Pasaulis įžengė į krizių dešimtmečius. Įtakos zonos braška, peržengiamos vis naujos raudonosios linijos ir nieko. Taisyklės niekam neberūpi. Kas stipresnis, tas teisus.
Pinigais užkimštos skylės ekonominės krizės neišsprendė ir priežasčių nepašalino. Laiko klausimas, kada priepuolis pasikartos.
Amerika silpsta ir nusisuka. Šerifui susirgus, iš tarpuvarčių lenda chuliganai ir vis drąsiau jaučiasi. Arabų pasaulis subyrėjo. Europa byra. Rusai, kaip visada, puola ir puola. Senos tvarkos neliko, naujos nėra ir niekas nesiima jos kurti. Ponai tik tariasi dėl pasekmių.
Ekonominė, politinė, ideologijų ir karinė krizė ne artėja. Ji jau prasideda. Kasmet, po truputį plinta ir tik akli nemato. O tie, kurie mato, nekalba, kad nekeltų panikos. Ir patys nebežino, ką daryti. Ir viską daro, kad nieko nedaryti. Ir tuo nedarymu svaiginasi ir artina baigtį.
reklama
Laineris nebevaldomas ir žemė artėja. O pilotų kabinoje niekas į prietaisus nežiūri. Vyksta begalinė diskusija apie tai, kas kaltas ir kad aš nekaltas.
Mes net šioje diskusijoje nedalyvaujame. Užsienio politikos pas mus nėra, svarbu tik šnapsą uždrausti. Vakarai mūsų nepamirš, užsienis padės, Kardo ir žagrės sąjunga. Bus taip, kaip dideli ponai pasakys. O mes gi mažiukai. Vizginsim uodegytėmis tam, kas duoda pinigų.
Europa sprendžia, kokia ji bus ir ar aplamai bus. Nuo to priklausys, kokie ir kaip būsim. Ir ar iš viso būsim. Ar mes čia neturim intereso, ar negalim kartu su kitais reikšti bent nuomonės, ar nedalyvaujam balsavime?
Ne, mums tai nerūpi. Mūsų ateitis mums dzin. Rusai puola ir viskas. O kitkas kaip Berlynas ir Paryžius pasakys. Kam nepatiks, tai dar pinigotiekį užsuks. Ne, mes geri vaikučiai ir patylėsim. Nors su tylinčiais niekas nekalba ir per krizes į tokius net nežiūri.
Suprantu, kad maži gali mažai. Bet ne mes vieni maži ir visi panašūs. Ką pasakysim, kai už mus nuspręs be mūsų? Ar atsisakymas dalyvauti politikoje mūsų politika? O gal politika yra, tik mums apie tai nesako?
Nes matom Prezidentę, kalbančią mintinai išmoktus socialinės reklamos ir piarinius tekstukus, kaip gera skaityti knygeles. Glostančią vaikučiams galveles ir perkančią ubagams makaronus. Bet negirdime iš jos apie tai, kaip gyvensime byrančiame pasaulyje ir už kokią Europą mes, kokia mūsų pozicija, tikslai, norai ir veiksmai. O juk tai yra tiesioginis valstybės vadovo darbas.
Liūdna ne tai, kad taip yra. O kad mažai kas tą pastebi. Kad nelabai kam tai rūpi. Per artimiausius metus bus sprendžiamas ne tik pasaulio ar Europos, bet ir mūsų valstybės likimas. Jeigu nieko nedarysim ir negalvosim, kiti nuspręs už mus. Taip, kaip jiems naudingiau. Taip, kaip beveik visada.
Друзья, сайт находится в состоянии глубокой переделки, поэтому приглашаю Вас вернуться через некоторое время.
Сроки неопределенны, но как только - так сразу.