Dirbtinės tautos

Dirbtinai suformuotų nacijų/tautų tema mūsų dienomis tapo pakankamai aktuali. Trumpai apžvelkime šią temą, pradėję nuo Europos.

BELGAI – Belgija 1830 metais buvo sukurta tam, kad būtų susilpninta Olandija ir atplėštas gabalėlis Prancūzijos po Napoleono karų. Rezultatas – valonai išnaudoja flamandus, tačiau ištaisyti padėties niekas neleis, juk Briuselis yra ES ir NATO sostinė.

JUGOSLAVAI – projektas nepavyko. Kol buvo stabili situacija, tautos ten dar pakentė viena kitą, bet vos tik prasidėdavo krizė viduje ar aplinkui Jugoslaviją – pradėdavo su pasimėgavimu viena kitą skersti. Ir tai nepaisant fakto, kad etniškai ir pagal kalbą visos tos tautelės priklauso tai pačiai bendrijai, išskyrus makedoniečius ir slovėnus. Tačiau istorija davė jos skirtingas religijas ir skirtingus mentalitetus. Rezultatas – valstybė subyrėjo.

RUMUNAI – nauja (XIX amžius) etninė bendrija, kurią sudaro valakai ir moldavai. Bendriją administraciniais metodais suformavo šalies susivienijimo metu, galutinai iki mūsų laikų ji taip ir nesusiklostė. Iki šiol mėginama prisijungti TSRS priklausiusią Moldaviją.

TURKAI – (nepainioti su osmanais). Administraciniais metodais pirmoje XX amžiaus pusėje sukurta etninė bendrija (K. Atatiurkas: „Visi kas gyvena Turkijoje – turkai“). Bendrijai nepriklauso tiktai kurdai, o dabartinė turkų bendrija susiformavo iš armėnų,graikų, žydų ir kitų bendrame katile susimaišiusių tautų.

reklama

ITALAI – nauja (XIX amžius) etninė bendrija, susiformavusi iš Apeninų pusiasalio tautų. Administraciniais metodais jos buvo suvienytos šalies susivienijimo laikotarpiu. Iki šiol iki galo nebaigė formuotis, šiandien būdingesnės greičiau atvirkščios tendencijos, k,urių priežastis – skirtingas gyvenimo lygis, skirtingi mentalitetai, nulemti istorijos.

AUSTRAI – vienas iš nedaugelio atvejų, kai tauta išsiskiria iš kitos tautos (dažniausiai vyksta vienijimasis). Tai nulėmė istorinės ir politinės priežastys – Vokietijos vienijimosi metu toji vokiečių tautos dalis gyveno Austro-Vengrijoje.

ŠVEICARAI kaip tauta nesusiformavo, kelių tautų simbiozę užtikrina konfederacinė valdymo forma.

Dabar apie kitas pasaulio dalis.

Azijoje atsirado PAKISTANIEČIAI, o po 1971 metų ir BANGLADEŠIEČIAI (Indonezijos, Malaizijos genčių konglomeratas).

Afrikoje etnogenezės procesai, grubiai nutraukti Europos kolonizatorių, dar tiktai prasideda.

Įdomi situacija Lotynų Amerikoje. Pavyzdžiui, Argentinai ir Urugvajui nepavyko susijungti į vieną valstybę, nežiūrint į etninį ir istorinį identiškumą. Centrinės Amerikos smulkių valstybėlių kaleidoskopas irgi kelia įtarimų, kad esama kišimosi iš užsienio elementų.

Brazilija – apskritai atskira planeta ir čia galima aptikti dar vieną reiškinį: viršnacionalines bendrijas.

AMERIKIEČIAI – projektas tebevyksta.

TARYBINĖ TAUTA – projektas sužlugo.

RUSAI – projektas aklavietėje, nes palieka už borto rusus, gyvenančius anapus Rusijos sienos ir t.t.

Negalima nepaminėti ir buvusių TSRS respublikų (musulmoniškų nenagrinėsime).

GRUZINAI – dirbtinai suvienytos vietinės tautelės.

UKRAINIEČIAI – Austro-Vengrijos projektas, kurio tikslas – suskaldyti Rusiją. Teritoriškai projektą įformino vokiečiai po Bresto taikos. Taktiniais sumetimais projektą rėmė bolševikai per Pilietinį karą. Vėliau, stabilizacijos laikotarpiu, projektas buvo paliktas savieigai ir tik dabar perėjo į savo aktyvią ir kruviną fazę.

Akivaizdu, kad tokie projektai, jeigu jau juos paleido, gali turėti tragiškų pasekmių valstybėms ir ištisiems regionams. Problema ta, kad tai – ne speciali operacija. Tokie projektai dirba lėtai, vadinasi, naudotis jais gali tik jau susiformavusios pasaulio jėgos, su jau susiklosčiusia ideologija, vertybių sistema, aiškiais tikslais ir valinga vadovybe.

www