Ministro Lino Kukuraičio rūpestis „pabėgėliais“ - beprotystė ar noras pasipelnyti?

Valdančiųjų lyderiui Ramūnui Karbauskiui nepakaks tautinant Lietuvą vaikelius apvilkti tautinėmis sermėgomis. Lietuvių tautinimą reikia pradėti nuo ministrų: ant jų galvų užmauti tautines galvas, ar įkrėsti jiems tautiškų smegenų.

Vienas iš tokių ministrų, kurį nedelsiant reikia tautiškai paremontuoti, kol jis nepridarė lietuvių tautai didelių kiaulysčių, yra naujasis Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, prieš ateinant į šį postą išėjęs globalistinio „Caritas“ studijas.

Šis ministras pasišovė Lietuvoje gerinti „pabėgėlių“ integraciją, gerinti jų aprūpinimą, kad jie trokštų likti Lietuvoje, bet viską daryti gudriai, patyliukais, kad nebadytų akių aplink gyvenantiems nuskurdusiems lietuviams šlykšti socialinė neteisybė, per nevyriausybines organizacijas.

Jis gi išėjo puikią valdiškų ir kitokių pinigų įsisavinimo (švelniai kalbant) mokyklą, kurios vardas „Caritas“. Prieš įsodinamas į ministro postą, Kukuraitis vadovavo šiai per „pabėgėlių krizę“ pagarsėjusiai organizacijai.

JAV gyvenantis disidentas ValdasAnelauskas sako: „Pavyzdžiui, naujasis socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis pradeda darbą nuo ko? O gi nuo strategijų kūrimo, kad atgabenti „pabėgėliai“ pasiliktų gyventi Lietuvoje!.. Pirmas rūpestis ir didžiausias prioritetas jam – „pabėgėliai“, kaip juos išlaikyt Lietuvoje, kad vėl nepabėgtų!.. Daugiau nei keista, švelniai pasakius. Toks ministeris – tikrų tikriausias Merkel pasekėjas!.. Dėl tokių politikierių Lietuvą gali ištikti nepataisoma katastrofa!..

reklama

Štai iškalbinga statistika: 1960 metais Sirijoje gyveno 4,5 milijono gyventojų, o 2010-tais, prieš pat prasidedant ten karui, beveik 21 milijonas, taigi penkis kartus daugiau!.. Priėmus dabar Lietuvai gyventi sirus, nesunku paskaičiuoti, po kiek laiko sirų skaičius Lietuvoje viršys lietuvių skaičių...“

Neadekvačių politikų sprendimas įsileisti „pabėgėlius“ Lietuvai kainuos šimtus milijonų eurų

Kokio didelio masto nelaimė valstybei yra migrantai, kuriuos neadekvatūs politikai sutiko įsileisti į Lietuvą, parodė banko DNB atliktas tyrimas.

Danijos nacionalinio banko (DNB) skaičiavimais per metus vienam migrantui iš valstybės biudžeto yra išleidžiama mažiausiai 4000 eurų. Sekanti migrantų karta kainuos 100 eurų pigiau – 3900 eurų. Jeigu tokia tendencija išliks, tai galutinė ekonominė migrantų adaptacija pareikalaus 40 jų kartų – apie 1000 metų.

Siekiant kompensuoti biudžeto išlaidas migrantams, teks didinti pensijinį amžių vietiniams piliečiams kas penki metai iki pat 2100 metų.

DNB tyrimai nepatvirtino ekonominės naudos iš migrantų antplūdžio į šalį. 7 iš 10 migrantų, atvykstančių ne iš Europos valstybių net nepažįsta alfabeto. Tik 2% iš jų sugeba dirbti Danijoje tuojau pat atvykę į šalį. Likusieji arba per daug ligoti, arba neturi jokio išsilavinimo, o jiems suteikti išsilavinimą Danijos biudžetui kainuos milijardus. Išlaidos vienam migrantui per visą jo gyvenimą gali sudaryti apie 268000 eurų.

Dabar padauginkime šią 268000 eurų sumą, kiek valstybei kainuos kiekvienas migrantas per jo visuomenei nuostolingą gyvenimą iš 1 105, tai yra tiek, kiek besmegeniai Lietuvos politikai per du metus sutiko įsileisti migrantų iš Artimųjų Rytų ir Afrikos, ir gausime gražią 296 140 000 eurų sumą!

Migrantai jau pakeitė Europą negrįžtamai. Arabų kalba išstumia Europos kalbas

Išstudijavęs daugelio tyrimų statistinius duomenis, Stoholmo universiteto profesorius Mikaelis Parkvalas padarė išvadą, kad antra pagal populiarumą kalba Švedijoje yra arabų kalba. Švedija ne vienintelė Europos valstybė, kurioje arabų kalba tapo antra pagal populiarumą. Kaip išaiškino Mikaelis Parkvalas, tokia pati situacija susiklostė ir Danijoje. Prancūzijoje ir Olandijoje arabų kalba užima trečią vietą.

Pelninga „Pabėgėlių industrija“. Kas pelnosi iš „pabėgėlių“

Iš pabėgėlių pelnosi ne tik politikai, bet ir bažnyčios labdaros organizacijos, viešosios nuomonės apklausos agentūros, įvairios pabėgėlių vežimą į ES propaguojančios NVO, jų maitinimu, apgyvendinimu ir t.t. užsiimantis verslas. Vieninteliai pralaimėjusieji šiame pabėgėlių kazino esame mes – eiliniai mokesčių mokėtojai, ant kurių sprando sėdi visi šie socialiniai parazitai.

Dienraštis „Respublika“ aprašė vienos iš „pabėgėlių verslo“ gyvenančios įmonės „Pilietinės visuomenės instituto“ vykdomą visuomenės (ne tik Lietuvos visuomenės, bet ir viso likusio pasaulio) kvailinimo verslą.

„Briuselis moka už kvailinimą“. Tokio pavadinimo A.Zinkuvienės straipsnyje „Respublikoje“ rašoma: „Neįtikėtina - Europoje auga priešiškumas agresyviems imigrantams, o Lietuvoje beveik pusė gyventojų nusiteikę padėti politikų suderėtiems prieglobsčio prašytojams, tik nežino, į ką reikėtų kreiptis. Tokias išvadas pateikė Pilietinės visuomenės institutas, kurio užsakymu balandžio pabaigoje buvo apklausti 1007 šalies piliečiai.

reklama

Tyrimo duomenimis, dėl imigrantų priėmimo gyventojų nuomonė pasidalija beveik perpus: 46,3 proc. tam visiškai nepritaria, 5,3 proc. pritaria be išlygų, o 48,5 proc. pritaria su tam tikromis sąlygomis.

Prieš pusmetį tos pačios bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausoje pabėgėlių priėmimui visiškai nepritarė 61,3 proc., pritarė tik 27,8 proc. Kas nutiko, kad lietuviai taip radikaliai pakeitė nuomonę? Pasirodo, norint gauti pageidaujamus rezultatus, reikia atitinkamai suformuluoti klausimus, atsakymų variantus ir viską pagal poreikį interpretuoti.“

Pabėgėliai – daugiamilijardinis „Carito“ verslas

Straipsnyje „Respublikoje“ rašoma, kad „Praktinės užsieniečių integravimo patirties turintis Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ vadovas Linas Kukuraitis atkreipė dėmesį į žmonių atsakymus apie atsakomybę už pabėgėlių integraciją - 1,5 proc. respondentų mano, kad už tai asmeniškai atsakingas kiekvienas Lietuvos gyventojas, 2,5 proc. - kad vietos bendruomenės.“

„Čia ir yra tikrasis mūsų potencialas integruoti tuos žmones - apie 2 proc. gyventojų, - akcentavo L.Kukuraitis. - O deklaruojamas noras padėti, bet manymas, kad atsakinga ES (27,7 proc.) ir Lietuvos valdžia (30,5 proc.) rodo, kad yra susidvejinimas visose srityse.“

Politologas ir žurnalistas Udo Ulfkotte šiais metais publikuotoje knygoje „Pabėgėlių industrija“ atveria užkulisius įstaigų, kurios išmušinėja pelną iš milijardinio verslo su pabėgėliais. Jo nuomone iš „pabėgėlių industrijos“ pelnosi politikai, žurnalistai ir socialiniai susivienijimai.

Autorius rašo: „Vokietijos Raudonasis kryžius, Caritas, Diakonie ir kitos labdaringos organizacijos, dirbančios  su pabėgėliais, turėjo 140 milijardų eurų metinę apyvartą ir davė darbo 2,3 milijonams žmonių. Palyginimui, Vokietijos automobilių pramonėje dirba iš viso 738 000 žmonių. Ir netgi didelis koncernas „Siemens“, su filialais 167 valstybėse ir 343.000 darbuotojų skaičiumi, pasiekia vos 70 milijardų eurų metinę apyvartą.“

„Iš pabėgėlių antplūdžio gauna naudą ir partijos, ir politikai. Kas trečias Bundestago politikas, Ulfkotte žodžiais, yra valdybos narys, arba turi vadovaujančią funkciją pabėgėlių industrijos socialinėje srityje.“

Ulfkotte sako: „Ko visuomenė nežino: partijos skatina savo politikus užimti postus stebėtojų valdybose, arba tapti konsultantais, nes ne mažiau, kaip ketvirtadalį gaunamų pajamų jie privalo atiduoti į partinę kasą. Taip užslėpto finansavimo keliu per narius, turinčiais deputato vietą, į partinę kasą patenka maždaug tiek pat lėšų, kiek per nario mokesčius.“

Ulfkotte žodžiais, „dabar išlaidos vienam pabėgėliui, jeigu jas sąžiningai sumuoti, siekia 3,5 tūkstančių eurų per mėnesį. Jeigu apskaityti visas dar nenumatytas išlaidas, kaip pavyzdžiui “traumuotų pabėgėlių psichoterapiją”, tada, tik vienam milijonui pabėgėlių, tai išsilies į 42 milijardus eurų per metus. Ši suma atitinka biudžetams ne mažiau 11 Vokietijos valstybinių įstaigų: Šeimos ir jaunimo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Finansų ministerijos, Aplinkos apsaugos ministerijos, Federalinės ekonomikos ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos, Vokietijos Bundestago, Federalinės teismo palatos, Federalinio Prezidento kanceliarijos, Federalinio konstitucinio teismo ir Bundesrato.“

„Kitas palyginimas, kad įvertinti išlaidų apimtį: 42 milijardai eurų yra būtini Vokietijos valstybei bedarbystės pašalpų išmokėjimui.“

Ulfkotte mano, kad  „prieglobsčio suteikimo sistema suvalgys mūsų ateitį, ateitį mūsų vaikų ir anūkų. Tuo metu, kai vieni gauna riebius pelnus, gyventojams gresia pasinėrimas į skurdą, nes valstybė nesuteiks jokios pagalbos, jeigu kalba eina apie išmušimą pinigų plėšriam aštuonkojui – „pabėgėlių industrijai.“

Parsidavimas už pinigus yra vadinamas prostitucija. Ar prostitučių paslaugas teikiančią įstaigą pavadinsime NVO, institutu, ar viešosios nuomonės tyrimo agentūra, ar labdaros organizacija, ar bordeliu – jokio skirtumo.