos demonstravimas. Bendriausia prasme rasizmas gali būti apibūdintas kaip asmens diskriminacija rasės pagrindu, o ksenofobija kaip nemėgimas visko, kas užsienietiška ar svetima tautinei kultūrai (svetimybių baimė).

Aš nekenčiu dviejų dalykų: rasizmo ir baltųjų!

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę ir pasirinkus demokratiškos valstybės kelią, neabejotinai reikėjo sukurti teisinę bazę, kuri sudarytų galimybes plėtoti žmogaus teises ir laisves visuomenėje. Pirmiausia to reikalavo didelė dalis Lietuvos Respublikos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų. Lietuva yra pasirašiusi ne vieną tarptautinį dokumentą, užtikrinantį asmens teisių garantijas ir apsaugą lygybės įtvirtinimo ir diskriminacijos draudimo srityje, tiek pasauliniu, tiek regioniniu mastu.

Jungtinių Tautų organizacijos įstatuose skelbiamas vienas iš organizacijos tikslų – tarptautinis bendradarbiavimas žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių plėtros ir pagarbos skatinimo srityje be rasės, lyties, kalbos ar religijos skirtumų. Jungtinių Tautų Organizacija paskelbė šiuos tarptautinius dokumentus, siekiant užtikrinti pagrindines asmenų teises, kartu ir lygybės principą: Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą, Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą bei Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvinius protokolus. Pagal Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 28 straipsnį įkurtas Žmogaus teisių komitetas nagrinėja valstybių – minėto pakto dalyvių – pranešimus apie priemones, kurių jos ėmėsi paktu pripažintoms teisėms įgyvendinti, ir apie pažangą, pasiektą įgyvendinant šias teises. Lietuva taip pat yra pripažinusi minėto komiteto kompetenciją priimti ir nagrinėti individualius pranešimus pagal Pakto fakultatyvinį protokolą.

Iš kitų tarptautinių konvencijų, kurias yra priėmusi Lietuvos Respublika, kovojančių su rasizmu ir ksenofobija, paminėtinos: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos papildomi protokolai, Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, Europos socialinė chartija, Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už ją, Tarptautinė konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo ir kitos.