Le Point. Vakarų klaidos dėl Rusijos

Vakarų šalys padarė daug klaidų santykiuose su Rusija. Pateiksime trumpą analizę klaidų, kurios paskatino eskalaciją, kuri jau ribojasi su nauju šaltuoju karu.

Rusai skausmingai reaguoja į savo imperijos suirimą. Ir nenori atsidurti tarptautinės arenos antrojoje lygoje. Komunizmo krachą jie sutiko su džiaugsmu, o TSRS žlugimą – su keiksmais. Tokia formuluotė puikiai apibūdina jų nuotaiką. Komunistinės sistemos suirimas tapo ne istorijos pabaiga, o kitos istorijos pradžia. Vakarai šito nesuprato ir pridarė politinių klaidų, santykiuose su Kremliumi.

Anarchiška NATO plėtra

Šiaurės Atlanto aljansas buvo sukurtas atremti egzistencinę grėsmę, kurią kėlė laisvajai Europai Tarybų Sąjunga. NATO pagimdė šaltasis karas. Toks svarbus europiečiams penktasis įstatų straipsnis garantavo automatišką atsaką, jei bus užpultas bent vienas aljanso narys. Organizacija galėjo išnykti po TSRS žlugimo, tačiau išgelbėjo ją trys faktoriai.

Išsivadavusios nuo komunizmo Rytų Europos šalys turėjo istorinių priežasčių nepasitikėti kaimynine Rusija, dėl to jos garsiai reikalavo, kad NATO jas apgintų. O dauguma Vakarų Europos šalių įžvelgė tokiame „skėtyje“ puikų pretekstą pačioms neužsiimti savo gynybos reikalais. Ir, pagaliau, NATO biurokratija sumaniai užsitikrino savo išlikimą, plėsdama geografiškai aljanso įtaką ir sugalvodama naujus tikslus, ir tai išsaugojo daugybę karinių ir civilių karjerų.

reklama

Tuo pat metu NATO žodiškai pažadėjo Rusijai, kad buvusios tarybinės respublikos nepateks į NATO. Ši tema buvo svarstoma per JAV valstybės sekretoriaus Džeimso Beikerio pokalbį su Gorbačiovu 1990 vasario 9 dieną. Per tų pačių metų liepos 5-6 Londone vykusį NATO samitą, susidarė įspūdis, kad organizacija ruošiasi virsti politiniu, o ne kariniu aljansu. 1990 metais Paryžiuje, Žako Širako iniciatyva buvo pasirašytas Rusijos-NATO paktas, o 2002 metais į NATO įstojo Baltijos šalys. Medaus mėnuo pasibaigė.

Provokacijos su PRG

2007 metais amerikiečius apsėdo idėja, kad reikia dislokuoti priešraketinės gynybos sistemą Rytų Europoje. Rusija įžvelgė tame provokaciją ir strateginio balanso pažeidimą, nors Vašingtonas įtikinėjo, kad sistema nukreipta prieš Iraną. Po ilgų peripetijų projektas įgavo realią formą, Rumunijoje ir Lenkijoje pradėjo veikti pirmieji sistemos elementai (baterijos ir radarai). Rusija atsakė dislokuodama Kaliningrade raketinius kompleksus Iskander ir S-400. Skausmingas dūris Europos kūnui tarp Lenkijos ir Lietuvos.

Be to, NATO nutarė surengti stambias pratybas Lenkijoje šių metų birželį. Operacijos pavadinimas – Anakonda. Tema: „Mėlynųjų sąjunga atremia raudonųjų įsiveržimą“. Nuostabus būdas dar labiau suerzinti Rusijos lokį. Visi šie gestai, suprantama, turi politinį, o ne karinį pobūdį: Maskva – partnerė (tegu ir sudėtinga), o ne priešė. Niekas nenori karo su Rusija, štai tik kaustytų batų trepsėjimas vis labiau komplikuoja santykius.

Ukrainietiška katastrofa

Ukraina – nepriklausoma šalis. Tačiau ją nuo senovės jungia su Rusija glaudūs istoriniai, ekonominiai ir žmogiški ryšiai. Kai dėl Krymo, tai jis tapo rusišku dar imperatorės Jekaterinos Didžiosios laikais XVIII amžiuje. 1954 aštuonių teksto eilučių apimties potvarkiu su Chruščiovo parašu, dėl visiškai nesuprantamos priežasties, Krymas buvo perduotas Ukrainai. Europos Sąjungai derėtų atsižvelgti į šiuos elementarius ir svarbius duomenis, veikti itin atsargiai.

reklama

Vietoje to ES ėmė elgtis kaip dramblys porceliano parduotuvėje, paleidusi į darbą pragaro mašiną, kuri galiausiai privedė prie to, kad Rusija pasiėmė Krymą, o Ukraina suskilo į Rytus ir Vakarus. Nekalbant jau apie sankcijas, sunkia našta slegiančias Prancūzijos žemės ūkį. Ir nekalbant apie istoriją su „Mistraliais“.

Apgaulė Libijoje

2011 kovo 11 JTO Saugumo taryba priėmė rezoliuciją 1973, pagal kurią buvo sukuriama neskraidymo zona virš Libijos. Tekste nebuvo konkretaus leidimo kariniams veiksmams, o užsienio kariuomenės įsikišimas apskritai buvo draudžiamas. Apie Kadafio nuvertimą, savaime aišku, irgi nebuvo jokios kalbos. Rusija, Kinija ir Vokietija susilaikė per balsavimą. Vėliau Maskva pareiškė, kad ją apgavo, nes ji nedavė sutikimo operacijai nuversti šalies lyderį. Rusija apkaltino Vakarus su prancūzais ir britais priešakyje JTO mandato įgaliojimų viršijimu. Apgavo Rusiją, ar neapgavo, bet kuriuo atveju visa tai suvaidino didžiulį vaidmenį Sirijos krizėje, sustiprino Rusijos įtarumą vakariečių iniciatyvų atžvilgiu.

Sirijos chaosas

Sirijoje Vakarai sistemingai naudojosi kompasu, kurio rodyklė rodo pietus. Jie ėmė remti visiškai miglotą ir neaiškų „demokratišką“ pasipriešinimą, o paskui susidėjo su tokiais nepatogiais sąjungininkais kaip Džabchat an Nusra – vietinis al Kaidos filialas. Be to, Vakarai rėmėsi nevienareikšmiškai vertinamais partneriais iš Kataro ir Saudo Arabijos, bei kurdais, kurie yra tikra bomba, pakišta po visomis regiono valstybėmis, pirmiausiai – po Turkija.

Prancūzija smarkiai apsišovė su Baraku Obama. Tas visiškai nemanė, jok Sirijos krizė kelia grėsmę esminiams JAV interesams ir paliko Fransua Olandą likimo valiai 2013 rugpjūtį, kai šis norėjo smogti Bašaro Asado armijai.

Kas dar svarbiau – Prancūzija tinkamai neįvertino Rusijos ryžto. Maskva situaciją traktavo vienareikšmiškai: jeigu Asadą nuvers, Sirijos valstybė sugrius, kaip Irakas, ir valdžią paims islamistai. Musulmonų fundamentalistai kelia labai dideles problemas rusams ir jų pačių teritorijoje, tame tarpe Dagestane. Dėl to Rusija ima vaidinti esminį vaidmenį Artimuosiuose Rytuose, sugrįždama prie istorinės tradicijos – krikščionių gynimo tame regione.

Naujausių Vakarų ir Rusijos santykių rezultatai atrodo tiesiog klaikiai. Dėl to Vakarams ir visų pirma Prancūzijai būtina sukurti sąlygas realistiškam dialogui. Dialogui su aukštai iškelta galva ir aiškiu požiūriu į mūsų interesus.