Euro įvedimas ir nepriklausomybės farsas

Didysis “demokratų” valdymo nuopelnas: panaikinta Lietuvos nepriklausomybė, trečdalis lietuvių skęsta skurde.

Atėjus naujiems 2015-iems metams jau panaikinama ligi šiol egzistavusi mūsų šalies nacionalinė valiuta, litas, ir vietoje jos įvedamas euras, kuo valdantieji stengiasi kiek įmanoma labiau įsiteigti savo ponams Briuselyje.

Bet kuriam racionalaus mąstymo ir sveiko proto nepraradusiam žmmogui turėtų būti akivaizdu, kad euro įvedimas ir lito panaikinimas reiškia paskutinio Lietuvos valstybinio suvereniteto atributo panaikinimą, kuris buvo reikalingas euroglobalistams ir jų lietuviškiesiems liokajams Seime, Vyriausybėje bei Prezidentūroje.

Dar nuo 2004-ųjų metų, Valdo Adamkaus parašu patvirtinus Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje (ES)“, buvo juridiškai įtvirtinta ES įstatymų viršenybė Lietuvos įstatymų atžvilgiu, kas buvo padaryta kartu su įstojimu į ES. Jau tada Lietuva iš esmės, kad ir juridiniu požiūriu, nebegalėjo būti laikoma suverenia nacionaline valstybe.

Tas buvo tik dar kartą ir griežtesne forma įtvirtinta 2009-ųjų metų gale įsigaliojus Lisabonos diktatui, vadinamajai ES Konstitucijai.

Tad apie Lietuvą kaip suverenią valstybę šiandien tegalime kalbėti tiktai, jeigu svajojame apie kažką, ko dabar nėra, arba, jei norime palaikyti tai, ką galima vadinti Lietuvos nepriklausomybės farsu.

Šis farsas – tai esminė pastaruosius dešimtmečius Lietuvą valdančios oligarchų klasės politinių statytinių, tiek „kairės“, tiek „dešinės“, propagandos klišė, kuria yra mėginama dabartinei sistemai sutiktei jei ne legitimumą, tai bent jau legitimumo regimybę.

Juk dabar, nepaisant visų Lietuvos gyvenimą slegiančių blogybių, politinis „elitas“ gali imti ir muštis sau į krūtinę – „Bet mes šiandien turime nepriklausomą Lietuvą, o juk dėl to reikia aukotis!“

Tai yra farsas, nes Lietuva nėra nepriklausoma valstybė, bet tiktai juridiškai Briuseliui ir faktiškai Vašingtonui pavaldi kolonija, Vakarų imperialistinių jėgų satelitas.

Šio farso skleidimas, t. y. lietuvių dezinformavimas, tiesiai pasakius, mulkinimas, teigiant, jog Lietuva dabar „nepriklausoma“, kai iš tiesų ji yra tiktai nyki Euroatlantinės imperijos kolonija ir periferinė ES provincija, dažnai pasireiškia iš vienos pusės ciniškais, o iš kitos, absurdiškais, netgi juokingais pareiškimais iš mūsų šalies oficiozinių „geradėjų“ lūpų.

reklama

Puikus šios tendencijos pavyzdys – prezidentės Dalios Grybauskaitės teigimas jos naujametiniame sveikinime, esą Lietuva ne tik įsiveda eurą, bet, girdi, per pastaruosius metus „stiprino“ savo „nepriklausomybę“, kaip tokio „stiprinimo“ kaip pavyzdį pateikiant SGD terminalo aferą, kuri, landsberginių „patriotų“ įsitikinimų, yra didžiulis žygis už Lietuvą. Taip pat nepamirškime dar ir į Lietuvą įvestų užsienio karinių okupacinių pajėgų (kas jau savaime yra antikonstituciška) bei Konstitucijai (137 str.) prieštaraujančius planus mūsų šalyje statyti NATO, t. y. užsienio valstybių karinių pajėgų, bazes.

Ir visa tai, kartu su lito panaikinimu – tai kilnūs ir pasiaukojantys valdžios žygiai „tautos labui“…

A. Butkevičius su džiaugsmu mosuoja euru.

Kartu su savo kolegomis Grybauskaitė 2014-aisiais pašventino ir užsienio karinių pajėgų dislokavimą Lietuvos teritorijoje, ir korupcinę SGD terminalo aferą, ir – galiausiai bei gražiausiai – Lietuvos nacionalinės valiutos panaikinimą, kurio taip trokšte troško ponas Algirdas Butkevičius bei kiti buržuaziniai „demokratai“, nepamirdami kuo „demokratiškiau“ nusispjauti į absoliučios lietuvių tautos daugumos nuomonę, kuri euro įvedimo atžvilgiu buvo ir iki šiol yra priešiška.

Na, argi tai ne graudžiai juokinga: panelė Grybauskaitė palaimino visišką Lietuvos pažeminimą, įvedant užsienio valstybių karines pajėgas į jos teritoriją ir netgi panaikinant nacionalinę valiutą, bet kažkaip tai stebuklingai vis dėlto ši politika „sustiprino“ Lietuvos „nepriklausomybę“…

Visa tai, be abejo, eina tandemu su mūsų šalyje sisteminių ir antitautinių bei pseudopatriotinių jėgų kurstoma rusofobija bei karo propagandos isterija: juk visus valdžios sprendimus ir vis didėjantį „Lietuvos“ kolonijos pavaldymą Briuselio-Vašingtono ašies diktatui, jeigu jis ir faktiškai pripažįstamas (neretas „patriotas“ mėgsta aršiai rėkauti apie neegzistuojančią Lietuvos nepriklausomybę, gal dar ir apie pono Vytauto Landsbergio „nuopelnus“, ir visus realius faktus neigti), lyg ir pateisina amžinasis ir niekada nesibaigiantis rusų puolimas.

Trumpai: nesvarbu, ar Lietuva tikrai nepriklausoma, ar ne, nesvarbu, ar ji tampa imperialistinių jėgų satelitu – svarbu tik tai, kiek ir kaip bus galima įgelti „kacapams“ („Putlerio imperijai“) ir, tuo būdu, pelnyti tokių iškilių „demokratijos“ bei „laisvės“ guru, kaip Barakas Obama ar Džonas Makeinas pripažinimą ir palaiminimą.

Tuo tarpu tegul naivieji „runkeliai“, kaip dirbančiąją lietuvių tautą vadina kilnieji landsbergizmo adeptai bei „auksinis jaunimas“, ir toliau tiki pasakomis apie tariamai „nepriklausomą“ Lietuvos valstybę, nes juk kažkam vis dėlto tektų dėti savo galvas ir mirti galimo karo atveju, kad būtų apgintos ne tik mūsų oligarchų „elito“ vilos bei turtai, o taip pat ir Jungtinių Valstijų geopolitiniai interesai Rytų bei Vidurio Europos regionuose.

Taip arba panašiai, be abejo, galvoja ne vienas „europietiškas patriotas“, dabartinėje Lietuvoje laikomas respektabiliu ir sektinu pavyzdžiu kitiems, galbūt ne tokiems „atsakingiems“ piliečiams.

Prisimenant minėtąjį Grybauskaitės pasisakymą, pasidaro sunku neprisiminti apie panašią, galime sakyti, analogišką D. Grybauskaitės retoriką 2009-ųjų ir 2010-ųjų sankirtoje uždarius Iganalinos Atominę Elektrinę (AE).

reklama

Tada, prieš 5-erius metus, galėjome girdėti iš esmės tokią pat dainą, kokią girdime ir šiandien, pirmu akordu ir visu garsu „elitui“ bei jo tarnams grojant „nepriklausomybės“ farso melodiją.

Uždarius Ignalinos AE, teikusią daugiau kaip 80% Lietuvai reikalingos elektros energijos, Grybauskaitei pakako landsberginio „patriotizmo“ dvasios, kad ji galėtų lietuvių tautai pasakyti, jog esą buvo žengtas žingsnis Lietuvos „energetinės nepriklausomybės“ ir įtvirtinimo link.

Ir pagalvok tik tu man – kokia „nepriklausomybė“, likvidavus pagrindinį šalies nacionalinį elektros energijos šaltinį, prisidengiant, iš vienos pusės, sofizmais apie ekologiją (įdomu, kad didieji Ignalinos AE priešininkai kažkodėl jokio „ekologiško“ rūpesčio dėl JAV kapitalistų ketinimo Lietuvoje išgavinėti skalūnines dujas ir, tuo būdu, subjauroti mūsų šalies gamtą, neparodė), iš kitos, apie tai, kad tolimesniam Ignalinos AE veikimui būtų buvęs reikalingas atitinkamų įrenginių pirkimas iš Rusijos.

Na, gi tokia jau ta mūsų rusofobinių „patriotų“ logika: geriau visiškai sunaikinti kad ir ne absoliučią šalies energetinę nepriklausomybę ir tapti visiškai priklausomiems nuo elektros energijos importo iš Vakarų, negu vystyti realią, kad ir dar ne visišką energetinę nepriklausomybę, Lietuvai naudingose srityse ekonomiškai bendradarbiaujant su Rusija.

Tuo tarpu šiandien Lietuva neturi nei suvereniteto ir savarankiškos politikos, nei energetinės nepriklausomybės, nei netgi savos valiutos. Ji turi tiktai masinę emigraciją, skurde merdintį, trečdalį savo žmonių, kas trečius metus besikartojančius homoseksualistų paradus, okupacines NATO pajėgas ir tą nuostabiai gražų „europietiškumo“ atributą – eurą.

Ir visa tai, anot oficiozinio „patriotizmo“ linijos, iš esmės sudaro „nepriklausomybę“…

Tikriausiai net ir kai kuriems valdžios veikėjams bei šalininkams yra arba nors darosi aišku, kad tokia pseudo „nepriklausomybė“, paremta melu, prievarta ir apgaule, tautai vieną dieną gali atsibosti ir dėl tos priežasties jie stengiasi stiprinti opozicinių bei antisisteminių elementų sekimą, gąsdinimą ir persekiojimą, apskritai mėgindami stiprinti šalyje veikiančius represinius organus, kad, jei tik to pareikalautų aplinkybės, subtili ir „demokratijos“ kauke prisidengianti buržuazinė-oligarchinė diktatūra galėtų greitai ir veiksmingai transformuotis į atvirai teroristinio pobūdžio režimą (pavyzdžiui, kaip dar 80-aisiais buvo JAV marionetinėje Augusto Pinočeto Čilėje).

Tuo tarpu mes, nacionaldarbinininkai, tęsime lietuvių tautos politinės bei socialinės sąmonės kėlimo darbą, žinodami, kd vieną dieną galas ateis ne tiktai eurui (o artėjantį euro krachą pripažįsta įvairiausių pakraipų ekonomistai bei analitikai), bet ir nepriklausomybės farsui – o jau tada tikrai bus atėjęs laikas, kai apmulkinta ir pažeminta dirbančioji Lietuva bus pasirengusi stotis ant kojų ir kilti į lemiamą politinę kovą prieš valdančiąją kliką ir antisocialinę-plutokratinę oligarchinę sistemą – ne už žodinę, bet už tikrą savo nepriklausomybę.

Ir visa tai, anot oficiozinio „patriotizmo“ linijos, iš esmės sudaro „nepriklausomybę“…

Tikriausiai net ir kai kuriems valdžios veikėjams bei šalininkams yra arba nors darosi aišku, kad tokia pseudo „nepriklausomybė“, paremta melu, prievarta ir apgaule, tautai vieną dieną gali atsibosti ir dėl tos priežasties jie stengiasi stiprinti opozicinių bei antisisteminių elementų sekimą, gąsdinimą ir persekiojimą, apskritai mėgindami stiprinti šalyje veikiančius represinius organus, kad, jei tik to pareikalautų aplinkybės, subtili ir „demokratijos“ kauke prisidengianti buržuazinė-oligarchinė diktatūra galėtų greitai ir veiksmingai transformuotis į atvirai teroristinio pobūdžio režimą (pavyzdžiui, kaip dar 80-aisiais buvo JAV marionetinėje Augusto Pinočeto Čilėje).

Tuo tarpu mes, nacionaldarbinininkai, tęsime lietuvių tautos politinės bei socialinės sąmonės kėlimo darbą, žinodami, kd vieną dieną galas ateis ne tiktai eurui, bet ir nepriklausomybės farsui – o jau tada tikrai bus atėjęs laikas, kai apmulkinta ir pažeminta dirbančioji Lietuva bus pasirengusi stotis ant kojų ir kilti į lemiamą politinę kovą prieš valdančiąją kliką ir antisocialinę-plutokratinę oligarchinę sistemą – ne už žodinę, bet už tikrą savo nepriklausomybę ir socialinį teisingumą.