Agresija internete. Trolizmas kaip diagnozė

Su kuo susijusi šita agresija internete, kuri gigabaitais liejasi į informacinę erdvę? Jeigu aiškinti trumpai ir paprastai, tai į pagalbą galima pasitelkti žinomą posakį „Būtis lemia sąmonę“. Kitaip sakant, toji būtis, kurioje gyvena žmogus, diktuoja jo elgesio normas – moralizuoja arba demoralizuoja žmogų. Agresija internete, kaip ir agresija kaipo tokia apskritai, visuomenėje kyla dėl visų tų faktorių, kurie vienaip ar kitaip veikia žmogų jo veikloje ir gyvenime.

Tarkime, jeigu kažkoks tropinės salos gyventojas praleido ten visą gyvenimą (saulė, jūra, bananai, kokosai), tai vargu ar jo elgesys pasižymės agresija. O stambaus megapolio gyventojas, kuris kiekvieną dieną ne šiaip susiduria su stresu, o praktiškai net neišeina iš streso būsenos, bus agresyvus, suirzęs, ūmus.

Panagrinėkime konkretų šios internetinės agresijos pavyzdį. Apskritai norėtųsi panagrinėti ne šiaip įprastą chamiškumą ar nepolitkorektišką ginčą kokia nors politine tema, o būtent agresiją, kaip savotiško išprotėjimo, apsėstumo formą, t.y. kraštutinumą šioje srityje. Taip, kai kuriems žmonėms trolingas yra tiesiog darbas (spectarnybų web brigados, politinės organizacijos), tačiau mes pakalbėsime tik apie apsėstus žmones.

Tokia agresija internete vadinama trolizmu. Atrodytų, kas čia tokio, kai kas nors, pramogos dėlei, nutarė kažką patrolinti socialiniame tinkle. Iš esmės apie tai net straipsnių rašyti neverta. Tačiau dažnai tas pats trolingas perauga jau į savotišką apsėdimą, maniją. Kai žmogus ieško vis naujų ir naujų aukų, maitindamasis jų vis naujomis ir naujomis emocijomis. Taip atsitinka žmonėms, kurie ir realiame gyvenime elgiasi kaip sociopatai. O jų nemažai, pat asmeniškai ne kartą susidūriau (tiksliau, jie su manimi).

Drįsiu pastebėti, kad ilgas užsiėmimas trolizmu sukelia žmogui pripratimą. Iš pradžių jis tiesiog bendrauja, kartais pasinaudodamas trolingo metodais, kad gautų šypsenėlių ir patiktukų, t.y. pasitenkinimo, juoko, pramogų. O paskui jis jau nebegali sustoti, kadangi taip pripranta prie šitokio bendravimo būdo, kad jis ima generuotis pats savaime. Tai kaip žodžiai-parazitai, ta pati schema. Įpranti juos naudoti savo leksikone ir jau nebegali atsikratyti. Tas pats su trolingu. Iš pradžių nekalta pramoga, paskui kvailystės, padedančios prasklaidyti įtampą pokalbyje, atsipalaiduoti, o paskui prasideda įpratimas. Ir tai jau rimta. Tačiau šiame straipsnyje aš visgi norėčiau pakalbėti apie agresiją, apie agresyvius trolius, fanatikus, kuoktelėjusius sociopatus ir neurastenikus.

reklama

Bendravimas su tokiais žmonėmis paprastai labai sudėtingas. Kai kitapus monitoriaus anoniminis žmogus, kuris pradeda bendrauti pakankamai kultūringai, suranda kažkokių bendrų interesų, pradeda visaip pataikauti, reikšti solidarumą, įsiprašo į draugus. O paskui… Paskui nusimeta kaukę ir parodo tikrąjį savo veidą, išlieja išorėn visą savo širdies skausmą ir kančias. Jis gali provokuoti tave kokiems nors įžeidimams, negatyvui.

Stengdamasis įpykinti tave pačiu primityviausiu metodu, kuriuo naudojamasi vaikų darželyje – imdamas tave erzinti. Jeigu vaikų darželyje tai atrodo vulgariai, „vaikiškai“, kai vaikai sako be-be-be, tai čia viskas atrodo filologiškai subtiliau. Tačiau metodas vis tiek lieka tas pats. Žmogus gali pradėti tiesiogiai įžeidinėti, kad tu pralaimėjai ginčą, gali pasakyti, kad tavo ankstesni pasisakymai atrodo apgailėtinai („užteks verkšlenti“ ir pan.) Dažnai susidurdavau su tokiais reiškiniais itin lankomuose resursuose. Vaikystėje tuo dažniausiai įžeisti bandoma berniukus. Juk berniukui nėra nieko labiau įžeidžiamo, kaip išvadinimas mergiote, verksniu, bailiu. Tai įžeidžia berniuką ir jaunieji troliai, juos erzindami, pasiekia savo tikslą. Taip ir internete – žmogus nori bet kuria kaina užgauti savo oponentą ir dėl to paleidžia į darbą šiuos metodus.

Trolis, skirtingai nei adekvatus oponentas, visiškai nesiekia prisikapstyti prie tiesos, sužinoti teisybę pokalbio metu. Jam vienodai šviečia. Vienintelis trolio tikslas – užgauti oponentą, sukelti jam pyktį, įskaudinti, ir kiek įmanoma smarkiau. Idealiu atveju – kad jis iškart imtų daužyti iš įniršio savo kompiuterį. Trolio kalba persmelkta sarkazmu, klasta, kitais normaliame pokalbyje draudžiamais metodais. Jeigu tu mėgini pateikti kokius nors argumentus, realiai samprotauti, analizuoti, tai jis paprasčiausiai pliurpia kvailystes ir provokuoja. Ypač gerai tai gaunasi tiems, kurie bent truputėlį išmano šį reikalą.

Yra troliai mazochistai, ir yra troliai sadistai. Vieni mėgsta dominuoti, o kiti – paklusti, kad jiems vadovautų. Žvilgtelėjęs į Vikipediją, matau, kad tokį elgesį galima apibūdinti kaip disocialinį asmenybės sutrikimą. Aš, žinoma, ne psichiatras, tačiau paskaitęs šio sutrikimo aprašymą, supratau, kad terminą galima drąsiai naudoti trolių atžvilgiu.

Simptomai:

– beširdiškas abejingumas kitų žmonių jausmams;

– grubi neatsakinga pozicija, socialinių taisyklių ir pareigų nepaisymas;

– itin menkas sugebėjimas ištverti frustraciją ir labai žemas agresijos iškrovos slenkstis;

– nesugebėjimas jausti kaltės ir gauti naudos iš gyvenimiškos patirties, ypač nesugebėjimas pasimokyti iš bausmių;

– ryškiai pasireiškiantis polinkis kaltinti aplinkinius ar teisinti savo elgesį įvairiais kilniais motyvais.

Ir t.t.

Troliai mazochistai provokuoja žmogų asmeniniams įžeidimams ir barniams. Troliai sadistai mėgina įtikinti žmogų pačiomis idiotiškiausiomis kvailystėmis, nors jų įrodymai nesiderina su jokia logika ir sveiku protu. Troliams sadistams vienodai rodo, kas iš tikrųjų yra teisus, svarbiausia, kad auka arba pripažintų savo neteisumą, arba „praloštų ginčą“, kitaip sakant, nutrauktų diskusiją, nebematydama prasmės toliau tęsti kvailą pokalbį. Troliai labai mėgsta tokius momentus ir pradeda klapsėti klaviatūra tokius tekstus kaip „Aha, taip ir žinojau, kad prakiši ginčą“. Kitaip sakant, vyksta visiškai beprasmiškos rungtynės – kas ilgiau atsilaikys, tas ir laimės. Šitaip trolis susilaukia taip trokštamo dėmesio savo personai ir gauna galimybę bent kažkaip, tegu net ir tokiu iliuziniu būdu įsitvirtinti, pajausti savo vertę savo paties akyse, pamaloninti savo išdidumą ir savo svarbos jausmą: „Va, koks esu!“ Nors, kaip taisyklė, realiame gyvenime toks trolis yra visiškai menkas žmogelis.

reklama

Troliai dėl to ir išlieja visą savo negatyvą į internetą, kad realiame gyvenime niekaip nesugeba įsitvirtinti. Galbūt juos kažkas engia, galbūt iš jų šaiposi kolektyve. Nė vienas trolis, kuris taip elgiasi dėl savo negalavimo, niekada jums neprisipažins, kad jis trolis. Jūs klausinėsite, jis visokeriopai neigs, tuo tarpu paprastas žmogus, užsiimantis trolingu „ne profesionaliai“ gali ir prisipažinti, esu ne kartą susidūręs su tokiais. Internete daug informacijos, daug straipsnių, kuriuose sakoma, kad užsiimti trolingu profesionaliai yra blogai ir apskritai bjauru, dėl to nesinori nusimesti trolio kaukės. Taip pat ir trolis mazochistas nemėgsta parodyti tikrojo veido ir paskelbti savo tikrojo vardo. O štai trolis sadistas gali visiškai ramiai kalbėtis savo tikruoju vardu.

O dar troliai mėgsta svaidytis įvairiais grasinimais, kartais juokingais. Atseit, jis su jumis būtinai susitiks, jis jums parodys ir apskritai į snukį duos. Kad kaip jūs drįstate vadinti jį tokiu niekingu pavadinimu, kai jis elgiasi visiškai rimtai. Kad jis kultūringas, inteligentiškas žmogus, turintis aukštą socialinį statusą.

Pagal amžių troliai dažniausiai yra mokiniai arba studentai. Tai labai aiškiai matosi iš kai kurių išsireiškimų, kurių suaugęs rimtas žmogus niekada nenaudotų. O jeigu troliui jau virš trisdešimties – čia jau itin sunkus infantilizmo ir auklėjimo stokos atvejis. Pas tokį trolį realiame gyvenime vargu ar esama žmonos ir vaikų. O ir nėra jam kada, jis užsiėmęs trolingu.

Kas yra trolizmas kaip liga? Manau, kad tai tokia pati priklausomybė kaip priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų. Tai priklausomybės nuo interneto rūšis. Pasitraukimas į virtualų pasaulėlį. Internete toks žmogus gali būti bet kuo, gali pasiimti bet kokį slapyvardį ir kalbėti viską, ką nori. Tačiau realiame pasaulyje realizuoti savęs jis negali. Dėl to trolizmas – tai asmenybės sutrikimas, iškrypęs elgesys. Kažkas žaidžia kompiuterinius žaidimus, gyvena juose, kitas geria degtinę, o trolis patiria malonumą nuo štai tokio „bendravimo“. Dėl to į trolizmu susirgusį žmogų reikia žiūrėti ne su pykčiu ar panieka, o su užuojauta. Kaip, pavyzdžiui, į šizofreniką ar į tą, kuris amžinai išsišiepęs ir nieko aplink nesupranta. Jis ligonis, ko iš jo norėti? Neadekvatus žmogus, kuriam reikalinga priežiūra, o ne neapykanta.

Biochemiškai toks žmogus panašus į kompiuterinių žaidimų maniaką. Ir vienas, ir kitas užsiima tuo tam, kad išsiskirtų endofrinai, narkotinė medžiaga. Vienam šio hormono išsiskyrimą paskatina pavojaus, baimės jausmai, kažkokie įvykiai žaidime. Kitam – karšti ir aršūs ginčai. Vieni žmonės renkasi trilerius, siaubo filmus, kiti šokinėja nuo tiltų su guma, o troliai skatina hormonų išsiskyrimą bardamiesi ir ginčydamiesi.

Hitleris, kad pajaustų tonusą, mėgo aprėkti pavaldinius, kad sukeltų noradrenalino, agresijos hormono išsiskyrimą į antinksčius. Taip ir su troliais, jų antinksčiai išskiria noradrenaliną ir jis pajuntą puikų tonusą, o drauge su kitomis medžiagomis pasiekiama nedidelė euforija. Žmogus, savaime aišku, pripranta prie to ir pradeda naudotis šiuo metodu pastoviai. Jis jau nebegali sustoti. Prasideda priklausomybė. Čia ir slypi visa bėda.