Apie monarchiją. Asmenybės kultas laimi prieš demokratiją

Nauja galima ketvirta Angelos Merkel kadencija, Erdogano prezidentavimas, pratęstas iki 2029 metų, Baltarusijos konstitucijos pakeitimas… Pasaulis atsisako valdžių kaitos ir renkasi „tautos išrinktą“ monarchiją. Arba diktatūrą.

Be valstybių, kuriose monarchija egzistuoja oficialiai, vis labiau reiškiasi tendencija, kai patyrę lyderiai pasirenkami vietoje šviežių naujokų. Visame tame, kas susiję su valstybės valdymu, žmonės, kurie jau ne pirmus metus stebi įvykius Egipte, Serbijoje, Libijoje, Sirijoje, Afganistane ir kitose šalyse iš begalinio revoliucijų sąrašo, atiduoda pirmenybę tvirtam stabilumui, o ne neprognozuojamiems pokyčiams.

Turkija ir Erdoganas

Pretekstu parašyti šį straipsnį tapo naujiena apie tai, kad Erdoganas gali likti prezidento poste iki 2029 metų. Tikriausiai bus panaikintas netgi ministro pirmininko postas, o prezidentui darbe talkininkaus du pavaduotojai.

Pagal konstituciją Turkijos prezidentas renkamas 5 metams ir negali prezidentauti daugiau kaip dvi kadencijas. Sekantys rinkimai numatomi 2019 metais, tokiu būdu, jei Erdoganą išrinks antrai kadencijai, jis liks valdžioje iki 2024 metų netgi nekeičiant įstatymų ir dar 10-čiai metų po rinkimų, jei bus priimta pataisa.

Trumpiau tariant, turkų lyderis, išvijęs oponentą Giuleną ir NATO bazes iš savo šalies, atsisakė ir planų stoti į ES, galutinai apsisprendęs kurti islamo respubliką, kuriai vadovaus nesikeičiantis prezidentas, tačiau kaitaliojama konstitucija.

Vokietija ir Merkel

reklama

Vokietijos kanclerė Angela Merkel iškėlė savo kandidatūrą 2017-ųjų metų rinkimuose. Nežiūrint į tai, kad postas turi kitą pavadinimą, faktiškai ji yra ir prezidentė, ir princesė ir pati sau karalienė. Jos vadovaujama partija viešpatauja (būtent viešpatauja, o ne valdo) ES jau tris metus. Ir tik trečiojoje kadencijoje prasidėjo didžiulio masto kolapsas neadekvačios politikos pabėgėlių atžvilgiu pavidalu. Tai ir pakeitė gyventojų nuotaikas. Bet netgi nepaisant totalių klaidų, išankstinės apklausos liudija, kad 55% vokiečių pasisako už Merkel perrinkimą. Alternatyva – dešiniosios idėjos, kurios dauginasi kaip grybai po lietaus per pastaruosius du metus visoje Europoje.

Lukašenka ir Baltarusija

Šis pavyzdys ir taip idealiai įsipaišytų į bendrą nesikeičiančių lyderių statistiką, tačiau neseniai pasklido naujiena, kuri paverčia Lukašenką monarchų monarchu. Liberaldemokratų partija (!) pasiūlė pratęsti Lukašenkos įgaliojimų terminą nuo 5 iki 7 metų, padidinti baltarusių parlamentarų įgaliojimų laiką nuo 4 iki 5 metų bei pereiti prie proporcinės mažoritarinės rinkimų sistemos.

„Šie pakeitimai leis sutvirtinti Baltarusijos politinę sistemą, ves į tolimesnį demokratizavimą ir pilietinės visuomenės formavimą bei valdžios tvirtinimą šalyje“. Visi juk žino, kad Baltarusijoje „silpna“ valdžia ir „nestabili“ politinė sistema.

O aš priminsiu, kad savo postą Lukašenka užima nuo 1994 metų. Ir reikia pažymėti, kad per tą laiką nei sukilimų, nei revoliucijų, nei katastrofiškų įvykių nebuvo. Lukašenka iš tiesų gina savo žmones nuo visos tos bjaurasties, kuri gali ateiti iš išorės. Ir nors daug kas šaiposi iš šalies, ten pas juos tikrai gera gyventi.

Uzbekistanas

Velionis Islamas Karymovas valdė šalį nuo 1990 metų. 26 metai prezidentavimo, kurį nutraukė mirtis. Uzbekai raudojo, kai buvo oficialiai patvirtinta nepakeičiamo lyderio mirtis. Ir nežiūrint į tai, kad dabar Uzbekistano prezidentas renkamas tik penkeriems metams ir ne daugiau kaip dviem kadencijoms, šalies gyventojų tradicijos gyvuos dar daug metų.

Tadžikistanas

Dabartinis prezidentas Emomali Rachmonas valdo šalį nuo 1994 metų. Tačiau jau per 2020 metų rinkimus jis nebegalės daugiau bolotiruotis, jeigu nebus pakeista konstitucija. Jeigu viskas liks kaip dabar, nauju prezidentu taps jo sūnus, dėl kurio buvo pakeistas amžiaus cenzas. O jeigu deputatų pasiūlytas įstatymas dėl prezidentavimo iki gyvos galvos bus priimtas, sūnui teks laukti, kol tėvas iškeliaus į Anapilį.

Turkmėnija

Absoliutus prezidento Saparmurato Nijazovo, kuris valdė šalį nuo 1990 metų iki savo mirties 2007 metais, asmens kultas tik dabar pradeda po truputėlį atlėgti. O nuo 2007 iki šios dienos valdo naujas nepakeičiamas lyderis Gurbanguly Nerdymuchamedovas.

Žodžiu, reikalai neįtikėtinai demokratiškoje Vidurinėje Azijoje, klostosi, atvirai kalbant, nelabai. Nors ir kitos pasaulio šalys neatsilieka.

Šiaurės Korėja

reklama

Savo „liberalumu“ plačiai pagarsėjusioje šalyje lyderis nebegyvas. Amžino prezidento titulo įsteigimas privedė prie to, kad valstybei vadovauja miręs žmogus. Kim Ir Senas mirė 1994 liepos 8.

O apie tai, kad dabartinis Kimas, jo anūkas, yra lyderis iki gyvos galvos, ir kalbėti neverta. Šią šalį paminėti verta nebent dėl bendros statistikos. Nors, beje, Kimą turi perrinkti kas 5 metus. „Demokratija“ gi…

Japonija

Šalies režimo pavadinimas kalba pats už save – konstitucinė monarchija. Nežiūrint į visus politikos mokslų kalambūrus, turiu pasakyti, kad tokia valdymo forma yra netgi demokratiškesnė už prezidentinę respubliką. Formalus valstybės vadovas yra imperatorius, faktiškas – premjeras. Dabartinis Japonijos imperatorius, viešpataujantis nuo 1989 sausio 7 dienos – jo didenybė Akihitas. Jis, beje, ir paskiria premjerą.

Anglija

Panaši situacija kaip Japonijoje, tik reali karalienės įtaka valstybei ir visam pasauliui yra smarkiai neįvertinta. Jai nusilenkti šliaužia iš viso pasaulio. Anglijoje ji galbūt ir formali valdovė, tačiau realiai karališkoji šeima lemia situaciją visame pasaulyje. Anglai, savaime suprantama, patenkinti.

Kinija

Per 70 metų šioje šalyje valdžia kardinaliai pasikeitė tik 5 kartus. Tai susiję su partijos viršūnių kaita ir, jei galima taip išsireikšti, mąstymo kryptimi. Pirmoji karta susijusi su Mao Czedunu, antroji – su Den Siaopinu, trečioji – su Czian Czeminiu, ketvirtoji – su Hu Czintao, penktoji – su Si Czianpiniu. Monarchija Kinijos, aišku, nepavadinsi, tačiau apie valdžių kaitą liežuvis nesiverčia kalbėti.

Artimieji Rytai

Jungtinių Arabų Emyratų prezidento postas sujungtas su sostinės emyrato Abu Dabio emyro postu. Kadangi pats emyratas yra absoliuti monarchija, tai valdžia jame ir visoje valstybėje, perduodama paveldėjimo keliu.

Bašaras Asadas valdo Siriją nuo 2000 metų ir planuoja likti poste iki 2023 metų.

Jemeno prezidentas dirbo tris kadencijas po 7 metus, kol šalies nenusiaubė spalvotoji revoliucija.

Kad ir kaip būtų vadinama valdymo forma, kad ir kokia išsivysčiusi ar neišsivysčiusi būtų valstybė, visas jas vienija vienas dalykas: stabilumo ir valdžios nesikeitimo siekis. Tie, kurie valdo, mėgaujasi valdžia, tie, kurie „renka“, tikisi stabilumo. Ir visa ta nuomonių įvairovė iš esmės yra ne kas kita, kaip liūdnai pagarsėjęs principas „skaldyk ir valdyk“.

Šiuolaikinė Europos istorija akivaizdžiai demonstruoja, kad toliausiai pažengė būtent tos šalys, kurioms pasisekė turėti monarchiją. Jos yra stabilios ir valdomos, ir tas pats visų keikiamas asmenybės kultas tokiose valstybėse – ne bėda, o instrumentas, panašiai kaip religija, kuri palengvina kančias sunkiais periodais. Tačiau ne vien monarchija soti tauta: diktatūra, kad ir priešpastatoma karalystėms, psichologiškai yra tas pats instrumentas, kuris įveiks bet kokias bėdas. Ir niekas dėl to pernelyg nesiskundžia.

Samprotaudamas 1945 metais apie tai, kaip atsirado ir sustiprėjo nacistų Vokietija, Vinstonas Čerčilis rašė: „Šito karo niekada nebūtų buvę, jeigu dėl Amerikos įtakos ir šiuolaikinių tendencijų iš Austrijos nebūtų išvyti Habsburgai, o iš Vokietijos – Hohencolernai. Tai leido hitleriniam monstrui iššliaužti iš savo kloakos ir užimti ištuštėjusius sostus.“ Viena citata, o kiek įrodymų, kokią galią turi viena smenybė (ar dinastija) tautai.

Ir pabaigai. XX amžiaus pradžios prancūzų politikas Žoržas Klemanso kartą pastebėjo: „Pasaulyje yra du dalykai, kuriuose aš niekada neįžvelgiau naudos: apendicitas ir respublikos prezidentas“.