Hitleris ir Amerikos atominė bomba

Tai istorija apie didelį lagaminą, o gal dėžę su 70 kilogramų urano. Pačioje 1945 metų gegužės mėnesio pradžioje SS generolas perdavė jį amerikiečių žvalgybos pareigūnui. III Reichas išgyveno krachą, pasaulis sužinojo apie koncentracijos stovyklų siaubus. Po trijų mėnesių, 8.15 ryto ant Hirosimos buvo numesta Little Boy bomba, atominis grybas prarijo japonų uostamiestį. Ir Žemės planeta jau daugiau nebebuvo tokia, kaip anksčiau. Gabūt kaip tik dėl tos dėžės turinio. Šis XX amžiaus istorijos puslapis vis dar neparašytas iki galo.

Du pagrindiniai veikiantieji asmenys šioje istorijoje – tai Hansas Kamleris (Hans Kammler) ir Donaldas „Donas“ Ričardsonas (Donald Richardson). Pirmasis – karinis nusikaltėltėlis, vienas iš pagrindinių kaltinamųjų Holokausto organizavimu. Antrasis – amerikietiškas Džeimsas Bondas, didelis cinikas. Jiedu susitiko, kad susitartų dėl objekto, pasižyminčio kolosalia griaunamąja jėga.

Iš vienos pusės – Kamleris. SS obergrupenfiureris, „naikinimo technokratas“, dujų kamerų kūrėjas, generolas, kuris padarė svaiginančią karjerą ir vos per kelis mėnesius užėmė Hitlerio favorito padėtį, nustumdamas į šalį Geringą.

Būdamas ne toks žinomas kaip Gebelsas ar Himleris, iš tikrųjų Kamleris yra esminė figūra Hitlerio beprotybėje: tiesioginiu fiurerio įsakymu jis ėmė kontroliuoti visus III Reicho slaptus projektus. Įskaitant atominės bombos kūrimą.

Iš kitos pusės – Ričardsonas, Strateginių tarnybų valdybos (STV, CŽV pirmtakės) agentas, kurį praminė „Eizenhauerio akimis ir ausimis“, pasiųstas į Europą gaudyti nacistų, kuriuos JAV turėjo perimti bet kokia kaina, kad užtikrintų patikimą apsaugą žinioms, technologijoms ir žmonėms iš vokiečių mokslinių sferų. Išliko nuotraukos, kuriose jis nufotografuotas Jaltoje 1945 metais kur žvelgia į Staliną iš už Ruzvelto nugaros.

Dvi paslaptingos asmenybės vieno iš svarbiausio galvosūkio istorijoje centre. Prie šio galvosūkio šiandien amerikiečių slaptojo agento sūnus Džonas Ričardsonas, gydytojas pagal profesiją, prideda svarbią detalę. Būtent jis, Džonas, prieš du metus papasakojo austrų režisieriui dokumentalistui Andreasui Zulceriui (Andreas Sulzer), kuris jau 5 metus tiria nacistų atomines paslaptis, kad, greičiausiai, jo tėvas Donaldas vedė derybas dėl Kamlerio išdavimo ir perkėlimo į Ameriką, kur generolas buvo „negailestingai ištardytas“ ir mirė 1947 metais „taip ir neišėjęs į laisvę“. Kalba eina apie prisipažinimą, kurį pats agentas galbūt padarė 1996 metais, prieš mirtį kalbėdamas su sūnumis Džonu ir Dagu. Šio prisipažinimo iki šiol niekas nepaneigė oficialiai: nei amerikiečių šaltiniai, nei kitos šalys, nei istorikai, nei kokie nors kiti liudininkai.

reklama

Dabar Ričardsonas Jaunesnysis prideda naują epizodą: „Mano tėvas atsivežė su savimi 70 kg urano. Kuris, matomai, buvo saugomas Guzeno koncentracijos stovyklos požeminėse galerijose Austrijoje. Tai buvo tikras pragaras, svarbiausias Mathauzeno sistemos lageris, kurio gigantiškuose tuneliuose dešimčių tūkstančių gyvybių kaina buvo gaminami reaktyviniai „Meseršmitai“. Čionai buvo įsikūrusi paskutinė Kamlerio būstinė. Būtent čia, galimai, pralaimėjimą patiriantis nacizmas mėgino sukurti atominį ginklą. „Generolas pasiūlė mums šiuolaikiškesnę ginkluotę“.

Ričardsono žodžiai liudija apie siaubingą įvykių scenarijų: ši hipotezė iš esmės byloja apie tai, kad Hirosimos bomba buvo sukurta iš urano ir dalies technologijų, gautų iš nacistų. Akivaizdu, kad galutinių įrodymų ši hipotezė neturi. Tai vien tik slaptojo agento žodžiai. Tačiau, sugretinus duomenis apie susitikimus ir liudijimus, matome, kad netiesioginiai įrodymai sutampa.

Atsiskleidžia ir kitos nedidelės smulkmenos, apie kurias kalba žurnalistas Frankas Diobertas (Frank Döbert), pamėginęs restauruoti paskutines Kamlerio savaites prieš jo mirtį savo straipsnyje, kuris paskelbtas prieš kelis mėnesius: „Liudijimai, aptikti 2006 metais, byloja, kad Donas Ričardsonas išskrido bombonešiu B-29 su maždaug 60 kg urano Amerikos kryptimi ir nusileido JAV karinių oro pajėgų bazėje Vendoveryje. Čia jau pilnu tempu vyko pasirengimo Japonijos bombardavimui darbai.“ Tačiau ne vien tai. Ričardsonas Jaunesnysis tvirtina, kad jo tėvas drauge su generolu Sviniu (Sweeney), pilotu, kuris numetė bombą ant Nagasakio, įvykdė bandomąjį „techninį“ skrydį virš Nagasakio.

Tačiau grįžkime truputėlį atgal. Urano sukeitimas, jeigu to išvis būta, buvo atliktas nepatikslintą dieną 1945 gegužės pradžioje. III Reichas jau virto griuvėsiais, po visą Europą šmirinėjo sąjungininkų agentai, ieškantys mokslininkų, techninio personalo ir aukšto rango pareigūnų, kurie turėjo slapčiausios informacijos. Stambaus masto operacijų, kurias rengė sąjungininkai, būta mažiausiai dviejų. Nieko keisto, kad tiek daug dėmesio pritraukė legendinis ir tiek pat paslaptingas generolas Hansas Kamleris, apie kurio mirtį sukurta mažiausiai 6 skirtingos versijos. Jo kūnas taip ir nebuvo surastas.

Egzistuoja kontržvalgybos dokumentas Nnd 785009, kurį JAV vyriausybė išslaptino 1978 metais ir pirmą kartą publikavo laikraštyje Republic 2014 balandžio 25. Jame juodai ant balto tvirtinama, kad „praėjus tam tikram laikui po okupacijos pradžios (kalbama apie Vokietiją), Hansas Kamleris atėjo į kontržvalgybą Gmundeno mieste ir padarė detalų pareiškimą“. Kitaip sakant, jis pasidavė amerikiečiams, apie ką ir kalba Ričardsonas. Šiai versijai, šalia kitų, pritaria ir vokiečių istorikas Raineris Karlšas (Rainer Karlsch). Sunku įsivaizduoti, kad žmogus, užimantis Kamlerio padėtį, nebūtų tučtuojau sulaikytas. O paskui generolas, atsakingas be viso kito ir už žudynes Varšteine, per kurias buvo sušaudyti 208 darbininkai, taip ir neatsidūrė kaltinamųjų suole Niurnberge. Argi tai ne keista?

reklama

Dėl Kamlerio vaidmens negali būti jokių abejonių. Tarp užslaptintų III Reicho projektų, kuriems vadovavo generolas, buvo ir „stebuklingo ginklo“, kuris nulemtų karo eigą, kūrimas. „Kiekvieną dieną tuo laikotarpiu Hitleris klausinėjo apie naujienas iš Guzeno, jis norėjo orientuotis, kas vyksta tame Austrijos kampelyje“, – papasakojo prieš porą metų vietinis istorikas Rudolfas Haunšmidas (Rudolf Haunschmied). Klausimas dėl galimo urano perdavimo amerikiečiams buvo susijęs su tuo pačiu lageriu Austrijoje su didžiule požeminių tunelių sistema, kuri turėjo būti paversta požemine karine gamykla stambaus masto branduoliniams tyrimams. Gali būti, kad naciai buvo labiau priartėję prie atominės bombos, nei priimta manyti.

Žinoma, tai gana prieštaringa prielaida apie „Hitlerio bombą“, tačiau šiandien ji įgauna vis daugiau pagrindo dėka atradimų vietose ir paviešintų dokumentų. Tarp šių netiesioginių įrodymų, jei kalba eina apie Guzeną, galima paminėti užfiksuotą radioaktyvumą, kuris 26 kartus viršija normą. Šie tyrimai buvo atlikti prieš tris metus. Kaip tvirtina Vienos universiteto geologas Francas Jozefas Maringeris (Franz Josef Maringer), toks radioaktyvumas gali liudyti apie atominę nacistų veiklą. Ir dar vienas dalykas. Geofiziniai reljefai byloja, kad egzistuoja gerokai daugiau galerijų, negu yra žinoma, buvo aptiktas anomalus aštuonkampės formos tunelis netoli nuo lagerio, „platforma raketoms paleisti“. – tvirtina Zulceris. O tai pat dalelių greitintuvo fragmentai.

Istorikas Štefanas Karneris (Stefan Karner), prestižinio Liudvigo Bolcmano instituto direktorius, tvirtina, kad „esama duomenų, apie grandininių reakcijų tyrimus. Jeigu jų tikrai būta, tai reikštų, jog buvo dirbami atominės bombos kūrimo darbai“. Ir dar kai kas. Vokiečių TV antrojo kanalo (ZDF) programoje buvo pranešama apie kelias tarybinių spectarnybų dosjė, datuojamas 1945 metų kovo mėnesiu, kur atvirai kalbama apie du branduolinius bandymus, atliktus Tiuringijoje: „Vokiečiai organizavo du didelius sprogimus. Karo belaisviai, atsidūrę sprogimų perimetre, žuvo, iš jų nieko neliko.“ Taip pat buvo pažymima apie žymų radioaktyvumo padidėjimą. Įmonėms Tiuringijoje, kaip ir austrų Guzene, vadovavo generolas Kamleris.

Dabar dokumentalistas Zulceris nufilmavo vieno iš austriško lagerio vadų, Karlo Chmelevskio (Walter Chmielewski), praminto „Guzeno šėtonu“, sūnaus, 87 metų amžiaus Valterio Chmelevskio pasakojimą apie tai, kas įvyko paskutiniais karo mėnesiais tame Austrijos kampelyje. „Tada buvo kalbama, kad požeminių galerijų tinklas siekė 30-40 kilometrų ilgį. Taip pat buvo kalbama, kad 1944 pabaigoje gautas fiurerio įsakas nedelsiant sustabdyti „Meseršmitų“ gamybą ir užsiimti atomine bomba…“

Nuo nacistų atominės bombos iki amerikietiškos driekiasi visa eilė istorinių etapų, kuriuos tenka atkurti žingsnis po žingsnio. Pagrindinis veikiantis asmuo čia vėlgi tas pats Kamleris. Generolas greičiausiai priėmė sprendimą dar per paskutinį susitikimą su Hitleriu. Jis įvyko 1945 balandžio 3 dieną. Jozefas Gebelsas teigė, kad į jį buvo dedama daug vilčių. Tačiau balandžio 13 dieną Kamleris papasakojo Albertui Špėrui apie savo ketinimą užmegzti kontaktą su sąjungininkais ir pasiūlyti jiems ginklą bei technologijas. Truputį prieš tai, 1945 kovo 31, Gebelsas parašė savo dienoraštyje: „Jeigu Liuftvafės generolai paseks Kamlerio pavyzdžiu, fiureris ruošiasi toliau vykdyti karinio tribunolo nuosprendžius ir sušaudymus“. Kitaip sakant, generolas buvo neliečiamas. Galbūt jis buvo laikomas paskutine Reicho viltimi. Atsakymas slypi požeminėse Guzeno galerijose.

Taigi, Hirosima yra neatsiejama nuo urano istorijos. Daug kas mano, kad prieš tai, kai bombonešis numetė bombą ant Hirosimos, Amerika dar neturėjo reikiamo kiekio urano, kad užbaigtų savo bombą. Pirmam branduoliniam bandymui istorijoje „Trinity Test“, atliktam 1945 liepos 16 Niu Meksiko dykumoje, amerikiečiai panaudojo užtaisą iš plutonio. Kaip ir Nagasakiui. Vienintelis urano bombos „išbandymas“ įvyko Hirosimoje. Jo tikslus kiekis bomboje buvo 64,13 kg, ir jo kilmė visada buvo spekuliacijų, kurių niekas nesugebėjo paneigti, objektu. Visiškai aišku tik viena: kalba eina apie dalyką, kurį nagrinėti reikia labai atsargiai. Galbūt šioje istorijoje slypi pernelyg didelė paslaptis, palaidota drauge su amerikiečių žvalgybos karininku ir SS generolu.