Jonas Biliūnas. „Piešinėlis apie mūsų inteligentus“

Leidžiame 1902-aisiais metais išėjusį lietuvių Tautinio atgimimo veikėjo ir socialisto, rašytojo Jono Biliūno straipsnį „Piešinėlis apie mūsų inteligentus“.

Jame autorius aptaria tuometinės lietuvių inteligentijos problemas, didelės jos dalies apatiškumą, abejingumą idėjiniams reikalams, politiniam darbui bei kovai, kritikuoja buržuazines-liberalines jų pažiūras; straipsnis itin aktualus tautinio socializmo idėjai, kadangi jame ne tik iškeliamas buržuazijos ir darbininkijos interesų priešingumo faktas, bet taip pat ir mintis, jog būtent dirbantieji turėtų sudaryti nacionalinio išsivadavimo judėjimo pagrindą.

PIEŠINĖLIS APIE MŪSŲ INTELIGENTUS

Kas nežino vardų Kosciuškos, Garibaldi ir kitų vyrų idėjos ir darbo! Jų idėja – tai buvo nuvergtų žmonių laisvė; jie buvo didžiausi priešai despotizmo ir visą savo gyvenimą paaukojo jo išnaikinimui. Vardan tos žmonių laisvės jie dirbo ir vargo, padėdami kovoje už ją savo spėkas ir gyvastį, stengdamiesi savo patyrimais ir protu išmokinti nuvergtą liaudį išsikovoti sau laisvę ir žmogaus tiesas. Tie vyrai atnešė žmonijai naudą, nes pas juos idėja buvo įsikūnijusi, įsisiurbusi į kraują ir smegenis, ir jie mokėjo vardan jos dirbti. Bet tokių žmonių idėjos ir darbo vardan jos yra labai mažai. Labai mažai yra žmonių, turinčių išdirbtas gyvenimo pažiūras ir tikslą, nešiojančius savyje idėją, bet dar mažiau tokių, kurie turėtų tiek drąsos ir spėkų, kad tas savo pažiūras įvykdintų nors savo ypatiškame gyvenime – nesakau jau: gyvenime draugijos – kurie galėtų nedrovėdamies spjauti ant visų aplinkybių ir senų tradicijų, galutinai išsiliuosuoti iš po jų įtekmės ir, padėjus ant aukuro savo ypatišką laimę, dirbti iš paskutinės vardan išaugintos idėjos ir tvirtais žingsniais artintis prie savo tikslo.

Mes daugiausia esame žmonės aplinkybių, nes mažai rūpinamės suvartojimu savo spėkų išsiliuosavimui ir suplėkusių gyvenimo spąstų, nepakeliam savo galvų aukščiau rūko, temdančio mūsų dvasiškus reikalus; mes stengiamės gyventi ne pagal savo pažiūrų, bet tą savo gyvenimą pritaikinam prie aplinkybių, prie tų senų tradicijų, kurios sulaiko ir trukdo progresą. Ir tokios kartos žmonių – daugybė. Jie visi gema ir nyksta, daugiausia nepatėmijami, nepalikdami jokio atminimo ir gerų pasekmių savo būvio, kaip tie vakariniai šešėliai, kurie, nežiūrint savo milžiniško didumo, nyksta saulei nusileidus; tuo tarpu vyrai idėjos, pasinaudodami anksčiau išrastomis žiniomis, perkeisdina žmonijos progresą, nurodo jam kelią, kaip tamsią naktį žaibai ar meteorai, apšviesdami visą apygardą – jų mintys per amžius gyvuoja žmonijoj.

Reikalauti, kad visi būtų genijais, žinoma, negalima: tai bergždžia svajonė. Bet yra žmonės, kurie, nors nepaliko savo vardo žmonijos atminty, vienok atnešė mums naudą. Šitie „vidutiniai“ žmonės dirbo progreso naudai ir paliko mums savo mintis ir darbus, kurie gyvuoja mūsų pačių apsireiškimuose, už kuriuos mes turime būti jiems dėkingi. Prie to skaitliaus žmonių priguli visi tie, kurie, neatsižymėdami savo milžiniškomis dvasios pajėgomis, vis tiek savo darbu prisidėjo prie apšvietimo, prie pagerinimo materiališko, dvasiško ir politiško žmonių būvio ir mirdami paliko nors mažus vaisius savo triūso. Tokiu vidutiniu, naudingu žmogum nesunku palikti: reikia tiktai trupučio proto ir daugiaus noro darbuotis ir daugiaus supratimų savo pridėrysčių. Taigi, jeigu svajonė apie sutvėrimą genijų yra bergždžia, tai paieškojimas tarpe mūsų inteligencijos vidutinių, naudingų žmonių būtinai reikalingas.

Bet atkreipę atydą į mūsų inteligenciją, nelaimė, tuojau pamatysime, kad tarp jos vidutinių, naudingų žmonių – nekalbu jau apie genijus – visai mažai. Daugiausiai – tai žmonės aplinkybių, kuriuos tos aplinkybės kaip bežiūrint pertaiso savotiškai, kaip kokias lėles, nurodo jiems kelią, kuriuo jie ir žengia tykiai ir ramiai, nė kiek neprieštaraudami joms, nė kiek nesistengdami jų pataisyti ir nemanydami, kad tai priešinasi jų pažiūroms, kuriomis jie dargi didžiavosi. Negalima kaltinti žmogaus, negavusio apšvietimo, neturinčio aiškaus supratimo apie gyvenimo pridėrystes ir dėl to pildančio tiktai tą, kas jam yra „prisakyta“. Bet ką manyti apie mus, inteligentus, neduodančius gyvenimui nieko ypatiško ir naujo, neturinčius dvasiškų ir doriškų spėkų. Juk negalima pasakyti, kad mes taip jau būtumėm visai neapdovanoti: gera mūsų dalis baigę aukštesnes mokslaines; daugumas nešiojasi šiokią tokią idėją; ne vienas svajoja apie tą, kaip jis dirbs naudai savo gimtinio krašto, rūpinsis apie žmonių apšvietimą ir t. t. Bet tos mūsų svajonės gęsta taip ūmai kaip meteoras ant dangaus skliauto pasirodęs; visi dvasiški reikalai pasibaigia egoistiškais siekiais. Sulyginant su visų inteligentų skaičiumi, mūsų judėjimo darbininkų labai mažai. Ir tai taip yra, tur būt, ne dėl to, kad mes neturėtume dovanų ir spėkų dvasiškų, bet dėl to, kad pas mus nėra išdirbtų tvirtų principų, kuriais pasiremdami galėtumėm darbuotis, kad mūsų pažiūros dar labai silpnos ir nėra įsikūnijusios pas mus pačius ir įsisiurbusios į mūsų kraują; vieni dėl tos priežasties, nors turi gerus norus, mėtosi iš šalies į šalį ir dirba ne tą, ką reikėtų dirbti, kiti gi – dar blogiaus – nešiojasi su savo „darbu“, kad tik pasigirtų, kaip blizgančiais sagučiais, kad tiktai kuo nors atsižymėtų.

reklama

Nežinau, gal ir apsirinku taip kalbėdamas, bet negaliu kitaip išsiaiškinti sau mūsų inteligencijos dvasiško snaudimo. Mes mažne visi esame sodiečių vaikai, visi savo akimis matėme ir atjautėm ne kartą darbininko vargus, nužeminimą ir skriaudas ir gal dar ne kartą patys ant savo sprando tai patyrėme, vienok, gavę šiltas vieteles, kaip greitai apie tą viską užmirštame. Kiek mūsiškių išvažiuoja į Gudiją būk tai dėl to, kad savo krašte nesą vietos, ir ten, gavę vietelę, visas savo spėkas dvasiškas tankiai paaukoja vintui ir degtinei; kiek prikimba prie sijono gudelių ir lenkbajorių, nešiojančių balažin iš kur ištrauktą tautišką lietuvišką kostiumą, kuriais taip lengvai pritraukia ir amžinai prie savęs prikabina patriotiškas, bet minkštas mūsų tautiečių širdis! Tie visi palieka nuošaliai ir daugiausiai ant visados prasišalina nuo bendro tautiško darbo: vieni apie mūsų judėjimą netur nė aiškaus supratimo, antri nenori jo suprasti, tretiejie gi, nors turi gerus norus, bet pakliūva Gudijos gilumose į snaudulio aplinkybes arba  gudelių, o labiausiai diplomatiškų lenkbajorių įtekmei, kur galutinai nustoja energijos, pasijutę spastuose kaip musė vortatinklyj, iš kurių jokiu būdu jau nebegali išsiliuosuoti. O juk tie visi kitados gal dievas žino kokius altruistiškais jausmais pagražintus projektus savo galvose nešiojo, kokias idėjas augino! Bet tas viskas išgaravo kaip rūkas, nes tai buvo ne išdirbti gyvenimo principai, ne tvirtos pažiūros, bet tiktai melsva migla, trumpam laikui apsiaupusi jų minkštą protą. Tai žmonės ne tiktai be tvirtos liuosos valios ir tikro noro darbuotis, bet dargi be jokių doriškai visuomeniškų principų ir priderysčių; jie galėtų nors pinigiška pašalpa prisidėti prie visuomeniško darbo, bet ir to nedaro. O tokių didžiausia dalis.

Palieka maža saujelė, galima sakyti, atskiros ypatos mūsų inteligencijos, kurie dirba, t. y. 1) rašo ir rūpinasi apie praplatinimą tarp žmonių knygų ir apšvietimo, 2) stengiasi pagerinti sąlygas ekonomiško ir politiško gyvenimo ir tai ačiū tautiškam susipratimui, ar tai ačiū susipratimui žemesnės luomos – kaimo ir miesto darbininkų. Šitie jau turi šiek tiek labiaus išdirbtas pažiūras ir tvirtesnius principus kaip anie ir, nors retkarčiais, prispiria save prie darbo. Bet ir čia vėl tankiai nemoka kaip reikiant sunaudoti savo spėkų ir žinių, kurias įgijo: kiek yra svyravimų į šalis, kiek abejojimų ir silpnų apsireiškimų! Kaip tas naktinis drugys, kuris, įskridęs pro atvirą langą, šviesų kambarį, bet skaistūs šviesos spinduliai aptemdino mūsų nepratusias akis, ir, nerasdami sau vietos, aklinai daužomės į šalis, kol nenukrintame žemyn, nebetekę spėkų, vilties ir noro. Tai baisiai trukdo darbą. O kiek da be to pakliūva į gudų valdžios nagus, iš kurių ne taip lengva ištrūkti, kiek tai padeda savo mokslą ir spėkas visai bergždžiam, niekam nenaudingam darbui, vieni, naudodamiesi abejotinu metodu ir pasiremdami nežinomais pamatais, tyrinėja smulkmenas Lietuvos praeities, jos giminystę su Grekija ir Trakais, o Lietuvos liaudis (koks nedėkingumas!) nė sapnyj nesapnuoja, kad tai išganymos ir laisvės ji turi laukti nuo minėtosios giminystės, nuo „Žipono bei Žiponės“ arba „Žirgo ir Vaiko“; kiti su „putotomis“ lūpomis koliojasi su kunigais, tuo vienu pasitikėdami pataisyti rojų žemėje.

Pakraipa laikraščio rodo ir pakraipą pačių jo sandarbininkų. Ir akyvas daiktas: kaip pas mūsų inteligentus nėra išdirbtų pažiūrų, stovinčių ant tvirtų gyvenimo principų, taip ir jų organai „Varpas“ ir „Ū-kas“ neturi rimtai apibrėžtos pakraipos, nežinia, kieno reikalus jie gina, nes „tautiškas laikraštis“ – terminas gana miglotas: tarp tautiečių ne visi yra vienodos luomos ir padėjimo, ne visi turi vienodus reikalus ir privalumus, kad jie visi galėtų sutilpti vienam laikraštyj. Teisybė, nuo šių metų bus priduotas minėtiems laikraščiams vardas „tautiškai-demokratiškų“ laikraščių, t. y. laikraščių, ginančių reikalus žemesnės luomos. Bet klausimas, ar įsikūnys tokia pakraipa, nes yra žinoma, kad lig šiol medegiškai „V-pą“ ir „Ū-ką“ patūrėjo lietuviai-buržuazai – elementas maždaug konservatyviškas; laikytis žinomos pakraipos minėtieji laikraščiai galės tik tada, 1) kada jie galės gyventi vien iš prenumeratūros, nebereikalaudami aukų, ir 2) kada patys sandarbininkai turės vienodą pakraipą, o ne tokias įvairias pažiūras, kokias jie dabar turi. Priešingai gal įvykti mišinys, kuris jau ir dabar apsireiškia: konservatyviškasis inteligentų elementas pradeda kelti protestą prieš kai kuriuos rašytojų straipsnius, atrasdami juos perdaug liberališkus. Tas, iš vienos pusės, užgauna rašytojus, iš kitos – varžo redakcijos darbą, nes ta nežino, nuo kurių klausyti: ar tų, ką pinigus duoda, ar tų, ką rašo. Negana to: tarp pačių lietuvių-demokratų galima patėmyti įvairius aktyvus apsireiškimus. Jie visi, jei nepriguli prie krutėjimo, tai nors svajoja apie tautišką ir politišką savo krašto laisvę ir neprigulmingumą; bet kaip tie jų svajojimai įvairūs! Vieni, skaitydami save labai mokytais ir specialistais, rašyme straipsnių ir jų skaityme mato karčiausią prozą ir dėl to mažai teskaito ir visiškai nerašo, ir tiktai tankiai susirinkdami saldžiai-sentimentalistiškai pakalba apie tėvynės reikalus ir už jos sveikatą pasigeria. Kiti mūsų demokratai, su entuziazmu atsiduodami tautiškam ir politiškam savo krašto atgaivinimui, tuo tarpu visai ignoruoja žemesnės luomos reikalus – kaimo ir miesto darbininkus: tarytum užmiršta ar nežino, kad tie darbininkai taip pat priguli prie tos pačios tautos ir dargi duoda geriausią dirvą politiškam judėjimui, nes darbininkai bežemiai, būdami materiališkai labiaus neaprūpinti ir mažiaus pririšti prie vienos vietos, gyviau atjaučia valdžios ir piniguočių prispaudimus ir dėl o labiaus už pririštus prie žemės ūkininkus prilankūs politiškam judėjimui. Stebėtinas dalykas, kad daugumas iš mūsų darbininkišką klasuimą Lietuvoj vadina svajojimu, o tuo tarpu darbininkų, sulyginant, yra nemažai. Negana to, kad gera dalis ūkininkų yra „desetininkai“, kurie, negalėdami pragyventi iš mažo gabalėlio be pašalinio uždarbio, nusisamdo metams ar mažiaus pas turtingesnius ūkininkus, reikia dar atminti, kad didi žemės plotai yra rankose dvarponių, kurie kitose vietose, pvz., Šiaulių pavietyj, užima pusę ar daugiaus visos dirbamos žemės ir apdirbimui jos samdo nemažą skaitlių darbininkų bežemių. O ir pačiuose miestuose – Rygoj, Liepojoj, Vilniuj ir kituose – darbininkų nemažai jau priviso. Statistikai atsiradus pamatysime juose tūkstančius darbininkų-lietuvių. Ir skaitlius jų kasmet vis auga, nes daugybė iš sodžių bėga į miestus, ką labai dabar atjaučia dvarponiai ir ūkininkai, kurie pradeda stigti darbininkų. Statistika, jei mes jos pasiklaustumėm, be abejonės, parodytų mums akyvus apsireiškimus. O kas bus toliau? Ar ne darbininkai ir bus su laiku pamatu mūsų ne tiktai demokratiško, bet ir tautiško judėjimo?! Juk lietuviškos buržuazijos, galima sakyti, nėra, o žemvaldžiai, kurių rankose koncentruojasi dideli žemės plotai, – daugiausia sulenkėję dvarponiai! O kad tas augantis darbininkų skaitlius susipras ir pradės reikalauti, kad kiekvienam būtų užmokama  pagal žmogaus triūsą ir jo ypatišką gabumą, o nebūtų vaisiu eksploatacijos, tai tame, man rodos, visai nėra svajonės: tai paprastas reikalavimas sau už gana padarymo. Dėl to matyti darbininkų judėjime priešus tautiškos ir politiškos kovos – tai yra visai nesuprasti jo įrankių. Ir aš nesuprantu, kaip tai svajoją apie politišką kovą, nesakau jau, nepasinaudoja tokia atsakančia dirva kaip darbininkai, bet dargi yra tam priešingi. O tokių yra ir tarp geresniųjų mūsų sandarbininkų. Taip, varpininkų suvažiavime vienas tautietis-demokratas pakelia rimtai klausimą, kaip mes turime žiūrėti į naujai gimusį darbininkų organą „Darbininkų Balsą“; o kada jam tapo pasakyta, kad mes privalome paduoti ranką tam organui, jis iš nusistebėjimo net akis išplečia: „Kaip tai, mano, argi jie yra mūsų bendrais, tie svajotojai apie lygų tarp visų padalinimą turtų? Juk tai pavojinga tautiškam krutėjimui!“ Taip mąsto netikėtai užgautas tautietis ir tuo aiškiai parodo netvarką savo pažiūrose, silpną supratimą apie įrankius politiškos kovos ir apie pačią tautą, iš kurios nori išmesti nemažą skaitlių bežemių, nenori jų pripažinti lietuviais. Ir tokių prieštaravimų savyje mes galim daug užtėmyti. Ir tai paeina tiktai nuo to, kad mes silpnai politiškai išsilavinę. Pas mus gal ir yra geri užmanymai, pagirtini projektai, bet jie dar kabo migloj, dar nėra mums aiškūs; o tai priguli nuo silpnumo mūsų pažiūrų ir nuo stokos jose tvarkos. Tai aiškiai apsireiškia per susirinkimus. Negana to, kad tuose susirinkimuose esti mūsų labai mažai, bet ir tas mažas būrelis klaidžioja dar po krūmus nepramintais takais. Mmes pripažįstame, kad mūsų judėjimo įrankiu turi būti politiška kova, kalbama apie ją mažne kiekviename žingsnyje, nešiojamės su ja visur kaip katinas su pūsle, prisižiūrėti arčiaus prie detalių tos politiškos kovos ir nemislijame: taip ji mums išrodo aiški. O juk ir lietuvis-inteligentas, viešai kalbantis žmonėms ir net kurstantis juos prie mušimo žydų (yra ir tokie mūsų inteligentai), taipgi mislija, kad jis labai protingai kalba ir gerai supranta politišką kovą. Tuo tarpu kiekvienas iš mūsų, tikiu, pripažins, kad tame nei protingo, nei doro nieko nėra.

reklama

Autorius „Credo“ (Žiūr. Nr. 5 ir 6 „V-po“ p. m.) kalba apie tautą, apie atnešimą jai gero, apie priedermę pašalinti viską blogą nuo jos, kariauti su priešais, norinčiais ją pravyti arba nuskriausti. Blinda būtų gerai padaręs, kad būtų išaiškinęs, ką reikia suprasti tuo vardu „tauta“, nes kiti tautiečiai ignoruoja, pvz., nemažą skaitlių darbininkų-bežemių, skaitydami juos lyg ne už tos tautos žmones; kas yra jos priešai: ar viena tiktai valdžia, ar dar ir kiti, ir kas tokie? Kas tautos draugai? Juk dabar yra ir tokie, ką mano, kad draugai politiško krutėjimo yra taip pat žemvaldžiai ir klerikalai, ir tokie, ką darbininkuose mato to krutėjimo priešus. Kaipgi dabar suprasti autorių, jeigu jis to aiškiai nepasako?! „Kas reikalauja despotiško prislėgimo sąžinės, – tas mūsų priešas…“ – sako autorius. Bet kam reikalauna despotiško prislėgimo sąžinės, to nėra pasakyta, ir skaitytojas nežino, kas jo priešas. „Mūsų kelias tiesus, gale jo mums šviečia laisvė, lygybė ir meilė…“ Bet dėl ko autorius nenurodo, kaip tuo keliu eiti, nes skaitytojui tas kelias gal ir labai miglotu išsirodyti: reikia, kad skaitytojui jis būtų taip pat šviesus kaip ir autoriui „Credo“. „Mūsų idealas, – sako kitoj vietoj autorius, – laisva, neprigulminga Lietuva, nusikračiusi nuo svetimų ir savų despotų“, – bet kas tie savi despotai, nepaminėta: ar tai bus žemvaldžiai, ar kunigai, ar darbininkų partija, kurią autorius vadina vienoj vietoj svajotojais? Stebėtinas daiktas! Autorius straipsnio sako, kad mes prieš visus turime kovoti be kompromisų, jeigu nenustos jie mums bloga darę, o tuo tarpu visas autoriaus straipsnis paremtas kompromisais ir abstrakčiais išvedžiojimais: autorius lyg bijo nurodyti, kas mūsų draugai ir kas priešai, ir kas valdžios draugai ir bendrai, kas slegia mūsų sąžinę ir t. t. Dėl ko autorius tikrais vardais jų nepaminėjo? Ar jis bijo juos užgauti? Gaila. Savo atvirumu jis būtų davęs aiškesnį negu dabar supratimą apie mūsų priešus, būtų suteikęs ne abstraktiškus išvadžiojimus, bet konkretiškas žinias. Bet autorius pamiršo, kad čia svarbi yra ne tiek negatyviškoji dalis, kiek detališkas, praktiškas nurodymas – pozityviškoji darbo dalis. Skaitytojas ir pats gali žinoti, kad jo priešai – valdžia ir visi, kurie slėgia žmogaus sąžinę, kad jo siekis – laisvė ir neprigulmingumas Lietuvos, bet nelaimė tame, kad jis nežino, kaip su tais priešais kovoti, kur ieškoti sau draugų ir bendrų ir kokiais keliais žengti prie idealo. O autorius savo straipsnyje to, nelaimė, nenurodo, ir skaitytojui, kaip ir pirma, viskas palieka migloje. Bet ir nestebėtina, kad mūsų darbuose viešpatauja toksai mišinys: vieni, vietoj to, kad užsiiminėtų radikališku darbu, laukia didžio paspyrio mūsų krutėjimui nuo Lietuvos aristokratų ir su entuziazmu mokina juos lietuviškos kalbos (ar ne didesnė garbė lietuviškai kalbai nuo aristokratų?!), kiti svajoja apie sutvėrimą lietuviškos pramonės arba, teisingiaus pasakius, lietuvių buržujų, po kurių valdžia lietuviams darbininkams būsią lengviaus gyventi, nes, girdi, lietuviai buržujai gyvens su darbininkais kaip tėvas su vaikais ir visados eis su jais išvien. Dėlei tos priežasties kai kurie svajoja mokinti lietuvius siuvėjais, kurpiais, o ilgainiui – kailiadirbiais ir duoti jiems visiems tam tikslui reikalingus įrankius. Tiktai prie tokių projektų gerai būtų atsiminti ir mažesnės luomos reikalus, nes gero apsiėjimo darbdavėjo su savo darbininku galima tikėtis tiktai tada, jeigu jis yra iš tikrųjų aukštai dvasiškai ir doriškai išlavintas žmogus; abejotina, kad siuvėjas, kurpius ar kailiadirbis, palikęs iš dalies kapitalistu, darytų su savo darbininkais ceremonijas, nes gyvenimo faktai rodo priešingus tam apsireiškimus. Tokiuose atsitikimuose vienybė tarp atskirų luomų labai ir labai abejotina – čia nėra vietos tautiškiems jausmams. Aš nenoriu pasakyti, kad pramonė nereikalinga – priešingai; bet aš abejoju, kad prie lietuvių buržuazų padėjimas taip pat lietuvių darbininkų būtų geresnis; pati pramonė ir darbininkai nepermainys savo pavyzdžio ir padėjimo nuo to, ar darbdavėjas bus lietuvis, ar kas kitas.

Kai kurie bijo ir neapkenčia naujai gimusių partijų, bet, man rodos, tose partijose, jei jos tiktai yra organizuotos, negalima matyti nė jokio pavojaus tautiškam judėjimui, priešingai, ta tauta tvirta, kurioj yra stiprios, organizuotos, su išdirbtomis programomis partijos, kur visas tautiškas darbas padalintas yra tarp atskirų, nors ir nesutinkančių partijų. Toks padalinimas triūso būtinai reikalingas prie dabartinių sąlygų ir rodo tiktai sustiprėjimą tautiško organizmo. Priešingos partijos gali ir nekenkti tautiškam judėjimui, bet papildyti jį: iš susirėmimo priešingų nuomonių, sako vienas prancūzų priežodis, muša spinduliai šviesos. [Teisingumą tų žodžių, man rodos, nereikia įrodinėti, nes tiktai panašiu būdu žmonija išrado tas tiesas, kuriomis mes dabar naudojamės.]

Per paskutinį mūsų susivažiavimą mes pavadinome „Varpą“ tautiškai-demokratišku laikraščiu; dėl to ar ne geriaus būtų, vietoj beržgždžių svajojimų apie susivienijimą su klerikalais ir žemvaldžių luoma, apie sutvėrimą ideališkos lietuviškos buržuazijos (kuri būsianti surišta patriarchališkais pančiais su savo mažesniaisiais broliais-darbininkais ir eisianti išvien su jais politiškoje ir ekonomiškoje kovoje), pasiimti sau tikra priederme – ginti demokratiškos liaudies reikalus ir eiti maždaug išvien, solidarizuojant su darbininkų partija, o ne rodyti jai kumščia, kaip tai daro kai kurie iš mūsų, teisybė, ne laikraščiuose, bet susivažiavimuose ir taip kalboje.

Į sodžiaus ir miesto darbininkus-bežemius mes lig šiol mažiau atydos atkreipėme. Mes noriai susieiname su dvarponiais ir tarp jų varome agitaciją; duodame skaityti knygutes ūkininkams ir jų vaikams, labiaus pasiturintiems ekonomiškai, bet su tais darbininkais, kurie pas anuos tarnauja, mes mažai dar susieiname, nenoriai kalbamės, – tur būt, dėl to, kad savo „renomé“ tuo nepagadintumėm – mažiaus ir knygutes tarp jų platiname (čia miesto darbininkai laimingesni). Bet kurie iš jų daugiaus tinka ir naudingi tautiškam-demokratiškam Lietuvos judėjimui, kurie turi būt jo pamatu – šitą klausimą mes sau ne visai užsiduodame. Mes vadiname save denokratais, o tuo tarpu ant žemesnės ekonomiškai ir tamsesnės liaudies neužtektinai atkreipiame atydos. Juk kova su eksploatacija – tai mažesnė svaoė už abelną tautišką krutėjimą, nes ją labiaus žmogus atjaučia, labiaus ji jam suprantama, dėl to lengviaus galima iššaukti prieš ją žmogaus protestą. Ir mes naiviški esame, jei laukiame, kol tie tamsuoliai patys vieni, be mūsų pagalbos, susipras, kas jie esą ir ką jie turi daryti. Jeigu darbininkų krutėjime galima pasinaudoti kaipo įrankiu kovos tautišku darbininkų prispaudimu, dėl ko gi, atžagariai, negalima tautiškame krutėjime pasinaudoti ekonomišku prispaudimu ir eksploatacija? O tai ar neparodo, kad tautiečiai-demokratai turi solidarizuoti su darbininkais, eiti su jais išvien, jeigu nenori sekti pėdomis daugumo mūsų kunigų, kurie, vietoj to, kad iš tikrųjų rūpintųs pagerinimu darbininkų būvio, padėjimo ir doros ir, ištyrus to visko priežastis ir šaltinį, rimtai jiems stengtųs, keikia tiktai juos iš pamokslinyčių, pasitikėdami tuo vienu viską pataisyti?!

Tokie mūsų svyravimai paeina vien tiktai dėlei silpno susipažinimo su visuomenės gyvenimo sąlygomis, dėlei stokos tvirtų, išdirbtų principų ir programinės tvarkos. Geri vaisiai mūsų krutėjimo buvo ir yra. Bet tas krutėjimas būtų daug platesnis ir rimtesnis; daug daugiaus būtų jau išdavęs vaisių, jeigu mes patys būtumėm rimtesni ir labiaus išlavinti, labiaus pasirengę prie darbo. Dabar gi, neturėdami išdirbtų visuomeniškų ir doriškų principų ir priedermių, mes bėgame į Gudiją ir ten paliekame karjeristais, tankiai matome savo bendruose priešus ir, atžagariai, negalim išdirbti detalių pakeltų klausimų ir užmanymų, svajojame apie negalimus daiktus, o reikalingus užmetame; dėl to ir užmanymai tankiai neįvyksta, nutarimai neišsipildo; bijome ir neapkenčiame to, kuo reikėtų dargi džiaugtis, ir tuo tiktai nukreipiame atydą nuo tikrų mūsų priešų. Turinys „Ū-ko“, „V-po“ ir „N-ų“ praeitų metų buvo silpniausias; kitas apysakutes ir korespondencijas net gėda buvo skaityti. Skaitydami jas, mes visi traukome pečiais, kaltindami tai redaktorių, tai vienas kitą. Bet ar gali būti laikraštis kitokesnis, jeigu patys sandarbininkai tokių silpnų ir, be to, tokių margų įvairių pažiūrų, jeigu jie mažai susieina, vienas kito pažiūrų nežino ir nekritikuoja? Jeigu redaktorius visai nuo kitų atskirtas, jokio susinešimo neturi ir gauna įvairiausias instrukcijas tai nuo sandarbininkų, tai nuo šelpiančiųjų laikraščius, jeigu jų visų nėra tvirtos organizacijos ir dvasiško vienijimosi?! Laikraštis tada bus rimtas ir žinomos pakraipos, kada apie jį koncentruosis vienodų pažiūrų ir pakraipos sandarbininkai, jeigu jis gyvuos vien tiktai iš prenumeratūros ir pačių sandarbininkų, nereikalaujant pašalpos mecenatų, kurie varžo jo turinį; jeigu sandarbininkai tankiaus susieis, rimčiaus apsvarstinės savo priedermes ir reikalus, atidžiau kritikuos savo pasielgimus ir pažiūras; jeigu redaktorius nebus taip izoliuotas nuo kitų ir t. t.! Apie tą pirmiausia ir reikia mums pasirūpinti.

1902, Varpas Nr. 7