Šiuolaikinės ekonomikos centras yra ne žmogus, o pinigai

Pagrindinis šių dienų pasaulio ekonomikos ypatumas yra jos orientavimasis į finansus. Pinigai, kurie buvo mokėjimo ir santaupų kūrimo priemonė, pagalbinė funkcija, palengvinanti prekybą, vadinasi, ir gamybą, pavirto svarbiausia pasaulio ekonomikos preke. Pinigus parduoda ir perka lygiai taip pat sėkmingai kaip ir prekes, o tokios prekybos mastai yra žymiai didesni nei prekyba kokiais nors kitais gaminiais. Rezultate šiuolaikinės ekonomikos centru tapo jau nebe žmogus ir netgi ne prekės, o pinigai.

Tačiau tokioje finansiškai orientuotoje ekonomikoje tučtuojau vienas po kito atsiranda poreikiai, be kurių ji negali plėtotis ir pradeda stagnuoti, o paskui apskritai žūsta. Jeigu pinigai tampa svarbiausia preke tokioje ekonomikoje, tai ji turi nuolat kurti tai prekei paklausą. Reikalinga paklausa pinigams. Ir vis didėjančiomis apimtimis. Kad tokiu būdu būtų stimuliuojama vis didesnė pinigų gamyba, kad būtų užimtos visos galimos pinigų rinkos, kad būtų įveikti konkurentai. Viskas čia vyksta kaip įprastoje ekonomikoje, kai konkuruoja įprastos įmonės. Tiktai mūsų atveju kalba eina ne apie įmones, o apie valstybes ir ištisus valstybių konglomeratus. Juk reikia kad būtent ŠITIE pinigai būtų paklausūs, trokštami ir populiarūs. Kad būtent juos pirktų (keistų), kad už juos stengtųsi pardavinėti savo prekes.

Būtent šiuo keliu ir ėjo pasaulio bankininkai, kurie žingsnis po žingsnio vertė dolerį pasauline valiuta. Iš pradžių I Pasaulinis karas – buvo pašalintos konkuruojančios Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos ir kt. ekonomikos. Paskui II Pasaulinis karas – nuosekli ekonomikų chaotizacija ir griovimas praktiškai jau visose Europos šalyse. Toliau – Breton Vudo sistema, kai doleris tapo vienintele valiuta, susieta su auksu. Paskui susiejimo su auksu atsisakyta, auksas praktiškai buvo pakeistas doleriu. Paskui buvo įkurta Jamaikos „plaukiojančio kurso“ sistema, kai nė viena rezervinė valiuta niekuo nepadengta, o kitų šalių valiutos padengtos ta niekuo nepadengta žalių popieriukų mase. Prasidėjo judėjimas į link elektroninių pinigų.

reklama

Tokiu būdu doleris ir užkariavo pasaulį. Vieningos ekonomikos procesas, palaipsniui trinant skirtumus tarp šalių, tautų ir žmonių buvo pavadintas „globalizacija“. Pasaulinės į finansus orientuotos sistemos triumfas įmanomas tik viso pasaulio mastu. Ji linkusi pastoviai plėstis, užgrobti naujas rinkas savo pinigams, o sunaikinus TSRS, ši sistema atsimušė į planetos ribas. Ji išplito visur, išskyrus tokias saleles, kaip Šiaurės Korėja.

Globalizacija – būtina sąlyga, kad galima būtų plėsti į finansus orientuotą ekonomiką. Abi jos vaikšto dviese. Viena be kitos negali. Kaip skėtis be lietaus. Nebus lietaus – kam reikalingas skėtis? Būtent sukuriami pasaulyje „lietingi orai“ suteikia populiarumo skėčiams pasauliniu mastu. Būtent dėl šios priežasties taip atkakliai brukami amerikietiški globalizacijos standartai. Amerika ir jos satelitai puikiai žino, kad jų dominavimas įmanomas tik tada, kai visiems bus reikalingi jų pinigai. O vienos ir tos pačios vertybės gyvuoti gali tik vienoje koordinačių sistemoje.

Kaipgi įbrukti žmonėms globalizaciją?

Teisingiau būtų šį klausimą formuluoti šiek tiek kitaip. Kas gali priversti žmones atsisakyti įprasto gyvenimo būdo ir ryžtis didelėms permainoms? Permainoms ryžtamasi tada, kai nebeįmanoma išlaikyti iki tol egzistavusio gyvenimo būdo, tradicijų. Chaosas – štai kas yra tikrasis globalizacijos variklis, štai kas yra tikrasis „permainų motoras“.

Kas galėjo smulkų Ukrainos verslininką mesti savo prekybą ir išvažiuoti dirbti statybose į Rusiją? Chaosas Ukrainoje, kuris sunaikino prekybą ir ištrėmė buvusį krautuvėlės savininką pelnytis lėšų šeimos išlaikymui užsienio statyboje.

Kas galėjo priversti Sirijos verslininką išvažiuoti su visa šeima į Europą, rizikuojant paskęsti Viduržemio jūroje? Chaosas, kuris prarijo Siriją ir sunaikino įprastą, nusistovėjusį gyvenimo būdą.

Be chaoso jiedu gyventų savo šalyse. Gyventų taip, kaip gyveno jų protėviai.

Kam žmogui ir tautai atsisakyti tradicijų, kultūros, įpročių ir tikėjimo, jeigu būtent visa tai ir yra tos tautos „veidas“? Tik chaosas gali pašalinti visas kliūtis iš kelio, kuriuo skirtingos tautos ir nepriklausomos valstybės turi palaipsniui ateiti į beveidės žmogiškosios masės finišą.

reklama

Tačiau juk pats savaime taip reikalingas globalizatoriams, už kurių stovi pasauliniai finansai, chaosas neprasidės. Kažkas turi jį sukurti.

Ir jie ateina – chaoso angelai. Kad pasėtų audrą ir mirtį, sujauktų gyvenimo sanklodą. Artimuosiuose Rytuose tai – pseudo islamiški radikalai, Ukrainoje – nacistai. Šios jėgos griauna valstybes, sužlugdo ištisas civilizacijas. Jos nejaučia gailesčio ir neturi jokios logikos, ir jų tikslas – ne kūrimas, o griovimas. Kitais metodais, bet lygiai taip pat negailestingai ir su tokia pat neapykanta „reformatoriai“ naikino TSRS liekanas. Tikslas buvo tas pats – per chaotizavimą pastūmėti link globalizacijos ištisą civilizaciją. Su savu požiūriu į pasaulį, savomis tradicijomis, kur pinigai nebuvo pati svarbiausia prekė. Kad buvusios TSRS gyventojai atsisakytų iš pradžių savo pažiūrų, o paskui ir nacionalinių šaknų, reikėjo viską sugriauti, akmens ant akmens nepalikti.

Ne mažiau atkakliai sėjamas chaosas ne valstybėse ir tautose, o širdyse ir protuose. Daro tai kiti chaoso angelai – puolę angelai. Žmogaus teisių gynėjai bruka juvenalinę justiciją, kad sugriautų šeimas, homoaktyvistai stengiasi nuodėmę įteisinti kaip normą ar netgi madinga tendencija. Būtina chaotizuoti prasmes ir sąvokas, sumaišyti, suplakti į krūvą gėrį ir blogį. Kad galiausiai galima būtų priversti tautas atsisakyti pačių savęs, priimti naują realybę, nesipriešinti tam, kad naujos kartos augtų pasaulyje, kur blogis pateikiamas kaip gėris.

Šie procesai vyksta visame pasaulyje. Iš vienos pusės – pasauliniai bankininkai, globalizacija, visų draudimų ir ribų (o kartu ir visko, kas žmogiška) trynimas. Iš kitos – kova dėl suveriniteto, dėl galimybės išsaugoti tradicijas ir kiekvienos tautos ypatumus. Kova dėl to, kad jūsų sūnus užaugtų vyru ir mylėtų moteris, o ne atvirkščiai.

Būtent šis globalinis karas ir plėtojasi mūsų planetoje. Jame neįmanoma likti neutraliu. Arba-arba. Jūs arba už suverinitetą, vadinasi, už laisvę pasilikti pačiu savimi, nepaklūstant jokioms globalinėms „tendencijoms“. Arba už globalizaciją, už visų skirtumų ir ribų panaikinimą, už tai, kad trinant tas ribas, bus sunaikinti šimtai milijonų žmonių ir bus daromi baisūs nusikaltimai, kurių, savaime aišku, nepastebės „nepriklausoma“, tačiau globalizatorių finansuojama žiniasklaida.

Šio karo frontas eina per kiekvieną sprendimą, per kiekvieną jūsų poelgį. Nusipirkote amerikiečių valstybinių obligacijų? Vadinasi, padėjote Amerikai finansuoti arabų teroristus ir Ukrainos nacius. Pasisakote prieš paramą savo šalies gamintojams ir ūkininkams – jūs esate globalizatorių pusėje. Ir nužudyti Sirijos bei Ukrainos vaikai gula ant jūsų sąžinės, net jeigu jūs nenorite apie tai galvoti. Pritariate minčiai, kad visi turi teisę gyventi „kaip nori“, kad negalima riboti iškrypimų propagandos, nes tai „nedemokratiška“ – netrukus globalizatoriau pasiims jūsų vaikus ir anūkus. Ne jus, o juos. Pasisakote prieš valstybinę informacijos kontrolę – padedate homojuvenalams griauti savo valstybę, žlugdant ją morališkai.

Ir taip – visame kame. Kiekviename veiksme. Pradedant balsavimu per rinkimus, baigiant vaikų auklėjimu.

Globalizatoriams reikia visko. Visko, tačiau ne iš karto. Dalimis, po truputį, palaipsniui – toks variantas juos patenkina. Svarbiausia, kad tai būtų VISKAS. Kad visas pasaulis kraustytųsi iš proto dėl pinigų, laikytų jų pinigus pačia svarbiausia vertybe ir trokšdamas gauti tuos pinigus, pavirstų vergu tų, kurie ir kuria juos iš oro.