Europos demokratijos bankrotas

LDiena.lt: skaitant šį straipsnį siūlau atkreipti dėmesį į vieną mažyyytę smulkmeną - gerbiama autorė niekur neduoda aiškaus ir konkretaus apibrėžimo tam daiktui, apie kurį parašė tiek daug žodžių. Būtent, kas yra taip vadinama "demokratija"?

Tai senas ir gerai atidirbtas smegenų pudrintojų metodas - neduoti apibrėžimo aptariamam dalykui, nes tuomet tavo svarstymams ir jų interpretacijoms lieka "atrištos rankos": kaip kas pagal nutylėjimą suprantą aptariamą dalyką, taip tas ir interpretuoja.

Tas neapibrėžtumas visą geranorišką (tikėkimės) autorės triūsą paverčia dar viena polit-analine plepalogija.
---

Beveik nuo pat Mastrichto sutarties, 1992 metais pagimdžiusios politinę Europos Sąjungą, kritikai kalba apie demokratijos deficitą Europoje. Skelbdamasi demokratijos kūrėja ir skleidėja Europos Sąjunga dėl savo institucinės sąrangos yra nedemokratinė, nes ES šalių piliečių nuostatų neatstovaujanti, nerinktų (paskirtų) politikų vadovaujama sąjunga. Kaip seniai pastebėta, jei būtų valstybė, pati ES negalėtų tapti ES nare, nes neatitiktų demokratiškumo kriterijų.

Nedemokratijos triumfas „demokratinėje“ sąjungoje

Nors vadinamasis demokratijos deficitas reiškiasi daugeliu formų, skaudžiausiai per europiečių pasitikėjimą ES kertanti ir kartu svarbiausia to išraiška – ES piliečių valios ignoravimas. Jo pasekmės demokratijai Europoje juo skaudesnės, kuo šis ignoravimas akivaizdesnis arba kuo svarbesnis svarstomas klausimas. Tiek Graikijos skolų problema, tiek migrantų antplūdis  spręsti su demokratijos principais nesuderinamais metodais, kai ES valstybės narės privalėjo įgyventi sprendimus, kuriems aiškiai nepritarė valstybių nacionalinė valdžia (svarbiausia, priemones įgyvendinti turinčių šalių) ir piliečių dauguma. Europos Sąjunga iriasi į priekį krizėmis, tačiau kas kartą jas sprendžia trypdama demokratijos principus.

Galima pažvelgti į porą kraštutinių atvejų. Prieš porą metų ES piliečiai, naudodamiesi Lisabonos sutartyje numatyta piliečių įstatymo iniciatyvos teise, surinko daugiau 1,8 milijono parašų, kad Europos Parlamentas svarstytų siūlymą sustabdyti ES finansavimą tyrimams su žmogaus embrionais. Formaliai reikalingas milijonas parašų viršytas kone dvigubai, tačiau siūlymą teikti turėjusi ir tuo metu komunisto J. M. Barroso vadovauta Europos Komisija tiesiog atmetė siūlymą. Labai simboliškai ir kartu tiesmukai parodyta, kad demokratinėmis pilietinėmis teisėmis ES gali naudotis tik tie, kurių pažiūros atitinka ES institucijose vyraujančią pažangos ideologiją.

Kita vertus visai ne tiesmukai, bet nepaprastai svarbiu klausimu ES ignoruoja piliečių valią ir šiandien. Visoje Europoje 2016 metais augo nepasitenkinimas Europos integracija ir populiarėjo nuostata, kad daugiau galių turėtų būti sugrąžinta nacionaliniams parlamentams. Ir Lietuvoje ne kartą rašyta, kad po Brexit ES nuo griūties išgelbėti arba pražūdyti gali pasirinkimas tarp integracijos mažinimo arba tolesnio gilinimo. Sekant europines apklausas, žmonės visoje Europoje šiandien trokšta mažesnės integracijos. Dar birželio mėnesį idėją, kad reikėtų suteikti daugiau galių Europos Sąjungai, palaikė atitinkamai 6 proc. britų, 8 proc. graikų, 9 proc. lenkų, 13 proc. švedų, 17 proc. vengrų, 21 proc. italų, 24 proc. olandų, 26 proc. vokiečių ir t.t. Manančių, kad galias reikia grąžinti šalių parlamentams buvo bent dvigubai daugiau, o kai kur, pavyzdžiui, Graikijoje ir Jungtinėje Karalystėje – 68 ir 65 proc. Vienintelės išimtys tarp didžiųjų šalių buvo Prancūzija ir Ispanija, kur visuomenės tolygiai susiskaldžiusios šiuo klausimu. Tačiau Prancūzijoje net 55 proc. norėtų referendumo dėl išstojimo ir vasaros duomenimis net 48 proc. balsuotų „už“. Apskritai šiandien Europoje net ne ne reformuoti Sąjungą, o ją palikti nori vidutiniškai 36 proc. gyventojų. Kai kuriose šalyse pasitraukimo iš ES šalininkų skaičius šiomis dienomis auga tiesiog drastiškai: Suomijoje jis šoko nuo 29 iki 40 proc., Graikijoje – nuo 36 iki 48 proc. (apklausa atlikta lapkričio-gruodžio sandūroje).

Tokiame kontekste gana akivaizdu, kad ES institucijos turėtų ieškoti priemonių atlieipti šį ES šalių piliečių norą: grąžinti dalį galių šalių parlamentams, mažinti Europos Teisingumo Teismo kišimąsi į šalių teisę, siaurinti piliečių nepasitenkinimą keliančias programas. Tačiau „elitas“ mano, kad žino geriau. Dar daugiau, tas pats „elitas“ bijo, kad rinkimai gali į jų vietą iškelti „radikalus“ ir skuba įtvirtinti savąją įvairovėje suvienytos Europos viziją, kurios niekas nebenori ir kuri nieko neatstovauja.  Europos Parlamento Konstitucinių reikalų komitete vyko diskusijos dėl Europos Sąjungos institucinės reformos ir pritarta šiems liberalo, buvusio Belgijos premjero Guy Verhofstadto siūlymams: 1) sujungti Europos Komisijos ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkų pareigybes; 2) sumažinti ES šalims taikomų sutarties išimčių skaičių; 3) sumažinti Europos Komisijos narių skaičių; 4) vykdyti Europos Komisijos pirmininko rinkimų kampaniją visose ES šalyse; 5) sukurti Europos gynybos sąjungą ir ES užsienio reikalų ministro pareigybę. Visa tai, o ypač šalims taikomų išimčių naikinimas, yra labai aiškūs žingsniai gilesnės integracijos ir federalizacijos link. To neslėpė ir pats siūlymų autorius, negailėjęs kritikos vienintelei demokratinei ES institucijai – Tarybai, kurioje vyrauja praktika priimti sprendimus bendru sutarimu, dėl ko esą „gaišinamas brangus laikas“.

Siūlymai 2017 m. pradžioje bus svarstomi Europos Parlamento plenarinėje sesijoje, tačiau vien tai, kad jie neužgesinami pradinėje stadijoje, liudija ES valdančiųjų „nuosaikiųjų“ ryžtą griauti ES toliau einant prieš Europos piliečių valią. Demokratijos deficito problema aktuali kaip niekada anksčiau, nes pribrendo situacija, kai būtent tai gali tapti tiesiogine ES griūties priežastimi.

reklama

Demokratijos deficitas

Demokratinis deficitas nurodo visą eilę problemų. Nacionalinių valstybių vyriausybių kompentecijas perduodant ES, vyksta piliečių kontrolės kiekvienu iš jų atveju mažėjimas. Tai neišvengiama ne tik dėl su kiekviena papildoma valstybe nare menkstančio likusių valstybių narių ir jų piliečių balsų „svorio“, bet ir todėl, kad pridedant naujas valdžios pakopas, ilgėja „atstumas“ tarp priimamo sprendimo ir piliečių, kuriuos bet kokia demokratinė valdžia turi atstovauti. Sąjungos sąranga taip pat iškreipia balansą tarp valstybių narių vykdomosios ir leidžiamosios valdžios organų: nacionalinių vyriausybių atstovai ES Taryboje turi galią priimti teisės aktus, kurie yra įpareigojantys ir kartu varžantys nacionalinius parlamentus. Perėjus prie kvalifikuotos daugumos balsavimo ES Taryboje sukuriama situacija, kai savo valstybės interesus gynę atstovai vėliau yra įpareigoti įgyvendinti galimai kitų Sąjungos narių balsų dauguma priimtus, tačiau šaliai nepriimtinus sprendimus. Europos Parlamentas šio balanso neištaiso, kadangi neturi tam reikalingų galių, o jo nariai yra nutolę nuo visuomenės. Nors EP galias vis bandoma didinti, tačiau rinkėjų pasitikėjimo šia institucija kaip jų valios atstovavimo mechanizmu tai nestiprina, ką atspindi nuosekliai mažėjantis dalyvavimas rinkimuose į EP (nuo 61,99 proc. 1979 metais iki 42,61 proc. 2014 metais). Be to, Europos Parlamento rinkimai yra dominuojami nacionalinių politinių darbotvarkių, o europinės partijos rinkėjams nėra nei žinomos, nei svarbios. Dėl ES valdžios viršenybės principo Vyriausybės gali būti priverstos vykdyti politiką, kuriai nepritaria nei jos, nei jų valstybių piliečiai.

Prie demokratijos išbalansavimo ES prisideda ir neribotos Europos Teisingumo Teismo teisėjų galios (ES teisė turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu ir yra privalomojo pobūžio), paneuropinės idėjos ir Europos Parlamentas, kuris tariamai atstovauja kol kas neegzistuojantį Europos demosą, ką liudija atvirai deklaruojamos tokio demoso kūrimo pastangos. Šių problemų aktualumą tik paaštrino faktas, kad pati Europos Sąjunga demokratiją deklaruoja esant viena pagrindinių savo vertybių ir šalims narėms kelia aukštus demokratiškumo kriterijus. Taigi su metais ir naujomis, nebūtinai sėkmingai ratifikuotomis ES sutartimis, formavosi vis naujos diskusijų apie ES demokratijos deficitą „bangos“.

Demokratijos esmė ‒ piliečių valios atstovavimas, ieškant jų daugumą atstovaujančių sprendimų. Demokratija reikalauja, kad valdžia kiltų iš politinės bendruomenės valios ir kad jos sprendimai atitiktų politinėje bendruomenėje svarstomu klausimu dominuojančias nuostatas, taip pat atsižvelgiant į demokratiškai pasiektą susitarimą dėl to, kuriais klausimais dauguma negali primesti savo valios mažumai (pavyzdžiui, žmogaus teisės). Tiesa, praktikoje šio principo ne visada laikomasi. Priešingai, jis neretai apverčiamas žmogaus teises panaudojant kaip priemonę piliečių daugumai primesti mažumos valią atitinkančius sprendimus. Bent normatyviai, kiekvienos politinės jėgos pretenzija į valdžią remiasi pažadu, jog jos sprendimai atitiks jai mandatą suteikiančios visuomenės dalies pažiūras ir preferencijas. Nors populizmo ir korupcijos krečiama nacionalinė politika dažnai faktiškai yra toli nuo šio idealo, jai įmanoma to siekti, nes egzistuoja politinė bendruomenė (demosas), kurią ji atstovauja ir iš kurios valios kyla tokios valdžios teisė valdyti.

Demokratijos deficito aiškinimai ir vaistų paieškos

Demokratijos deficito problema dažniausiai nagrinėjama kaip techninis demokratijos veikimo kokybės klausimas. Mokslo darbuose siūloma daug institucinės sąrangos reformomis arba naujomis techninėmis priemonėmis paremtų būdų šiam deficitui sumažinti. Kartais bandoma tiesiog pabėgti nuo problemos. Esama teigiančių, kad demokratiškumo reikalavimas nėra visiškai pagrįstas, kadangi įprastai yra keliamas nacionalinėms valstybėms, o ES tokia nėra (A. Moravcsik). Toks aiškinimas vargiai gali būti pagrįstas. Nėra pagrindo teigti, kad demokratiškumo reikalavimas turi būti keliamas tik nacionalinei valstybei ir negalioja jokiai kitai politinės organizacijos formai. Priešingai, jis turėtų galioti bet kuriai demokratiškumą postuluojančiai politinei sistemai, kadangi yra neatsiejamas nuo reprezentatyvumo ir atstovaujančio, tad tam tikros politinės bendruomenės valią atitinkančio, sprendimų priėmimo. Vadinasi, demokratiškumo reikalavimas galioja bet kam, kas artikuliuoja politinę valią ir priima politinius sprendimus ‒ kaip savivaldos, taip ir viršnacionaliniu lygmeniu demokratiškumo kriterijus atitikti reikia ne dėl konkrečios politinės formos (nacionalinės valstybės), o dėl turimos kompetencijos priimti politinius sprendimus. Debatuose dėl ES demokratijos deficito įprasta remtis prielaida, kad Europos Sąjunga, nors nėra nacionalinė valstybė, yra politinis vienetas (polity). Kaip tokia, ji deklaruoja savo demokratiškumą ir pačią demokratiją kaip vieną esminių europinių vertybių, todėl jei Europos Sąjunga iš tiesų yra politinis vienetas, jai galioja tie patys demokratinės politinės santvarkos kriterijai kaip ir nacionalinei valstybei.

„Tradicinė“ akademinė diskusija apie demokratijos deficito problemą vyksta tarp kelių stovyklų. Pirmoji neigia demokratijos ES trūkumą kaip problemą, reikalingą struktūrinių pokyčių. Ją atstovaujantys autoriai (A. Moravcsik, G. Majone savo ankstyvuosiuose tekstuose ir kiti) žvelgia į ES demokratiją kaip pakankamą arba tobulintiną, išsprendžiant konkrečius jos veikimo nesklandumus. Kalbant apie Europos demosą, dalis autorių teigia nesant europiečių kaip demoso, todėl ir ES „žmonių valdžia“ yra neįmanoma (J. Weiler 1995 metų no demos tezė). Kiti su jais nesutinka aiškindami, kad reikiamų institucijų įsteigimas ir kiti instituciniai pataisymai leistų sukurti ir demokratijai būtiną europinį demosą (S. Hix).

Visuomenėje visada yra nesutarimų, todėl demokratija reikalauja daugumos, o ne vienbalsių sprendimų. Tačiau sprendimų priėmimas daugumos valia remiasi prielaida, kad tiek dauguma, tiek mažuma priklauso tai pačiai bendros tapatybės ir bendrą vertybinį vardiklį turinčiai žmonių grupei, kas leidžia visuomenei priimti daugumos sprendimus kaip „savus“, t.y. sprendimus, paremtus tuo, ką dauguma tos visuomenės narių laikė esant bendrojo intereso išraiška. Daugumos valia priimami demokratiniai sprendimai netenka legitimumo (valdomųjų pripažinimo), kai politinės bendrijos bendrumo jausmą pakerta per dideli etniniai, religiniai, kultūriniai ar net socialiniai skirtumai. Šią demoso būtinumą demokratijai pagrindžiančią logiką plėtoja ir kitų sričių autoriai, pavyzdžiui, tranzityvistas Stepanas Linzas (1996) ar politikos teoretikė Chantal Mouffe (2005). ES nesant demoso, neįmanoma ir demokratinė žmonių valdžia, nes politiškai besijausdami pirmiausiai vokiečiais, britais ir prancūzais, o ne europiečiais, žmonės europinių institucijų sprendimus laiko ir laikys nelegitimiais. Akcentuojantieji europinio demoso nebuvimą palaiko tarpvyriausybinių ir konsensusu paremtų ES sprendimų priėmimą svarbiausiais klausimais. Jie mano, kad EP galių stiprinimas tik pagilins demokratinio deficito problemą, nes neatstovaus jokios savivaldžios politinės bendrijos ir tebus priemonė vieniems žmonėms valdyti kitus žmones.

Tuo tarpu antroji stovykla tiki institucinių reformų teigiamu poveikiu demokratijai Europoje. Neegzistuojantį europinį demosą atstovaujančio EP galių didinimas ar kvalifikuotos daugumos balsavimų įvedimas Taryboje šių reformų šalininkų teigimu, gali padėti sukurti europinį tapatumą ir bendrumo jausmą per institucijas „iš viršaus“. Europos šalių piliečių nesitapatinimą su ES šių reformų šalininkai kildina iš menkų europiečių galimybių dalyvauti ES sprendimų priėmime, „toli nuo žmogaus“ vykstančios ir palyginti su nacionaline itin uždaros ir sudėtingos europinės politikos.

Europinio demoso sukūrimu tikintys autoriai paprastai remiasi ir Jürgeno Habermaso „konstitucinio patriotizmo“ idėja ir viliasi ją pritaikyti kaip klijus ES politiniam kūnui. Konstitucinio patriotizmo koncepcija siūlo ugdyti piliečių prieraišumą ir įsipareigojimą ne pačiai valstybei ir jos nacionalinei tapatybei, o jos Konstitucijos teisiniams principams. Lojalumo objektas turėtų būti santvarka, taigi salyginai lengvai kintantis. Konstitucinis patriotizmas taip pat susiduria su problema, kad izoliuotas individas nėra politinis subjektas. Abstraktus individas turi neatimamas žmogaus teises, tačiau jos lieka abstrakcijomis, kol nėra apibrėžtos bendruomenės, kuri jas galėtų realiai įgyvendinti. Formalios taisyklės, bendri įstatymai ir konstitucinės normos nepajėgia sukurti socialinio ryšio ir politinio subjektiškumo, ką laidavo moderno politinės tautos. J. Habermasas pateikia ir savitą ES demokratijos deficito teoriją, kuri remiasi nuostata, jos įmanoma ne atstovavimu, o žmogaus teisių užtikrinimu pagrįsta naujos rūšies demokratija. Europos Sąjungos politikai nevengė šia jiems itin parankia, kone prie atvejo pritaikyta teorija teisinti savo antidemokratiškumo, tarsi žmogaus teisių apsauga galių atstoti piliečių valios atstovavimą.

Jau minėtas G. Majone vienoje naujausių savo publikacijų demokratijos deficito tema svarsto, ar ES demokratijos deficitas nevirsta demokratijos bankrotu (default). Analizuojant finansų krizės sprendimui pasitelktus mechanizmus, į dėl kurių vykusius debatus ne tik neįtraukti piliečiai, bet daugelis nacionalinių lyderių ir parlamentų įpareigoti vykdyti „iš viršaus“ nuleistus sprendimus, konstatuojama, kad pasiryžta demokratinį teisėtumą paaukoti dėl piniginės sąjungos išgelbėjimo. Galutinė to pasekmė gali būti Europos Komisijos ir Ekonomikos ir finansų reikalų tarybos (ECOFIN) dominuojamos įtakos zonos sukūrimas, kuris nacionalinę politiką paliktų be jokio turinio, vos daugiau nei administracinių sprendimų vieta. G. Majone apibendrina, jog tuo momentu ES demokratijos deficitas pavirs demokratijos bankrotu, o ES – klubų (tokių kaip euro zona) klubu (club of clubs). Aišku, kad tai joks ne sprendimas demokratinės sąjungos ateičiai. Interesais grįstos bendruomenės iš esmės negali būti politinės. Politinė bendrija yra tokia, kuri suinteresuota visapusišku savo kaip visumos valdymu ir išlikimu, tuo tarpu interesais grįstas grupes domina tik sprendimai konkrečiose srityse, t.y. vienais klausimais jos yra bendruomenės, o kitais klausimais jų niekas nesieja ir savo politiškumą jos praranda. Jokia interesų grupė ar kita dalinė, viso suverenumo neturinti europinės visuomenės dalis negali pretenduoti į politinės valdžios legitimaciją ir iš jos kylančius demokratiškus sprendimus.

Parašyta nemažai studijų apie europinio demokratijos subjekto kūrimo eigą, skirtingas taikomas priemones ir netenkinančius tarpinius rezultatus, tačiau vengiama klausimo, ar apskritai įmanoma politinėmis ir finansinėmis priemonėmis sukurti save suvokiantį europinį demokratijos subjektą, kaip būtiną, nors nežinia, ar pakankamą sąlygą viršnacionalinių institucijų valdomos ES demokratiškumui užtikrinti.

Trūkstamo Europos demoso problemą pripažįstantys autoriai siūlė skirtingas prieigas šiai problemai apeiti. (1) Larry Siedentopas siūlo iš esmės viduramžių Vakarų krikščionijos simuliakrinės imperijos principų taikymą, kuriam nėra prielaidų ir kurio negalimumą jau įrodė ES „tėvų kūrėjų“ pirminio projekto nesėkmė. (2) Jürgenas Habermasas viliasi, kad į vieną pasaulinę kultūrą asimiliuoti individai būtų palanki terpė konstituciniam patriotizmui, tačiau ignoruoja faktą, kad tokia universali tapatybė nesudaro pakankamai sąlygų pastovumui bendrapiliečių solidarumui, reikalingui politinio darinio stabilumui. (3) Pierre’as Manentas prieštarauja tokiems požiūriams ir teigia, kad betautė  demokratija nėra įmanoma, o bandymai ją sukurti nepasiteisins ir nepadės išspręsti demokratijos Europoje likimo klausimo. Toks demokratijos deficito problemos aiškinimų žemėlapis galiausiai priverčia pagrįstai abejoti, ar demokratinė Europos Sąjunga yra apskritai įmanoma.

reklama

Pierre`as Manent, žmogaus religija ir totalitarizmo šėšėlis

Būtent tą teigia prancūzų politikos filosofas Pierre`as Manent. Pasak jo, demokratija Europoje bandoma atsieti nuo tautų ir būtent dėl to išgyvena gelminę krizę. Bandymas sukurti demokratišką Sąjungą pasitelkus vykdomą tautų asimiliacijos strategiją yra nevaisingas ir negali pavykti. Demokratinę politiką bandoma pakeisti procedūriniu teisės valdymu. Norima pakeisti tiek valstybingumo formą, „peržengiant“ tautinę valstybę, tiek ir politinę santvarką, kuriant demokratinį valdymą vietoje demokratijos. Nors europiečiai norėtų, kad politinio kūno apibrėžimui užtektų paties demokratiškumo postulavimo, taip nėra ‒ tam, kad taptų politiniu kūnu, ES turi apsibrėžti, kas ir ką svarstys demokratiniu keliu (A world beyond poltics, p. 68). Kaip minėta, norint save valdyti, reikia egzistuoti kaip apibrėžtam vienetui, taigi būti politiniu subjektu. Tačiau Europos integracijos projektas nėra suinteresuotas nei apsibrėžimu, nei piliečių savivalda.

„Europiečių savitumas tas, kad  jie nepaprastai kilniai ir didžiadvasiškai atviri žmogiškajam bendrumui arba universalumui. […] minime Europą tik tam, kad ją panaikintume. Juk mes pripažįstame tik žmoniją [ir] netrokštame saviškos būties“ (A world beyond politics, p. 77-78). P. Manentas daug dėmesio skiria beribės ES plėtros perspektyvai, begaliniam atvirumui bendražmogiškos tapatybės paieškoms. ES egzistuoja kaip skirtybių atsisakiusio individų bendrabūvio modelis. Ji neapsibrėžia ir nenori apibrėžti savo tapatybės stabiliais kriterijais, nes tai reikštų begalinės plėtros perspektyvos atsisakymą. Vietoje to ES savo tapatybės pagrindu renkasi universalias žmogaus teises, kurias teoriškai galima eksportuoti visai žmonijai, o bet kokią jas pripažinusią politinę bendriją įtraukti į postpolitinės (nes neapsibrėžiančios) Sąjungos sudėtį. Savo ruožtu pats privalomų pripažinti žmogaus teisių sąrašas yra lankstus ir kintantis. Aiškus ES tapatumo apsibrėžimas kriterijais, kurie negalėtų būti pritaikyti visai žmonijai, reikalautų atsisakyti begalinės plėtros perspektyvos, o ES egzistuoja būtent kaip universalus postnacionalinės ir postpolitinės būties modelis.

P. Manentas atkreipia dėmesį, kad šiandieninėje Europoje dominuoja savotiška panašumo aistra, vedanti būtino žmonijos suvienodėjimo linkme. Europiečiams nebepakanka pripažinti ir gerbti kiekvieno žmogaus žmogiškumą ‒ reikia kitą matyti kaip tokį patį (Demokratija be tautų, p. 9). Natūraliai, tokiame vienodėjimo procese bet kokie žmonių empirinį skirtingumą atskleidžiantys kolektyviniai tapatumai tampa kliūtimi ir yra matomi kaip panaikinimo reikalaujančios stigmos. Europos elitas bando kurti sąjungą kaip tuščią socialinę erdvę be jokio siūlomo turinio, kurioje kiekvienas žmogus gali rasti sau vietą („Repurposing Europa“, 2016). Tačiau modernios nacionalinės valstybės, kurios iki šiol vienintelės sugebėjo užtikrinti demokratijos veikimą, kaip tik ir remiasi tokiais neuniversalų kultūrinį turinį turinčiais kolektyviniais tapatumais, iš jų kylančiu lojalumu ir savo-svetimo skirtimis. „Humanitarinės vertybės yra pagirtinos, tačiau jos nėra produktyvios kuriant bendruomenę“ („Human Unity Real and Imagined“, 2012). Būtent dėl šios priežasties Europos politiniame mąstyme įsigalinti žmogumi kaip tokiu grįsta „žmogaus religija“ ir skirtybių neutralizacija reikalauja atsisakyti ir suverenios valstybės politinės formos, kurioje žmonių panašumai ir skirtumai yra aiškiai artikuliuojami ir prasmingi.

Šio proceso ašimi, P. Manent teigimu, pretenduoja tapti nuo bet kokios teritorijos ar tautos atsiskyrusi vadinamoji pagrindinė žmogiškumo agentūra, besistengianti vis labiau plėsti grynosios demokratijos, arba demokratijos be tautos, ribas. Iš esmės ši betautė demokratija yra demokratinis valdymas, itin gerbiantis kolektyvinių skirtumų nežinančias žmogaus teises ir stiprią kolektyvinę valią keičiantis į visas gyvenimo sritis plintančiomis ir politinę valią išstumiančiomis taisyklėmis (Demokratija be tautų, p. 11). Jas europiečiams vis griežčiau diktuoja įvairios nerinktos agentūros, administracijos, teismai ir komisijos, ką P. Manent apibūdina kaip rafinuoto despotizmo įsigalėjimą (Demokratija be tautų, p. 47-48).

Taigi greta apsibrėžimo problemos ES egzistuoja ir principinis prieštaravimas tarp piliečių valios atstovavimo ir pasirinktų ES veikimo principų. Piliečių valia demokratijoje gali būti nukreipta prieš žmogaus teisių plėtrą ir užtikrinimą, tačiau ES demokratija suvokiama būtent per individo teisių apsaugą ir tą užtikrinančius mechanizmus. Taip suvokta „demokratija“ Europos Sąjungai nėra joks iššūkis. Priešingai, ji jau įgyvendinta. Tačiau bėda ta, jog, nors ES vadovaujasi tikrovės samprata, kur individas gali valingai steigti tikrovę ir prasmes, demokratijos samprata yra per giliai įsišaknijusi europiečių politinėje mintyje ir kasdienėje politinėje patirtyje, kad pasiduotų tokiam performulavimui ir nustotų savo tikrosios– demokratijos kaip atstovavimo ‒ prasmės. Ypač Vakarų Europoje vis kylantis nepasitenkinimas atstovavimo trūkumu ir „Briuselio primetamais sprendimais“ akivaizdžiai liudija atotrūkį tarp ES institucijų steigiamo konstrukto (demokratijos kaip žmogaus teisių apsaugos) ir europiečiams žinomos istorinės ir politinės tikrovės (demokratijos kaip piliečių valios atstovavimo). P. Manentas atmeta galimybę pripažinti žmogaus teisių užtikrinimą naująja demokratijos samprata ir įvardija tai demokratiniu valdymu. Demokratija kaip atstovavimas Europoje išlieka neatsakytu iššūkiu.

ES kviečiant įteisinti visas kultūras, į „pasaulinę vidutinę klasę“ įsiliejančios tautos turi išsižadėti savo praeities, pasižyminčios „netolerancija ir priespauda“. Kadangi bet koks didelis kolektyvinis skirtumas kelia pavojų žmonijos vienybei, reikia, kad skirtumas būtų mažas. Taip barbariškiausios praeities bruožai tampa gerbtinos kultūros elementais, nes vienintelis tikrai blogas dalykas yra galvoti, jog viena gyvenimo forma yra blogesnė už kitas (Demokratija be tautų, p. 13). Būtent tuo paaiškinamas iš pažiūros prieštaringas sekuliarios ir žmogaus teises gerbiančios Europos atvirumas ir atlaidumas politiniam islamui ir jo diktuojamomis viešojo elgesio normomis besivadovaujančioms musulmonų bendruomenėms. Islamas Europoje egzistuoja kaip jos postpolitiškumo lakmusas: tik priimdama jo normas, nesuderinamas su europietiškumu kaip atvirumu, Europa patvirtina savo kaip bendražmogiško universalumo bastiono statusą („Repurposing Europe“, 2016). Šis tiksliai P. Manento užčiuoptas santykis su islamu savaip atskleidžia ir atviro tapatumo kaip politinės vienybės pagrindo utopiškumą. ES piliečiai vienu metu turi gerbti postmoderniąsias žmogaus teises ir jausti būtent šia pagarba grįstą pilietinį bendrumą su tais, kuriems leidžiama šias normas atmesti. 2016-ieji metai Europoje aiškiai atskleidė tokio mąstymo praktinius pavojus. Jeigu ES atvirumas yra neribotas, europiečiais mėginti tapti gali bet kas, o senieji europiečiai negali atimti šios teisės net iš tų, kurie akivaizdžiai nesutinka su šia absoliutaus atvirumo vizija. Migrantų krizė – kraupus to paveikslas.

ES įsigalėjusį skirtumų nežinančios, tiksliau, juos ignoruojančios žmonių vienybės idealą P. Manentas vadina „žmogaus religija“. Jo teigimu, XXI amžiaus pradžia šiai religijai tapo savotišku kerų sklaidymosi laikotarpiu. „Rugsėjo 11-osios teroristinis išpuolis JAV atskleidė, kad dabartinę žmoniją skiria daug didesnės ir sudėtingesnės sienos nei manyta – nesusikalbėjimo. Iki tol skatintas ir šlovintas skirtingumas ir teisė į jį parodė, kaip viso labo estetiškai suvokti skirtumai – kaip menki, patogūs įsilieti į vieningą žmoniją“ (Demokratija be tautų, p. 33-34). „Žmogaus religijos“ atsisakymas turėtų būti pirmas žingsnis alternatyvios, demokratiją išsaugoti leidžiančios Europos vizijos link. „Kartu paaiškėjo, kad (šiuo atveju, tarpvalstybinis) bendravimas savaime nesukuria bendrijos. Norint pasiekti savitarpio supratimą reikia priklausyti tai pačiai ar bent panašia politine sistema ir kolektyvine patirtimi pasižyminčiai politinei bendruomenei. Ir tai tėra būtina, tačiau ne pakankama sąlyga“ (Ten pat).

P. Manentas nesileidžia į aiškinimus, kodėl savitarpio supratimui būtinai reikalinga, tačiau nepakankama yra bendros kolektyvinės patirties siejama politinė bendruomenė. Šis klausimas gerokai anksčiau atsakytas liberalų-komunitarų ginču. Modernius individus nuo visų karo prieš visus jų pačių įsteigta valstybė apsaugo arba prievarta, arba skatindama bendrumo ir per jį solidarumo jausmus bendruomenėje. Tačiau reikiamo pobūdžio bendrumas neatsiranda iš bendrų interesų, bendražmogiškų vertybių ar į ateitį nukreiptų idealų. Priešingai, jis reikalauja jau anksčiau egzistuojančių ir būtinai skirtingumą nuo kitų žmonių parodančio turinio. Istoriškai toks turinys pasitvirtino esąs kultūrinis. Jį pripažįstanti ir gerbianti valstybingumo forma gali pretenduoti užtikrinti civilizuotą solidarumą ir jo įgalinamą pilietinę laisvę.

Miestas-valstybė ir valstybė-tauta yra vienintelės politinės formos, sugebėjusios (bent jau demokratiniame etape) glaudžiai susieti civilizaciją ir laisvę. Valstybė-tauta rado būdą, kaip modernybėje valdyti didžiausias žmonių grupes, paliekant jas laisvas. Tik suvereni valstybė pajėgi tuo pačiu metu apibrėžti ir nustatyti abstrakčią „nacionalinio atstovavimo“ vietą ir vadinamąjį piliečių lygybės lygmenį, be kurių demokratinis atstovavimas neįmanomas. Be suverenumo politinis darinys neišvengiamai nukrypsta į oligarchinės valdžios formą (Demokratija be tautų, p. 40). Būtent tokį virsmą Europai prognozuoja P. Manent. Taip yra, nes ES mėgina konfliktą tarp liberalizmo ir komunitarizmo arba tarp liberalizmo ir demokratijos išspręsti niveliuodama tautas, tai yra atsisakydama solidarumo kaip individų taikos pagrindo. Vienintelis kitas kelias suvaldyti individų troškimų konkurencijai yra „valstybės“ prievarta. Tokiu atveju ES neišvengiamai veda prie totalitarinio valdymo, kuris įsitvirtina, kai negalima stabilizuoti politinio gyvenimo formų.

Įžvalgūs P. Manent darbai Europai siunčia dvejopą žinią. Pirma, demokratiją Europoje reikia gelbėti nuo dabartinio jos integracijos projekto, kuris yra iš esmės nesuderinamas su demokratijos kaip atstovavimo išsaugojimu. Antra, demokratiją Europoje galima išsaugoti ir tam reikalingi valingi veiksmai formuluojant alternatyvius Europos tautų vienybės pagrindus. „Kol elitai linksta Europą laikyti niekiu, tuščia erdve, kurioje nėra nieko bendra, arba daugiausia kultūra be religinio ir tautinio turinio, dauguma europiečių su tuo nesutinka. Nepaisant pusę amžiaus trukusių kone vieningos valdančiosios klasės pastangų, dauguma europiečių vis dar gyvena savo senųjų tautų tikrovėje ir peršokimo į postnacionalinę Europą perspektyva, kad ir ką šis veiksmas reikštų, nėra tikėtina“ („Repurposing Europe“, 2016). Kritikuojamas elitų projektas nebuvo priimtas ES piliečių, priešingai, būtent piliečių masėse šiandien kyla tokio integracijos kaip žmonijos vienijimo projekto atmetimo reakcija. Nusivylimas prarastu atstovavimu liudija, kad nepaisant kritiško požiūrio į nacionalinių vyriausybių darbą, europiečiai brangina pačios demokratijos idėją. Be to, „europiečiai gyvena senųjų tautų tikrovėje“. Būtent senosios Europos tautos, suvokiamos kaip apibrėžtos ir kultūrinį turinį turinčios politinės bendruomenės, yra atspirties taškas demokratijos išsaugojimui. Kuriama Europa, jei nori būti demokratiška, gyvybinga ir atliepti savo piliečių lūkesčius, turi remtis abipusiai naudingu tautų ir valstybių bendradarbiavimu tiek ir ten, kur joms pačioms tai atrodys naudinga.

Demokratijos Europoje likimo klausimas negali būti išspręstas institucinėmis reformomis ir galių perdalinimu tarp viršnacionalinių ES organų. Dabartinė ES integracijos vizija remiasi atvirumu žmonijai, kolektyvinių tapatumų svarbos neigimu ir žmogaus teisių iškėlimu aukščiau piliečių valios atstovavimo. P. Manentas įtikinamai parodo, kad kiekvienas iš šių veiksnių išpolitina demosą arba daro jį apskritai neįmanoma, nesvarbu, ES ar tautinės valstybės mastu. Demokratijai būtina apibrėžta politinė bendrija, kurią vienytų būtent tai, kas ją apibrėžia, ir kuri galėtų savo savitumą išreikšti politinės valios pavidalu. Tiek istorija, tiek politinė teorija liudija, kad visa tai, be vidinių loginių prieštaravimų, moderno sąlygomis įmanoma suderinti tik nacionalinėse valstybėse.