Nuo „Mokymo niekinti“ iki „Mokymo gerbti“. Kaip vyko krikščionybės judaizacija. 1 dalis

(sutrumpinta)

Nepastebimai, be kokių nors platesnių apibendrinimų ir nesutinkant jokio pasipriešinimo, mažame katalikų viršūnių rate buvo padaryta krikščioniško mokymo apie Kristaus Bažnyčią peržiūra ir pereita  prie judėjų dievo garbinimo bei  bendro laukimo to, ką jie vadina „mašiachu“, o krikščionys – antikristu.

Prieš pusę amžiaus katalikybė patyrė perversmą, padėjusį pagrindą žydžiuojančiųjų  erezijai, kuri įgyvendinama žydų – katalikų „dialogu“. Kalbama apie deklaraciją Nostra aetate 1965 m., pakeitusią krikščionišką mokymą apie Kristaus Bažnyčią ir perėmusią žydų požiūrį į santykį tarp Naujojo ir Senojo Testamentų ir į žydų tautos išrinktumą. Šis įvykis buvo ruošiamas seniai ir virto rezultatu giluminės idėjinės diversijos, sukurtos judėjų teologų bei filosofų ir įgyvendintos vadovaujant pačiai Katalikų bažnyčiai (čia reikia pabrėžti, kad supratimas „katalikų bažnyčia“ vartojamas ne Kristaus Bažnyčios reikšme, bet reikšme institucijos, kuri vadinama kvazibažnyčia).

   Kaip žinoma, krikščionybė moko, jog senovės žydų tautos išrinktumas reiškė tikėjimo į vieną Dievą išsaugojimą ir Mesijo sulaukimą, po to Gerosios Naujienos nešimą visoms žemės tautoms apie Jo atėjimą, ką apaštalai ir atliko. Tačiau žydų tauta atstūmė Mesiją –  Išganytoją Kristų, apie kurį kalbėjo pranašai, ir drauge užbaigė savo išrinktumo periodą,  perėjusį apaštalams ir toms krikščionių bendruomenėms, kurios tapo naujosios Dievo tautos – Kristaus Bažnyčios pagrindu.

Pats Kristus žydams pasakė: „‘Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių. Kas nukris ant to akmens, tas suduš, o ant ko akmuo užgrius, tas bus sutriuškintas.’

Išgirdę palyginimus, vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos. Jie stengėsi jį suimti, tačiau bijojo liaudies, nes ji laikė Jėzų pranašu“ (Mt 21, 43-46). Ir jeigu, kaip sakė apaštalas, Kristaus Bažnyčia yra „išrinktoji giminė…, šventoji tauta, įsigytoji liaudis“ (1Pt 2,9), tai bet kokie tvirtinimai apie neva   besitęsiantį  visos žydų tautos išrinktumą yra teologiškai nepagrįsti.

Būtent ši padėtis fariziejų  ir jų mokymo, suformuoto talmudinio judaizmo pagrindu, buvo kategoriškai atmesta ir tapo pagrindinių  jų kritikos objektu.Judaizmas tvirtino ir tebetvirtina apie išimtinę žydų teisę, garantuojamą jiems pačiu gimimo faktu, į viešpataujančią padėtį pasaulyje, vertindamas krikščionybę arba kaip stabmeldystę, arba kaip priimtiną  nežydams monoteizmą, vedantį  juos prie  Izraelio dievo garbinimo. Pastarasis teiginys priklauso Maimonidui, ir būtent tai tapo pagrindu sugriauti iš vidaus katalikų mokymą. Žymų indėlį į šio plano parengimą įnešė italų rabinas kabalistas Elias  Benamozeghas (1823 – 1900), vadinamas „italų judaizmo Platonu“ ir „vienu iš šiuolaikinės judaizmo minties mokytojų“[1].

1884 m. E. Benamozeghas (1823 – 1900) išleido savo knygą „Izraelis ir Žmonija. Universalios religijos tyrinėjimai ir jų sprendimas“, kurioje Katalikų bažnyčiai buvo pasiūlyta reformuoti savo mokymą trimis kryptimis:

     – pakeisti  požiūrį į žydų tautą, kuri turi būti reabilituota kaip vyresnioji tauta, kaip dvasininkų tauta, kuri sugebėjo išsaugoti neiškreiptą pirmykštę religiją“. Ši tauta nėra dievažudė, nebuvo atmesta Dievo, o priešingai – pašaukta laiduoti visos žmonijos laimę ir ramybę;

– „atsisakyti Kristaus Dievystės“, Žmogaus Sūnaus, kuris buvo paprastas rabinas žydas, toks ir liko. Skelbti Kristų galima tik kaip žmogų, kuris pasiūlė mokymą apie moralę dėl visų žmonių laimės;

– priimti naują Trejybės paslapties aiškinimą, bet ne panaikinti.

Tik išpildžius šias tris sąlygas, Bažnyčia taps „tikros katalikybės Bažnyčia“, tokios katalikybės, kurią Benamozeghas vadina noachizmu – religija visoms tautoms, kurios priklauso „krikščioniškajai erdvei“.

reklama

Noachizmas – tai Noaho (Nojaus) įstatymai, kurių nėra Toroje ir kurie buvo išvesti Talmudo išminčių (Sinedriono 56 traktatas), remiantis Toros žodžių bei žodžių junginių aiškinimo principais. Noachizmas tvirtina, jog yra tik du žydų, liekančių Dievo išrinktaisiais,  išsigelbėjmo  keliai  – tai griežtas 613 Senojo Testamento įsakymų vykdymas, o nežydams (jei tik jie nėra praėję gijuro, t.y. netapę žydais) – septynių Nojaus įsakymų laikymasis. Tai tas minimalus reikalavimų sąrašas, kurį Dievas davė Adomui ir Nojui:

1) tikėjimas į vieną Dievą ir stabmeldystės draudimas;

2) Dievo garbinimas ir draudimas jį niekinti;

3) pagarba žmogaus gyvybei ir draudimas žudyti;

4) šeimos gerbimas ir draudimas svetimauti;

5) artimo nuosavybės gerbimas ir draudimas vogti;

6) gyvų būtybių saugojimas ir draudimas vartoti valgiui kūną, atpjautą iš gyvo gyvūno;

7) teisėjų paskyrimas,  pareiga sukurti teisingą teisinę sistemą [2].

Ryšium su šiais įsakymais nauju Katalikų bažnyčios tikslu turi tapti noachistinio humanizmo mokymas ir jo sklaida, o popiežiaus primatas įgalins šiuo pagrindu suvienyti visus, kurie laiko save krikščionimis. Noachizmo religija virs „prigimtinės moralės religija“, kurios universalumas suvienys visą žmoniją po žydų tautos pradmeniu.

Taigi planas buvo sukurtas, ir prasidėjo paieškos, kaip jį įgyvendinti. Pirmieji katalikų – žydų „dialogo“ žingsniai buvo žengti dar prieš II pas. karą. Didelį vaidmenį čia suvaidino žymus žydų filosofas bei teoretikas

Martinas Buberis (1878 – 1965), pasiūlęs žydų ir krikščionių dialogo kaip dviejų tikėjimų arba „dviejų kelių“ dialogo koncepciją. Jis žvelgė į Kristų I a. judaizmo  kontekste, laikydamas, kad Kristus buvo žydas ir jų „didysis brolis“ ir kad į krikščionybę galima žiūrėti  kaip į kelią pas Dievą.  Atsiliepdami į tai, kai kurie katalikų teologai bei filosofai ėmė ginti pozityvius teologinius priėjimus prie rabinų mokymo, skatindami krikščionis žvelgti į jį pagarbiai. Vis dėlto jų bandymai pakeisti bažnytinės vadovybės požiūrį tada nepavyko.

Karo meto įvykiai ir ta prisitaikėliška pozicija, kurią nacistinio režimo atžvilgiu užėmė Katalikų bažnyčia, sukūrė visiškai naują situaciją, kurioje, įsukę holokausto temą, žydų lyderiai gavo į rankas galingą popiežystės spaudimo įrankį.

Judaizmo pozicionieriai jau nuo seno  puoselėjo gerai apgalvotą ir nuosekliai realizuojamą strategiją, nukreiptą į  pagrindinių krikščionybės mokymo nuostatų peržiūrą. Pagrindu reviduoti krikščionybę tapo teiginys, jog ji žydų atžvilgiu laikosi „mokymo niekinti“, kuris ir tapo naujųjų laikų pasaulietinio antisemitizmo priežastimi. Šį mokymą žydai savo ruožtu susiejo su principine krikščionybės nuostata dėl Izraelio malonės ir pažado praradimo, kurį jie ėmė vadinti „Izraelio pakeitimo  Bažnyčia idėja“ ir laikyti pačia pavojingiausia. Laikantis šios nuostatos,  holokaustas vertinamas kaip „kulminacija daugiaamžio žydų ujimo, kurį vykdė krikščionys“. Iš čia ir išvada, jog Hitlerio politika turėjo pasisekimą  tik dėl to, jog buvo grindžiama šimtmečius trukusiu žydų kaltinimu.

Tipiškas tokio vertinimo pavyzdys yra, pavyzdžiui,  Oksfordo žydų tyrimų centro bendradarbio rabino Saliamono Normano pareiškimai: „Savo esme Hitlerio požiūris į žydus niekuo nesiskiria nuo krikščioniškojo; skirtumas slypi nebent metoduose, kuriuos jis naudojo“; žydai didžiąją  krikščionių dalį mato  kaip persekiotojus, palyginti mažas jų skaičius laiko žydus aukomis, ir jau visai nedaugelis rodo užuojautą nukentėjusiems žydams. Po holokausto žydai jau nebegalėjo rimtai patikėti Bažnyčios turimu dorovingumu“; „žydų požiūriu, krikščionis pačia savo tikėjimo galia nebevaldo dorovinės savigarbos, nebekalbant jau apie kokį nors dorovinį pranašumą“[3].

Formulė „mokymas niekinti“ su išplaukiančiomis iš to išvadomis buvo įvesta Prancūzijos žydų istoriko Jules Izaoko (1877-1963), suvaidinusio pagrindinį vaidmenį formuojant žydų – katalikų „dialogą“. Svarbiausios jo idėjos buvo išdėstytos knygose „Jėzus ir Izraelis“ (1946), „Antisemitizmo genezė“ (1948) ir „Mokymas niekinti“ (1962), kuriose krikščioniškasis mokymas buvo griežtai sukritikuotas kaip pagrindinis antisemitizmo šaltinis ir  kaip ypač pavojinga jo forma pačia savo gilumine teologine prigimtim. Kad suardytų šitą teologinę prigimtį, jis sukėlė abejonių evangelinių pasakojimų istoriniu vertingumu, pavaizduodamas ir evangelistus, ir šventuosius Bažnyčios tėvus kaip melagius ir persekiotojus, kupinus neapykantos žydams ir morališkai atsakingus už Osvencimą bei holokaustą. Būtent dėl to ir buvo iškeltas uždavinys „išvalyti“ krikščioniškąjį mokymą [4].

„Išvalymas“ reiškė pripažinimą, jog žydai visiškai neatsakingi už Kristaus mirtį; pakeitimą arba išėmimą tų maldų, kuriose minimi žydai; pašalinimą iš evangelijų tų vietų, kuriose aprašomos Kristaus Kančios (ypač tai susiję su evangelistu Matu, kurį J. Izaokas kaltina tiesos iškraipymu, nes būtent jo parašytoje Evangelijoje sakoma: „O visi žmonės šaukė: ‘Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!'“ (Mt 27,25); galų gale pažadą, kad Bažnyčia galutinai pakeis savo elgseną, susitaikiusi, padariusi atgailą, atsiprašiusi žydų ir priėmusi visas būtinas pastangas pakeisti mokymą, kad ištaisytų tą blogį, kurį ji žydams yra padariusi.

„Išvalymo“ nuoseklumas buvo išdėstytas kito žydų tyrinėtojo Polio Ginevskio  knygoje „Krikščioniškasis antijudaizmas. Mutacija“ (2000) [5]. Vartodamas atitinkamas sąvokas, paimtas iš žydų tradicijos, jis išskyrė tris šio proceso etapus: 1) „vidui“ (išpažintis) – nuoširdus trūkumų ir klaidų pripažinimas; 2) „tešuva“ (atgaila) – atsivertimas  ir 3) „tikun“ (išpirkimas) – ištaisymas.Taigi vietoj „mokymo niekinti“ bus sukurtas „mokymas gerbti“.

***

Praktinis pasiruošimas pirmajam etapui („vidui“) prasidėjo 1946 m., kai, palaikant amerikiečių ir britų judėjiškoms organizacijoms, Oksforde įvyko pirmoji katalikų ir protestantų konferencija, skirta kontaktų su žydais nustatymui. O 1947 m., po surengtų tarptautinių susitikimų su palankiais jam katalikų veikėjais, J.Izaokas išspausdino memorandumą „Katalikų mokymo apie Izraelį ištaisymas“, kurio pagrindiniai nuostatai įėjo į dešimties punktų deklaraciją, priimtą tais pačiais metais sušauktoje konferencijoje Zelisberge (Šveicarijoje) [6]

Zelisbergo deklaracija tapo krikščionybės reformavimo programa, reikalavusia priimti, kad, pirma, krikščionybė savo šaknimis įaugusi į judaizmą (pirmi 4 punktai) ir antra, kad judaizmo krikščionybė daugiau nepristatytų negatyviai (likusieji 6 punktai):

1) tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente su mumis kalba vienas ir tas pats Gyvasis Dievas;

2) Jėzų pagimdė žydė iš Dovydo giminės ir Izraelio tautos, ir jo amžinoji meilė bei atleidimas sklinda tiek  jo paties tautoje, tiek visame pasaulyje;

3) pirmieji Kristaus mokiniai, apaštalai ir kankiniai buvo žydai;

4) pagrindinis krikščionybės įstatymas, meilė Dievui ir artimui, esantis jau Senajame Testamente ir patvirtintas Jėzaus, privalomas krikščionims ir žydams be išimties visuose jų žmogiškuose santykiuose;

5) vengti žeminti biblinį ir pobiblinį judaizmą turint tikslą išaukštinti krikščionybę;

6) vengti vartoti žodį „žydas“ išskirtinai „Jėzaus priešo“ reikšme arba „Jėzaus priešai“ turint galvoje visą žydų tautą;

reklama

7) vengti vaizduoti   Kristaus Kančias tokiu būdu, tarsi dėl Jėzaus mirties kalti visi žydai arba tik žydai. Iš tikrųjų Jėzaus mirties reikalavo ne visi žydai. Ir ne tik žydai dėl to kalti, nes Kryžius, kuris mus visus gelbsti, liudija, kad Kristus mirė už mūsų visų nuodėmes; priminti visiems krikščionims tėvams ir auklėtojams apie tą sunkią atsakomybę, kurią jie turi jausti dėl Evangelijos pasakojimo ir ypač vengti supaprastinto pasakojimo apie Kančias;

8) vengti biblinių prakeiksmų ir įniršusios minios šauksmo „Kraujas jo ant mūsų ir mūsų vaikų“ neprimenant, kad šis šauksmas negali nugalėti  be galo stipresnės Jėzaus maldos „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“;

9) vengti skleisti šventvagišką mintį, kad žydų tauta buvo atstumta, prakeikta ir pasmerkta kančioms;

10) vengti apie žydus kalbėti taip, tarsi jie nebuvo pirmieji, kurie priklausė Bažnyčiai [7].

Kaip matome, deklaracija buvo sudaryta pakankamai raštingai ir rėmėsi sąvokų sukeitimu. Kalbėdama apie žydus, ji talmudinį judaizmą identifikavo su Senojo Izraelio religija ir senatestamentine Bažnyčia, o šiuolaikinius žydus – su visais žydais (juo labiau, kad prancūzų, ispanų, vokiečių, anglų ir kitomis kabomis „žydas“ ir „judėjas“ reiškiami, kaip įprasta, vienu žodžiu – juif, judio, jude, jew ir t.t. Čia slėpėsi pagrindinė gudrybė siekiant suardyti krikščionybės pagrindą – mokymą apie Kristaus Bažnyčią.

Konferencijoje buvo įsteigta Tarptautinė krikščionių ir žydų taryba (TKŽT arba ICCJ), kuri kitais metais Friburgo konferencijoje Šveicarijoje gavo oficialų statusą, leidusį suvaidinti jai vieną iš pagrindinių vaidmenų formuojant naujus krikščionių ir judėjų santykius [8]. Čia buvo priimti jos įstatai, o Ženevoje buvo atidarytas  biuras (drauge paskelbtas ir adresas Londone).

[…] Sukūręs atitinkamas struktūras ir nustatęs kontaktus su Romos dvasininkija, J. Izaokas gavo didelį  palaikymą ir išsikovojo trumpą audienciją pas Pijų XII, kuriam ir perdavė „10 Zelisbergo punktų“. Šis susitikimas neturėjo jokių pasekmių, tačiau atėjus į valdžią modernistui Jonui XXIII, padėtis radikaliai pasikeitė.

1960 m. birželį J. Izaokas, remiamas prancūzų pasiuntinybės Romoje ir asmeniškai kardinolo Augustino Bea, jėzuito ir progresistų lyderio, susitiko su pontifiku, kurį tikėjosi įtikinti būtinybe peržiūrėti „mokymą niekinti“ , perduodamas jam  atitinkamą memorandumą – „Apie būtinumą reformuoti krikščionišką mokymą apie Izraelį“. Šis susitikimas buvo svarbus Jono XXIII žingsnis santykiams su Žydų – krikščionių asociacija stiprinti. Ne veltui prieš keletą mėnesių  (1959 kovo 19) popiežius liepė panaikinti Didžiojo penktadienio maldas už žydus: „Pasimelskime taip pat už neištikimuosius žydus“ (pro perfidies Judaeis) ir „Visagali amžinasis Dieve, iš savo malonės neatstumiantis net žydų neištikimybės“. Vienoje iš savo pastabų jis parašė: „Prieš kurį laiką Mums ėmė kelti nerimą klausimas dėl  pro perfidies Judaeis Didžiojo penktadienio pamaldose. Iš patikimo šaltinio Mes žinome, kad Mūsų pirmtakas šviesios atminties Pijus XII jau pašalino šį būdvardį iš asmeninės maldos ir pasitenkino pasakymu „Pasimelskime … ir už žydus“. Turėdami tokius pat tikslus, Mes nusprendėme, kad ateinančią didžiąją savaitę tie du teiginiai [bus sutrumpinti tokiu pat būdu]“ [10].

Vėliau, 1960 m. rudenį, popiežius pirmąkart Vatikano istorijoje priėmė 130 amerikiečių organizacijos Suvienytasis žydų šaukimas atstovų, kurie pareiškė jam padėką už išgelbėtus nacizmo laikais žydus ir kuriuos jis pasveikino žodžiais: „Mes visi dangiškojo Tėvo vaikai… Aš Juozapas, jūsų brolis“.

***

Vėlesniais dvejais metais prasidėjo intensyvus ruošimasis Vatikano II susirinkimui, kuriame turėjo būti griežtai pasmerktas „katalikiškasis antisemitizmas“. Atitinkamus dokumentus rengė speciali Krikščionių vienybės sekretoriato darbo grupė, kuri nustatė kontaktus su pasaulio žydais ir jų pagrindinėmis asociacijomis Prancūzijoje, Izraelyje ir JAV – Pasauliniu žydų kongresu (PŽK), Amerikos žydų komitetu (AŽK) ir Antidifamacijos lyga B’nai B’rit. Kartu jie parengė pagrindinius požiūrio į judaizmą teiginius. Svarbų vaidmenį čia suvaidino rabinas Abrahamas Joshua Heshelis, chasidų mąstytojas, Judaizmo  teologijos seminaro Niujorke galva, dalyvavęs Susirinkime kaip oficialus AŽK atstovas. Didelę  įtaką popiežiui padarė ir PŽK vadovas Goldmanas.

Dar prieš Susirinkimo atidarymą 1962 m. vasarį  PŽK pristatė kardinolui Bea deklaraciją, kurioje kaip pagrindinį uždavinį išskyrė kovą su antisemitizmu, ir būtent šią mintį, tik kitais žodžiais, išreiškė Bea memorandumas, adresuotas popiežiui Jonui XXIII 1962 m. gruodį. Jame buvo kalbama apie būtinybę pripažinti krikščioniškojo antisemitizmo nuodėmę, apie Bažnyčios atsakomybę dėl  jo skleidimo ir mokymo, o drauge ir tuos persekiojimus, kuriuos patyrė žydai, taip pat apie būtinybę atskirai išnagrinėti šitą temą. Jono XXIII atsakymas buvo teigiamas, ir klausimas buvo įtrauktas į dienotvarkę. O 1964 m. rugsėjį  posėdyje jau prie Pauliaus VI pirmasis teksto  apie nekrikščioniškas religijas variantas, kuriame skyrius apie judaizmą buvo pagrindinis, gavo pritarimą.

Vis dėlto tekstas apie judaizmą buvo toks revoliucinis ir pavojingas, kad netgi liberalumu pasižymintis  Paulius VI nesiryžo galutinai patvirtinti pateikto varianto ir atidėjo jo peržiūrą kitam posėdžiui. Jis visiškai neigė žydų lyderių atsakomybę už Kristaus mirtį, neigė posakį „tauta dievažudė“, kaltindamas Bažnyčią antisemitizmu, kėlė klausimą dėl evangelistų raštų tikėtinumo ir diskreditavo Bažnyčios tėvų bei didžiųjų  katalikų teologų mokymą. Galiausiai tekstas buvo perrašytas atsargesniais posakiais ir įtrauktas į deklaraciją Nostra aetate. Nors jos aptarimai nenustojo kelti aštrių diskusijų, 1965 spalio 15 ji gavo daugumą balsų ir spalio 28 buvo patvirtinta.

Kokia buvo jos reikšmė?

Iškreipę Evangelijos tekstą ir ignoruodami Išganytojo žodžius, pasakytus aukštiesiems kunigams ir fariziejams, deklaracijos autoriai paneigė,  jog iš žydų  dangaus karalystė  atimta (žydų terminologija – „išstūmimo idėją“), ir tikruoju Dievu pripažino netrejybinį dievą Jehovą, kurį garbina dabartiniai žydai, drauge patvirtindami dvasinę pastarųjų giminystę su krikščionimis. Tekste kalbama: „Nors žydų vadai ir jų šalininkai reikalavo Kristaus mirties, vis dėlto dėl Kristaus kančių negalima kaltinti nei visų tuo metu gyvenusių žydų, nei dabartinių. Nors Bažnyčia ir yra Dievo tauta, tačiau žydų negalima laikyti nei atstumtais Dievo, nei prakeiktais, tarsi tai plauktų iš Šventojo Rašto“. „Žydų dauguma Evangelijos nepriėmė, o daugelis iš jų priešinosi jos platinimui (žr. Rom 11,28). Tuo labiau, kaip sako Apaštalas, dėlei savųjų protėvių jie lieka numylėtiniai Dievo, kurio malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (Rom 11, 28,29)“.

Dokumente taip pat tvirtinama: „Bažnyčia  tiki. kad Kristus, mūsų sutaikinimas, ant kryžiaus sutaikė žydus ir pagonis ir iš abejų sukūrė Sau viena, ir kad „drauge su Pranašais ir su tuo pačiu Apaštalu Bažnyčia laukia dienos, žinomos vienam Dievui, kada visos tautos vienu balsu šauks Viešpatį ir vieningai Jam tarnaus“. Tuo tarpu Laiške efeziečiams (Ef 2, 14-15) apaštalas Paulius kalba, jog Kristus ant kryžiaus Savo Kūnu ir Krauju sutaikė tikinčius Jį pagonis ir žydus, t.y. visus krikščionis, o apie netikinčių sutaikinimą nėra nė žodžio.

Tokiu būdu, sufalsifikavusi  Evangelijos esmę ir visą Dieviškąjį Apreiškimą, deklaracija Nostra aetate faktiškai atmetė mokymą apie Kristaus Bažnyčią. Jos reikšmę dėl vėlesnių katalikybės nukrypimų sunku pervertinti. Neatsitiktinai vienas iš žydų autorių pavadino ją „teologiniu žemės drebėjimu“, atvedusiu prie naujojo pasaulio iškilimo. O PŽK narys Jeanas Galperinas rašė, jog ji „atvėrė kelią visiškai kitokiam dialogui ir padėjo pagrindą  naujam Katalikų bažnyčios požiūriui į žydus ir judaizmą,  pademonstruodama pasirengimą mokymą niekinti pakeisti mokymu gerbti“ [11].

[…] Užmezgusi „dialogą“ ir leidusi suartėti iš principo skirtingiems religiniams požiūriams ir etinėms normoms, Katalikų bažnyčios vadovybė ėmėsi  Naujojo Testamento  ir krikščionybės istorijos revizijos. Įsiteikdamas talmudiniam judaizmui Vatikanas perėjo prie  pagrindinių krikščionybės nuostatų peržiūros.

Taip prasidėjo pirmasis krikščionybės „valymo“ etapas – klaidų pripažinimas („vidui“).