Rusijos žiniasklaidos demonizacija ir pasekmės

Viena svarbiausių Vakarų pretenzijų Rusijos valdžiai jau nuo pat 2007 metų išlieka tariamas demokratinių institutų, įskaitant žodžio laisvę, persekiojimas ir valstybinės propagandos klestėjimas. Ne taip seniai Europarlamentas priėmė rezoliuciją, raginančią kovoti su melu, kurį skleidžia Rusijos žiniasklaida.

Ir, kas pažymėtina, kaltinimai neobjektyvumu priimami kaip savaime suprantamas dalykas. Skamba pareiškimai, kad žiniasklaidos tikslas yra palaikyti dabartinį režimą, sukiršinti ES nares ir toliau silpninti šią organizaciją. Ir niekas net nereikalauja kokių nors įrodymų. Rusija yra priešas ir taškas, viskas tuo pasakyta. Tas, kuris tuo suabejos, tučtuojau bus paskelbtas Putino agentu ar išvadintas dar baisesniais žodžiais.

Rusijoje, pavyzdžiui, veikia radijo stotis „Echo Moskvy“ (Maskvos aidas), kurios darbuotojai visiškai ramiai kritikuoja Kremlių. Yra TV kanalas „Dožd“ (Lietus), ir jis pasakoja naujienų laidose apie įvykius, kurie, jeigu spaudos laisvė ten būtų slopinama, baigtųsi kanalo uždarymu. Įvykius Donbase Rusijos žiniasklaida nušvietė kur kas plačiau negu kolegos iš JAV. Ir vis dėl to, jeigu paskelbsi šiuos faktus viešai, susilauksi kaltinimo, kad tavo žodžius apmokėjo Kremlius.

reklama

Rusijoje ne tokia baisi situacija su žodžio laisve, kaip apie tai priimta kalbėti. Paimkime kad ir laidą „60 minučių“, kurioje leidžiama išsakyti savo požiūrius, kurie skiriasi nuo valdžios požiūrių. Arba programą „Laikas parodys“, kuri transliuojama dieną ir skirta ne tik namų šeimininkėms, bet ir gyventojams, kurie yra potencialiai politiškai aktyvūs ir žiūri ją darbe.

Negalima būtų pasakyti, kad atstovams tų partijų, kurios pasisako prieš dabartinį Rusijos kursą, neįmanoma pasirodyti televizijoje. Tai toli gražu ne tiesa ir opozicionieriai gali išsakyti savo nuomones. Ir netgi tuo atveju, jeigu jų partija surenka minimalų balsų skaičių.

Programas rusiškose televizijose kuria tikri savo darbo profesionalai, kurie išties puikiai susigaudo šioje sferoje ir padaro viską, kad laida būtų aukščiausio lygio. Ir dirba jie, siekdami šio tikslo, ilgas valandas, dėdami daug pastangų į tai, ką daro.

O ir žmonėms, kuriems suteikiamas publikos vaidmuo, anaiptol ne visada reikia vaizduoti reikalaujamas reakcijas. Jie ramiausiai gali paprašyti mikrofono ir pasakyti, ką nori. Suprantama, proto ribose, tačiau faktas lieka faktu – diskusijos skatinamos, o ne draudžiamos. Dar daugiau – būtent jos ir tampa transliuojamos laidos pagrindu. Žmonėms nešama arbata, kava, kartais ir brendis, kad išlaikytų juos reikiamoje „formoje“ per visą programos eterio laiką. Dėl to kalbos apie tai, kad Rusijoje gyventojams užčiaupiamos burnos, labai smarkiai perdėtos.

Žurnalistai iš tiesų labai stengiasi dirbti savo darbą, nušviečiant objektyvius faktus, o ne kalbėdami tai, ko iš jų reikalaujama. Savo požiūrius Rusijos žiniasklaidoje dėsto patys įvairiausi žmonės ir dėl to išsisakyti turi galimybę kiekvienas be išimties.

Realybė yra tokia, kad tikroji situacija Rusijoje iš esmės skiriasi nuo to, kaip ji vaizduojama Amerikos ir Europos žiniasklaidoje. Prieš patikint informacija, visada ne pro šalį sužinoti faktus. O faktai byloja apie tai, kad žurnalistika Rusijoje atsidūrė anaiptol ne tokioje apverktinoje būklėje, kaip kai kam norėtųsi tvirtinti.