Kodėl revoliucija?

„Jei per valstybės galios priemones tauta yra vedama link sunaikinimo, tada sukilimas yra nebe tik kiekvieno tos tautos nario teisė – tai yra jo pareiga.“[1]

Visuomenės nykimo ir neramumų laikais atsakingesni visuomenės nariai dažniausiai remia pripažintą autoritetą prieš priešiškus ar maištingus neramumus keliančių elementų veiksmus. Nes juk tikrai atsakingas ir atsargus pilietis žiūri toliaregiškai ir mato, kad ilgai esančių valdžių nederėtų keistu dėl lengvų ir trumpalaikių priežasčių; kad kokie bebūtų vyriausybinės politikos ar netgi pačios valdymo sistemos nepritekliai, visada geriau toleruoti tuos defektus ir siekti reformu, nei naikinti pačią sistemą.

TVARKA PIRMIAU TEISINGUMO

Dauguma neteisybių ir blogybių iš valdžios pusės vis dėlto yra pakenčiamos, bet tvarkos nebuvimas – ne. Tvarka yra ne tik nepaneigiama bet kokios visuomeninės formos ir visos žmonijos pažangos prielaida, bet netgi pats gyvenimas negalėtų ilgai tęstis be tvarkos.

Vakarų žmogus savo tūkstantmetėje kovoje buvo vedamas savaiminės valios siekti tvarkos. Tai yra esminis mūsų rasės dvasios aspektas. Tad daugeliui atrodo natūralu, kad geriausieji mūsų visuomenės rasiniai elementai turėtų ginti teisę ir tvarką, tuo tarpu blogiausieji elementai natūraliai būna pagrindiniai netvarkos, revoliucijos ir chaoso skleidėjai.

Tačiau kaip ir su dauguma kitų dalykų, ir čia yra tam tikros ribos, kurias peržengus valdžios palaikymas nustoja buvęs dorybe ir tampa blogybe.

Didysis mūsų dienos klausimas yra toks: kiek korupcijos galima toleruoti vardan tvarkos? Kada būna viskas nuėję taip toli, kad bet kokie bandymai reformuoti sistemą netinka ir revoliucija virsta atsakinga alternatyva? Kur ta riba?

AMERIKIEČIAI PAKLUSNESNI

Istorija mums daug nepadeda. Prieš 200 metų mūsų protėvius prie šios ribos privedusios aplinkybės visiškai kitokios negu šiandieninės.

Galėtume laisvai pateisinti toleranciją neteisingiems mokesčiams, valdžios kišimąsį į mūsų gyvenimą ir vietinių teisių pažeidinėjimą, jei tik tuo pačiu galėtume išlaikyti tvarkingą visuomenę šiais žymiai pavojingesniais laikais.

Nors galime gerbti amerikiečių kolonistų nepakentumą tironijai, tapę klusnesniais ir praktiškesniais, mes panašiomis aplinkybėmis nebesukiltume. Ir jei mus liečiančios problemos ir nebūtų didesnės nei lietusios juos, šiandien apeliavimas į „atsakingus konservatorius“ nebūtų toks panieką užsitraukiantis epitetas.

VALDŽIA KAIP PASLAUGŲ TEIKIMO ĮRANKIS

Kad suprastume kada valdžios autoriteto rėmimas nustoja buvęs atsakingu ir tampa kvailai užsispyrusiu, turėtume pažvelgti į pamatines prielaidas kuriomis remiasi valdžios teisė egzistuoti.

Tiek liberalams, tiek ir konservatoriams bendras, šiandien vyraujantis požiūris į valdžią yra, kad valdžia – tai daug kainuojantis, bet būtinas visuomeninis įrankis, kurio principinės funkcijos yra teisės ir tvarkos palaikymas, tarpininkavimas piliečių nesutarimuose ir aiškių bendrų paslaugų, kaip kad nacionalinė gynyba, paštas ir tt. suteikimas.

Žinoma, dėl detalių yra įvairių nuomonių. Laissez faire pažiūrų konservatoriai laikosi požiūrio, kad valdžios teikiamos paslaugos, taipogi ir jų išlaikymo kains, turėtų būti minimalios. Tuo tarpu į socialinę rūpybą orientuoti liberalai būna labiau linkę reikalauti maksimalių paslaugų ir nesijaudina dėl išlaidų.

reklama

NĖRA JOKIO TIKRO SKIRTUMO

Tačiau iš esmės tiek kairė, tiek ir dešinė į valdžią žiūri iš vieno ir to paties taško: tai tėra dovanų tiekėjas, komercinės mašinerijos tvarkytojas, malonių ir privilegijų šaltinis, eismo policininkas ir pasiuntinukas. Jos vaidmuo yra palaikyti visuomenės eismą, kad kiekvienas pilietis „žiūrėtųsi savo reikalų“ su kuo mažesne trintimi tarp kitų, kurie daro kitus dalykus.

Šios libertarinės valdžios koncepcijos pasekmė yra katastrofiška šiandien Vakarų pasaulyje egzistuojanti situacija.

Mes siaubiame ir teršiame savo aplinką, tiek fizinę, tiek ir dvasinę, tuo tarpu valdžia sėdi sudėjusi rankas.

Klesti iškrypimai, narkotikai, organizuotas nusikalstatumas ir politinė korupcija, o valstybė negali nieko padaryti.

Mūsų gatvėse vyksta masinė išdavystė taip pat kaip ir aukščiausiose mūsų šalies tarybose, o mūsų miestus degina riaušes keliantys atėjūnai – tuo tarpu Vašingtonas bejėgis stebi padėtį.

SISTEMA YRA NESVEIKA

Bet šis operacinių funkcijų žlugimas tėra išorinis daug rimtesnės ligos simptomas – iš pačių giliausių šiandieninę valdžią grindžiančių prielaidų klaidingumo kylanti ligos simptomas.

Yra aišku, kad savo gyvybes Alamo mūšyje paaukoję vyrai turėjo gilesnę motyvaciją negu išsaugoti valstybės policinę galią. Ir žuvę Ivo Džimoje tai padarė ne dėl ūkių subsidijų programos ar nepriklausomos teisinės sistemos.

Patriotizmas iš tiesų teturi mažai ką bendro su teise ir tvarka, nuosavybės teisių apsauga ar komercijos reguliavimu. Priešingai libertarų teiginiams, jis nedaug teturi bendro ir su laisve. „Laisvės“ išsaugojimas ar „amerikietiško gyvenimo būdo“ išsaugojimas gali būti naudingos sąvokos karo propagandai ar rinkiminės agitacijos klišėms kurti, bet tai, už ką žmonės žūsta mūšiuose turi daug gilesnes šaknis.

RŪPINIMASIS SAVAIS

Nors patriotinis jausmas gali būti vystomas ar modifikuojamas piliečių tarpe per švietimą ar indoktrinaciją, patriotizmo pagrindai būna įgimti. Ši prigimtinė savybė paprasčiausiai yra instinktas išsaugoti savo rūšį.

Vienintelė valdžia, kuri galėtų teisėtai iš savo piliečių reikalauti ištikimybės iki mirties – tai tokia valdžia, kuri remiasi tokiu pagrindu. Teisingai sudaryta valdžia ir teisingai suprasta valstybė išreiškia kolektyvinę tautos valią, t. y. valią pakankamai dvasine ir fizine sudėtimi homogeniškų žmonių grupės, tik kurioje pamatinė „rūšies“ sąvoka tegali turėti tikrą prasmę kiekvienam tos grupės nariui.

Tad valstybė – daug daugiau nei bet kokia vyriausybė – nėra savaiminis tikslas, o tik priemonė tikslui. Ir tikslas yra tautos – rasinės bendruomenės – išsaugojimas ir tobulėjimas.

ORGANIŠKOJI VALSTYBĖ

Valstybė tegali reikalauti tautos lojalumo tiek, kiek ji yra tapati gyvybiniams tautos interesams. Tokia ištikimybė tuomet ir būna tapati ištikimybei savo rūšiai, o tokia valstybė būna organiška ta prasme, kad jos egzistencija kyla natūraliai, netgi galima sakyti, biologiškai, iš natūralios bendruomenės.

Bet koks rasiškai sąmoningas pilietis susiduria su dvejais lojalumo aspektais: vienu, rišantį jį su sava rūšimi, o kita – rišantį jį su valdžia. Iš šių dvejų pirmenybė tenka pirmajam. Abu du sutinka tik organiškoje valstybėje.

MULTIRASIZMAS YRA ABSURDAS

Valdžia, kuri teigia atstovaujanti gyvybinius multirasinės visuomenės interesus, yra ne tik ne natūrali, bet ir absurdiška. Kam, pavyzdžiui, būna lojalus negras Pietų Afrikoje ar arabas okupuotoje Palestinoje – valdžiai ar savo rūšiai?

Nei afrikaneriai, nei žydai nėra tokie kvaili, kad galvotų, jog jie bus ištikimi valdžiai, nepaisant multirasinių nesąmonių, kurioms visi pataikauja. Todėl tiek žydai, tiek ir afrikaneriai rūpinasi, kad valdžia liktų jų rankose.

Mes Amerikoje nebuvome tokie protingi – bet, kita vertus, jokia kita šalis nėra susidūrusi su tokia liberalaus smegenų plovimo programa ir vidiniu nykimu kaip kad mūsų.

KORUMPUOTA BJAURASTIS

Jungtinių Valstijų valdžia per lėtą ir (bent jau pastaruosius 20 metų) beveik nepastebimas permainas transformavosi iš laisvų baltajai rasei priklausančių piliečių aspiracijas įkūnijančios institucijos į korumpuotą, nenatūralią ir degeneruotą bjaurastį, neatsakingai pataikaujančią berasio materialistiškų baudžiaunininkų konglomerato, urbanistinių džiunglių produkto ir tironiškiausio pasaulio istorijoje buvusio minčių kontrolės aparato tuštiems skoniams, norams bei užgaidoms.

Valdžiai vis toliau tęsiant savo politiką, ji elgiasi kaip nebesuvaldoma Frankenšteino pabaisa. Ji visiškai susvetimėjo nuo originaliai ją sukūrusių ir gyvybę davusių rasinių elementų.

Ši baisi tiesa kasdien pasireiškia tūkstančiais įvairiausių būdų.

TERORAS MOKYKLOSE

Kiekvienas baltasis moksleivis valstybinėse Teisingumo departamento įsakymu rasiškai integruotose viešųjų Amerikos miestų mokyklų sistemose yra patyręs klases, kiemus, koridorius ir tualetus apimantį terorą. Kasdieniai susirimai ir muštynės, pažeminimai ir gąsdinimai neša beviltiškumo ir desperacijos jausmą, nes už šį terorą klasėse atsakinga valdžia netgi nepripažins, kad šitoks teroras egzistuoja.

Kiekvienas baltasis policininkas ir savivaldybės ar Pentagono įsakymu rasiškai integruotam policijos ar kariuomenės padaliniui priklausantis pareigūnui jaučia dėl šios priežasties smukusį darbo našumą. Jis būna pasišlykštėjęs ir demoralizuotas savo kadaise orios profesijos standartų susilpninimu, augančia korupcija ir narkotikų vartojimu tarp kitų, kurie dėvi ko uniformą.

ATĖJŪNŲ BANGA

Kiekvienas darbo žmogus, į kurio profsąjungą įsiveržė nekvalifikuotų „mažumų“ darbininkų banga per Darbo departamento įsakymą jaučia netektį ne tik savo amatui ar profesijai, bet ir nacijai. Jei jis turi kokį nors profesinį orumą, jis turėtų būti nusiminęs, kad senos ir sunkiai pelnytos profesionalumo ir kokybiškumo tradicijos pasiduoda svetimųjų „lygybės“ bangai.

Kiekvienas atsakingas ir rasiškai sąmoningas mokytojas kasmet matydamas vis daugiau ir daugiau melo ir iškraipymų savo naudojamuose vadovėliuose – kurie pastoviai „revizuojami“ Sveikatos, švietimo ir socialinės rūpybos departamento įsakymu – žino kokia gėda padėti sodinti šias melagystes jaunimo prote.

reklama

MOKYKLOS YRA RASIŠKAI DESTRUKTYVIOS

Tai yra vienas mirtiniausių Sistemos rasiškai destruktyvių veiksmų. Per savo geležinę švietimo proceso kontrolę ji tyčia skatina susvetimėjimą tarp visos jaunųjų amerikiečių kartos ir jų kultūrinių bei rasinių pirmtakų. Tai liečia ir krūvą kenksmingų melagysių, tyčinių faktų nepaminėjimų ir subtilių psichologinių triukų bet kokiam ryšiui tarp individo ir jo rasinės bendruomenės sunaikinimui.

Mūsų mokyklos iš tikrųjų neauklėja; vietoj to jos kuria jaunuolius, kurie blogiausiu atveju būna pripildyti keltės ir savęs neapykantos jausmų, kylančio iš propagandos apie „baltąjį rasizmą“ ir mažumų engimą, kurioje aktyviai ir sąmoningai bendradarbiaujama su atvirai pasiskelbusiais mūsų rasės priešais. Geriausiu atveju gauname jaunus vyrus ir moteris, negavusius žinių apie savo rasės didybę ir unikalumą ir savo, kaip šios didybės ir šio unikalumo nešėjų, atsakomybę, kurie visiškai abejingi bet kokiam kvietimui į rasinį solidarumą. Jie visi yra atversti į liberaliąją individualizmo religiją – požiūrį, kadindividas egzistuoja vien tik kaip savaiminis tikslas.

Šis mirtinas procesas kasmet ir kasdien tęsiasi ir veda mus vis arčiau nesugrįžtamo taško, kuomet tebus likę tiek mažai viešosios nuomonės formavimo institucijų nesuterštų protinių pabėgelių, kad nebebus įmanomas joks veiksnus pasipriešinimas Sistemai.

VALDŽIOS VYKDOMAS GENOCIDAS

Jungtinių Valstijų vyriausybė savo genocidinės veiklos nevykdo aklai ar atsitiktinai, ar prieš savo valią. Ji neveikia priverstinai ar vien tik dėl svetimų jėgų kontroliuojamos spaudos bei kitų žiniasklaidos priemonių spaudimo.

Vyriausybės agentūros yra esminės visos korumpuotos Sistemos dalys. Jos dirba ranka rankoj su žiniasklaidos propaganda, kad užgesintų bet kokį jos valdymui grėsmę sukelti galintį rasinės sąmonės žybsnį.

Galiausiai tam, kad užtikrintų savo pačios niekingą egzistencija, Sistema siekia sunaikinti visas liekanas rasės, kuri ir ją sukūrė, ir taip pat gali ją sunaikinti.

SISTEMOS TARNAI

Atėjo laikas pabusti ir suprasti, kad policininkas ant gatvės kampo ir kongresmenas Vašingtone nebėra mūsų gynėjai ar tarnai. Jie yra Sistemos gynėjai ir tarnai – nors ir nebūtinai sąmoningai ar iš piktos valios. Dauguma jų tėra etatiniai darbuotojai; daugiau ar mažiau bejėgės mašinos girnos.

Vis dėlto jie sąmoningai ar nesąmoningai tarnauja Sistemai.

Mūsų protėvių mums tarnauti ir mus saugoti sukurta vyriausybinė struktūra buvo atsukta prieš mus. Jos galia yra nebe mūsų apsauga, o mūsų pavojus. Jos silpnybės mums yra nebe nelaimės, o galimybės.

Pradžioje minėta riba jau peržengta.

Rasiškai sąmoningų amerikiečių tarpe yra platus Sistemos destruktyvios rolės supratimas, bet ir taip pat platus valios paralyžius, kiek tai liečia bet kokį situacijos sprendimą. Dalis kaltės krenta ant fakto, kad negrams, žydų liberalams ir išlepusiems ilgaplaukiams vaikpalaikiams šūkaujant apie revoliuciją visi kiti linkę žiūrėti į „revoliuciją“ kaip į purviną žodį.

Brandžiausiems ir galvotiems patriotams jis reiškia kažką baisaus.

SPĄSTAI KONSERVATORIAMS

Šis požiūris kyla iš nesugebėjimo suvokti, kad šių dabar gatvėse riaušes keliančių elementų „revoliucinės“ taktikos tėra priemonės toliau pabrėžti tai, ką jau labiausiai nekenčiame Sistemoje. Jie tiesiog nori mus stumti dar greičiau keliu į rasinę pražūtį.

Tad mūsų „atsakingieji konservatoriai“ (ir visi kiti) papuola į spąstus sakydami: „Ne, sistema jau ir tai pakankamai greitai eina jūsų norima kryptimi. Mes priešinsimės jūsų revoliuciniams reikalavimams ir nuo jūsų ginsime Sistemą.“

Ir jie tuščiai ieškos sprendimų reformuose, o ne revoliucijoje: parašyk laišką savo kongresmenui, išsiųsk dolerių, kad pažadintum savo bendrapiliečius komunizmo grėsmei, balsuok už konservatorius, prisijunk prie protestų prieš mokesčius, melskis, kad žemė atsivertų ir prarytų Konstitucinį teismą.

ESAMAS EKONOMINIS KLESTĖJIMAS – TAI PRAKEIKSMAS

Kuomet eilinis baltasis darbo žmogus gali turėti TV, dvi naujas mašinas ir namą priemiestyje, apie revoliuciją mąstyti labai sunku. Esame sugadinti patogumų. Kad ir kokia bloga bebūtų Sistema, nenorime paaukoti savo materialinės prabangos tam, kad užtikrintumėme savo rasės ateitį.

Mums pasirodo pernelyg sunku priimti tai, kad geriau pakentėtume didesnius nepriteklius, baisiausią skurdą, tironiškiausias represijas, nei kad voliodamiesi patogumuose leistume savo rasei pražūti.

Ir taip vis ieškome lengvesnių kelių.

Bet lengvų kelių nėra. Gal ir buvo prieš 50 metų, bet šiandien jų nėra.

Išgydyti Sistemą – suvaldyti Frankenšteino pabaisą konstituciniais metodais – nebeįmanoma.

Kuomet rinkiminis procesas nustojo buvęs tiesioginis žmonių abipusis įvertinimas ir atstovų bei vadovų iš savo tarpo pasirinkimas atliekamas tinkamai kvalifikuotų piliečių, mums laisvų anglosaksų perduotos valdžios formos prarado savo originalią prasmę ir reikšmę.

Šiandienos politinis kriauklių žaidimas, kuriame visa liaudies banda gauna „pasirinkimą“ iš žiniasklaidos generuojamų atvaizdų plejados, tėra ciniškas pasityčiojimas iš bet kokios atstovaujamos demokratijos teorijos.

Tol kol viešoji nuomonė nėra spontaniškas rasiškai ir kultūriškai vienalytės populiacijos koncensusas, o dirbtinai sukurta ir manipuliuota mažos rasiškai svetimų apgavikų klikos, yra beprasmiška mąstyti kaip Sistemos pripažintais metodais padaryti bet kokį reikšmingą Sistemos valdytojų norams priešingą valdžios pokytį.

Tačiau milijonai optimistiškų patriotų įtikina save, kad rado sąžiningą politiką, kuris, jei tik jie jį prastums pro profesionalus ir rinkimus, pergudraus valdančiuosius ir grąžins Amerikos valdžią į jos tikrųjų šeimininkų rankas. Jie drastiškai nuvertina savo šeimininkų gudrumą.

Kiti milijonai mano, kad atsakymas yra visuomenės švietimas. Pavyzdžiui, jie mano, kad katastrofiškas 1954 m. Konstitucinio sprendimas[2] dėl rasinio mokyklų integravimo buvo prasto teisėjų apsišvietimo rasių skirtumais pasekmė. Jie rimtai nesuvokia pabaisos motyvų.

KUOLAS Į ŠIRDĮ

Mes neturime diskutuoti su pabaisa; mes turime jai suvaryti kulką į smegenis ir sukalti kuolą į jos širdį. Jei tai reiškia kraują ir chaosą ir kovą prieš priešą nuo namo iki namo degančiuose miestuose per visą šalį – tada, dėl Dievo meilės, geriau imkimės to dabar, o ne vėliau.

Jei „atsakingi“ piliečiai tam neturi stuburo, tada šis uždavinys atitinke mūsų radikalizuotam jaunimui. Ir tai yra Nacionalinio Jaunimo Aljanso[3] atsakomybė imtis vedančios pozicijos būsimiems revoliuciniams įvykiams, kad jauni amerikiečiai galėtų sukurti revoliuciją už Ameriką ir už mūsų žmones, o nebūtų pėstininkais svetimų jėgų kontroliuojamai, amerikiečiams ir baltajai rasei priešiškai marksistų revoliucijai.