Nepakeliama „architektūrinių kalvų“ lengvybė

Tiek greitkeliai, tiek dangoraižių statyba rodo puikius techninius darbų organizavimo ir praktinio planavimo gebėjimus kartu su paralyžiuojančia socialinės kompetencijos ir kultūrinio raštingumo stoka. /Levis Mumfordas (Lewi Mumford)/

Vilniaus miestovaizdis, dar visai neseniai garsėjęs nepaprastai subtiliu gamtos ir architektūros formų santykiu, nepriekaištinga šių dviejų elementų pusiausvyra, įspūdingomis sostinės ir aplinkinių vietovių panoramomis, pastaraisiais dešimtmečiais pakito iš esmės. Gebėjęs išsaugoti savastį per visas praėjusio amžiaus istorines kolizijas, vos per ketvirtį amžiaus jis įgavo daugybę atgrasių, niūrių bruožų. Kadaise plačias panoramas šiandien į smulkius vizualinius segmentus skaido neišvaizdūs standartizuotos statybos objektai, daugybė įvairios stilistikos aukštybinių statinių. Vilnius darosi vis panašesnis į gausybę kitų didmiesčių, kuriuos lėkštai subanalino nusenusi modernizmo estetika. Vis įžūliau dominuoja neišraiškingos, monotoniškos, tačiau itin agresyvios „blizgančios“ vertikalės, kurias vizualinėje topografijoje „braižo“ vienas su kitu lenktyniaujantys aukštybiniai statiniai. Didžiausia „dangoraižių“ koncentracija, vizualiai sureikšminusi vieną iš miesto dalių, susitelkė kitapus Neries. Lygiagrečiai su upe nutiestas Konstitucijos prospektas kerta kadaise buvusias itin savitas sostinės dalis – Šnipiškių ir Žvejų priemiesčius, kurių pėdsakus negailestingai sunaikino modernioji statyba. Naujajame Vilniaus miestovaizdyje ryškėjančios vadinamųjų dangoraižų kupros nėra vien paprasta formali struktūra – tai aiškiai regimi ir suvokiami šių laikų dvasios simboliai, priverstinai raginantys „perskaityti“ ir suvokti naująją urbanistinę ideologiją, finansinės ir politinės galios konfigūraciją. Lėkšta estetika daro miestovaizdį neišvengiamai monotonišką, kad ir kaip architektai veržtųsi paženklinti jį individualiomis signatūromis.

Miestas, šalia daugelio kitų dalykų, yra ir didžiulė kolektyvinės atminties saugykla. Kiekviena epocha, kiekviena politinė santvarka palieka jame savo pėdsakus, savo siekių, svajonių, ambicijų, realių kultūros pasiekimų daiktinius įrodymus. Apie buvusią miesto galią, jo reikšmę, grožį, didybę ar nuopuolius byloja ne tik kiekvienos epochos amžininkų palikti piešiniai, architektūriniai planai, fotografijos, dokumentiniai reportažai, bet ir grožinės literatūros kūriniai, išsaugoję vienokius ar kitokius rašytojo sąmonėje įsitvirtinusius unikalius miesto vaizdinius. Juos kurį laiką saugo ir individuali kiekvieno miesto gyventojo ar atvykėlio atmintis.

Almantas Samalavičius | asmen. nuotr.

Mano kartos vaikystės atmintyje įsirėžę sovietmečio vaizdai: sąmoningai apleistas sostinės senamiestis su šlapimu dvokiančiomis gatvelėmis ir skersgatviais, bendrabučio dvasią primenančiais pereinamaisiais kiemais, kuriuose džiaustomi skalbiniai, kapojamos malkos, lošiama kortomis, šaškėmis, domino (intelektualesniam žaidimui šachmatais vietos čia neužtekdavo), geriamas pigus vaisvynis, į suklypusius sandėliukus kraunamos anglys…

Ideologizuotų švenčių dienomis ant fasadų raudonuoja milžiniški plakatai, žybsi lempučių girliandos. Religinė miesto architektūra desakralizuota, daug bažnyčių paversta sandėliais. Vis dėlto senamiestis, kad ir kaip nudrengtas, nestokojo žavesio, išlaikė savitą charakterį. Atmintis išsaugojo ir šimtąsyk niūresnius, iki koktumo vienodus Pagirių gyvenvietės tipo priemiesčius, beveidžius, dieną beveik nefunkcionuojančius „miegamuosius rajonus“. Net išskirtiniai Lazdynai, kurių autoriai pamaloninti Lenino premija, nedarė įspūdžio. Beje, gal būtent šis mikrorajonas ir buvo netiesioginė paskata atsikratyti „buržuazinės“ architektūros paveldo ir kurti naujas drąsias miesto formas?

Nors pamažu, tačiau vis ryžtingiau sostinės siluetus ėmė „badyti“ vertikalios gelžbetonio dominantės, savotiški Trojos arkliai. Tai toliaregiška kompartijos danajų dovana, „išlaisvinusi“ architektų vaizduotę naujiems socialistinės architektūros žygiams… Miestovaizdyje atsiradęs didžiulis svetimkūnis, sovietmečio ideologų vėliau apdairiai pavadintas „Lietuvos“ viešbučiu, turėjo simbolinį krūvį – būtent jis skelbė radikalaus sostinės pertvarkymo programą, kurios įgyvendinimas sovietmečiu, laimei, nebuvo itin spartus. Vis dėlto padaryta nemenka miesto audinio deformacija.

reklama

Gaila, kad liko tiek nedaug ano meto literatūrinių Vilniaus vaizdinių (suprantama, čia nekalbu apie tokią didžiuliais tiražais leistą propagandinę lektūrą kaip „Vilnius – Tarybų Lietuvos sostinė“ ir panašius leidinėlius, šlovinusius sovietinės urbanizacijos pasiekimus). Jei rimtų literatūrinių Vilniaus kaitos refleksijų būtų buvę daugiau, karta, gimusi paskutiniuoju priklausomybės dešimtmečiu ir jau po didžiojo lūžio, dabar geriau suvoktų, kokius gilius randus miesto kūne paliko toji monolitiško mąstymo epocha. Išskyrus keletą įsimintinų poezijos kūrinių (nemažai jų priklauso Juditos Vaičiūnaitės plunksnai), Vilniaus vaizdai sovietmečiu nerado vietos literatūrinėje vaizduotėje. Gal dėl tokios keistos literatūrinės dietos mano vilnietiškai sąmonei anuomet didžiulį įspūdį darė (ir iki šiol tebedaro) tų vos keleto miesto temai neabejingų rašytojų – Antano Ramono, Jurgio Kunčino, Ričardo Gavelio – proza. Hipnotizavo šiurpi, nelengvai pakeliama „Vilniaus pokerio“ urbanistinė pajauta – su didžiule aistra rašytojas perteikė deformuotus, niokojamus išniekinto miesto istorinius simbolius. Nors Gaveliui pirmučiausia rūpėjo atskleisti, kaip veikia totalitarinės galios ir prievartos mechanizmai, jis įžvalgiai išryškino nedaugelio juntamą ir dar menkiau suvokiamą kontrastą tarp romantizuotos, mitologizuojamos praeities ir apgailėtinai nykios, neherojiškos, baime, veidmainyste, įskundimais ir išdavystėmis paženklintos sovietinės realybės. Šį kontrastą rašytojas perteikė, apibūdinęs sostinę kaip mirusiųjų miestą – nekropolį, kurio pagrindinis simbolis (beje, tai suerzino ir papiktino mažiau įžvalgius romano skaitytojus) yra bukas, nugeibęs, bejėgiškai styrantis Vilniaus falas – Aukštutinės pilies bokštas. Taip metaforiškai išreikštas valstybės žlugimas, o kartu su ja žlugusios viltys, gyventojams prarandant paskutinius orumo ir savigarbos likučius.

Nuo „Vilniaus pokerio“ įspūdingo pasirodymo prabėgus keliems dešimtmečiams, nepanašu, kad būtų atsiradę rimtesnių literatūrinių Vilniaus tolesnės kaitos impresijų, išskyrus keletą išimčių (prie jų priskirčiau Herkaus Kunčiaus vilnietiškos tematikos prozą). Gavelio intencijas, jo vaizdinių prasmę, regis, puikiai suvokė kita vėlyvuoju sovietmečiu brendusi lietuvių rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Pluoštelyje atsiminimų apie savo kolegą ji apibrėžė tolesnes urbanistines sostinės deformacijas. „Kiekvienas miestas, be kartografų kruopščiai popieriuje išdėstyto abstraktaus prospektų ir aikščių tinklo, turi savo metafizinį žemėlapį, o R. G. buvo ne tik vienas svarbiausių jo sudarytojų, bet ir neatskiriama to piešinio dalis. Ričardėliui iškeliavus Anapilin „Pokerio“ ir „Džiazo“ Vilnius tučtuojau ėmė nykti. Jau kadai nebėra Centrinio gastronomo ir vyninės Totorių gatvėje. Prospektas pakeitė ne tik savo grindinį, bet atsikratė ir senųjų medžių, iš gyvo padaro virsdamas iškamša su dailiai įsodintomis vitrinų akytėmis. Dangų darkantys modernūs stikliniai vibratoriai užgožė senąjį Vilniaus falą, o Katedros aikštėje išsikėtojo Valdovų rūmai su bergždžių menių vaginomis. Suvirškinęs padugnes Užupis atiteko turčiams, Šnipiškės virsta pelenais, naiviai svajodamos apie fenikso dalią, Sereikiškių parke specialūs įtaisai ultragarsu vaiko balandžius ir varnas, benamiams šunims įsteigtos europinius standartus atitinkančios egzekucijų patalpos, o požeminiai garažai išstūmė šmėklų veisyklas.“1

Šis ekspresyvus vaizdinys, nusakantis Vilniaus urbanistinius pokyčius nepriklausomybės laikais, galėtų būti ir iškalbinga antrojo sostinės modernizacijos tarpsnio metafora.

Niekada nešovė į galvą mintis tvirtinti, esą egzistavo kažkokia idiliška Vilniaus arkadija, t. y. tyras tobulas senosios sostinės pirmavaizdis, nepaliestas jokio, net menkiausio homo faber rankos prisilietimo. Nejaučiu ir liguistos nostalgijos apšnerkštam, apleistam, šlapimu dvokiančiam sovietmečio Vilniui, kurio gatvelėse ir skersgatviuose netrūko Ivanauskaitės minimų padugnių, visais kampais aidėjo riebūs slaviškai mongoliški keiksmažodžiai (kad ir kaip keista, tokių iki šiol tenka išgirsti įvairiausiose sostinės vietose, pavyzdžiui, žingsniuojant pro S. Nėries gimnaziją, vis dar laikomą elitine).

Tačiau akivaizdu, kad Vilnius, pirmą didžiulę kolektyvinę dramą išgyvenęs XVII a., kai atsidūrė viską nusiaubusios svetimos armijos rankose, vis dėlto sugebėjo nuo pat viduramžių iki baroko epochos išsaugoti savo tapatybę ir savitumą, absorbuodamas naujoves, tačiau išlaikydamas tradicinę savo struktūrą, jaukų gatvelių tinklą. Nesykį griautas, niokotas miestas išsaugojo ir didžiuosius vizualinius savo simbolius. Net ir tada, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė tapo eilinės gubernijos centru, Vilniui pavyko bent iš dalies išlaikyti kadaise jį gaubusią aurą ir susiklosčiusią vietos dvasią…

Tačiau grįžkime prie veidrodinių miestovaizdžio vertikalių, kurias kai kurie miestiečiai, paviršutiniškai suvokiantys urbanistinį gyvenimą ir jo simbolius, laiko kone visuotinai privalomais šiuolaikinio metropolio atributais. Vertikalumas arba miesto stiebimasis aukštyn nėra naujųjų laikų ar moderniosios eros išradimas. Pasak pasaulio miestų istorijos tyrinėtojo Leviso Mumfordo, jau viduramžiais „bažnyčių bokštai kėlė žmogaus akis į dangų: jų masės hierarchine tvarka kilo aukščiau visų menkesnių žemiško turto ir galios simbolių, pro vitražais įstiklintus langus šviesa liejosi įstabių spalvų aureolėmis. Iš kiekvienos miesto dalies buvo regimos perspėjančios bokštų smailės, arkangeliški auksu puošti kardai – net ir neregimi, akimirkai prasiskyrus stogams, jie netikėtai išnirdavo su trimitų garso galia.“2

Ar skatina pakelti akis į dangų naujieji stiklo ir gelžbetonio bokštai, susispietę anapus Nėries, buvusiame Šnipiškių priemiestyje, kur prieš gerą dešimtmetį nutarta plėtoti naująjį sostinės centrą? Šis klausimas iš esmės retorinis. „Dangoraižiai“ anaiptol neskatina susimąstyti apie metafizinius, transcendentinius dalykus, veikiau atvirkščiai – verčia nuleisti akis žemyn ir, užuot pasinėrus į kontempliaciją apie amžinybę, mąstyti apie žemiškąjį finansinį kapitalą, apie verslo galią.

Šiandieninės vertikalės, suardžiusios įspūdingų istorinio miesto panoramų darną, neišsitenka naujojo centro erdvėse. „Dangoraižiai plinta“ po miestą tarsi vėžinis auglys, vieną po kitos prarydamas per stebuklą išlikusias sveikas urbanistinio kūno ląsteles. Vis daugiau teritorijų, kelis šimtmečius puoselėjusių vietos dvasią, okupuoja statybiniai kranai, kurių smailės – tai vizualinis ženklas, kad čia netrukus iškils dar vienas verslo kontorų ar prekybos centro bokštas.

Leidžiantis nuo Šeškinės kalno, kadaise buvo galima pasigrožėti atsiveriančia panorama su subtiliais senamiesčio bažnyčių siluetais ir kalvomis, o šiandien žvilgsnis įsiremia į šaltą, slidų, nuobodų Hanner „trintuką“. Šis aukštybinis statinys – bene pirmoji kregždė, pranešusi apie kapitalo invaziją į miesto centrą ir jo prieigas. Ne mažiau agresyviai akiplotį blokuoja vilniškiai bokštai-dvyniai, t. y. niūrūs, slegiantys vadinamieji Vilniaus vartai, beje, įkyriai lendantys į akis, kai žvelgiame į sostinės panoramas ir iš kitų vietų, pavyzdžiui, nuo Tauro kalno. Kaprizingai, tačiau agresyviai styro vienišas daugiabučių bokštas, iškilęs Savanorių prospekto pradžioje ir išsyk tapęs absoliučia aplinkinio urbanistinio audinio dominante, nors išskirtinis yra nebent savo dydžiu.

Tokie įvairiose sostinės vietose sparčiai dygstantys svetimkūniai šiurpina nemažą dalį miestiečių, nepraradusių jautrumo vietos savitumui, per šimtmečius susiklosčiusiam urbanistiniam Vilniaus charakteriui. O ką apie tai mano miestų projektuotojai, vadinantys save urbanistais?

Miesto plėtros departamento vadovas, savivaldybės vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis bando paprotinti nenuovokią visuomenę: „Negalima uždrausti tam tikroje vietoje atsirasti vertikalios raiškos miestui.“3 Algis Vyšniūnas, „kritiškai“ mąstantis urbanistinio projektavimo specialistas (tiesa, Vilniaus urbanistiniame kūne nepalikęs savo signatūros), aiškina, kad „architektūrinių kalvų“ projektas, sukurtas „norint atsikratyti provincijos miesto įvaizdžio, buvo neišvengiamas…“4 Urbanistas sielojasi ir piktinasi, kad „neigiamai vertinami architektūriniai objektai, pastatyti po 2000-jų metų (Savivaldybės pastatas, bendrovės „Hanner“ pastatas, daugiaaukščiai gyvenamieji namai Konstitucijos prospekte ir kt.), bet Senamiesčio „gynėjų“ nė kiek neerzina 23 aukštų „Lietuvos“ viešbutis [dabar jau Radisson Blu – A. S.], pastatytas prieš kelis dešimtmečius. […] Dar labiau nesuprantamas priešinimasis aukštybinių pastatų, kurie yra už visų įmanomų apsauginių zonų ir vizualinio dominavimo ribų, statymui. Toks pavyzdys gali būti „Akropolio“ administracinio pastato Šeškinėje problema, kur etinės ir juridinės problemos buvo sutapatintos su paveldosauginėmis problemomis.“5 Architekto išvada kategoriška: „Daugiaaukščių pastatų statyba nerekomenduojama istorinio miesto centre, bet juos galima statyti jo prieigose, ypač jeigu miesto administruojama teritorija gerokai viršija istorinio centro ribas.“6

reklama

Į panašius samprotavimus, stokojančius tiek sveikos nuovokos, tiek elementaraus urbanistinio estetinio pojūčio (apie globaliu mastu ryškėjančius urbanistikos tikslų ir uždavinių suvokimo pokyčius jau nė nekalbu), būtų galima numoti ranka, jeigu juos dėstytų žmonės, neturintys nieko bendra su urbanistine plėtra. Tačiau taip mąsto architektai, nuo kurių priklauso, kaip bus pertvarkyta Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų „kartografija“.

Būtent šiam profesiniam sluoksniui priklausantys žmonės neretai atveria kelius neva „moksliškai“ pagrįstam, būtinam ir neišvengiamam morfologinės miesto struktūros, miestovaizdžio keitimui. Profesionalų dalijamos menkai pagrįstos rekomendacijos labai naudingos tiems, kurie rūpinasi tik kapitalo judėjimu ir nekilnojamojo turto rinkos plėtra, nepaisydami, kokia bus socialinių, kultūrinių, estetinių viso to pasekmių kaina.

Gyvenimo mieste formų analitikas Levisas Mumfordas daugiau kaip prieš pusšimtį metų numatė, kuo gali baigtis globali beatodairiškai diegiama didmiesčių aukštingumo didinimo kampanija, kurią įsuko finansiniai verslo rykliai, remdamiesi primityviai suvokta pažangos ideologija: „Radikali klaida, padaryta pritarus dangoraižių statybai, dabar tapo universali. Iš dalies taip vyksta todėl, kad sumažėjo atseit pernelyg kausčiusi kontrolė, iš dalies dėl imitacijų pomėgio, iš dalies dėl architektų noro eksploatuoti naujas technologijas. Visos šios klaidos, iš pradžių padarytos Amerikos miestuose, dabar ne mažiau pasibaisėtinu mastu kartojamos Europoje ir Azijoje.“7

Tuo metu, kai iškilusis miestų istorikas dėstė savo įžvalgas, tiek Lietuva, tiek visa Rytų Europa buvo totalitarinio režimo gniaužtuose, o šis kontroliavo kiekvieną architektų (aišku, ne tik jų), žingsnį. Gaila, kad iškovotą laisvę ne vienas urbanistas suprato kaip pelningą galimybę klusniai vykdyti naujųjų užsakovų įgeidžius, grindžiamus menkai apmąstyta, klaidingai suprasta pažanga. Pasiguosti galėtume nebent tuo, kad šiandieninė Lietuvos sostinės nekilnojamojo turto rinka, reikalaujanti tankinti miesto audinį ir didinti statinių aukštingumą, dar nėra įgavusi tokios galios, kad visiems laikams išgydytų Vilnių nuo „provincialumo“ komplekso, nes tada dabartiniai bokštai galėtų „ūgtelėti“ tiek, kad sostinė taptų tikrų dangoraižių miestu. Kitas klausimas, ar Vilnių apskritai kada nors slėgė, juo labiau ar slegia tas išsigalvotas kompleksas.

Ar aukštybinių pastatų gausėjimas miesto centre ir jo prieigose yra iš tikrųjų neišvengiamas? Atsakyti į šį klausimą galima įvairiai. Vargu, ar sostinės gyventojų skaičių, kuris per porą pastarųjų dešimtmečių didėjo labai nežymiai, galima kaip nors prasmingai susieti su dirbtinai sureikšminta, globaliame teoriniame urbanistikos diskurse menkai žinoma „architektūrinių kalvų“ samprata, pagal kurią didmiestis, spręsdamas demografines problemas, privalo plėtotis į aukštį ir į plotį.

Ar visada miesto aukštingumo didinimas buvo laikomas klestėjimo sąlyga? Šiuo atžvilgiu įdomi Rytų kultūrose klestėjusi miestų aukštingumo samprata. Kinų mąstytojas K’ang Hsi (1662–1772) rašė, kad aukštus statinius laiko mažų mažiausiai keistu nesusipratimu. Kai Kinijos imperatoriui buvo parodytos graviūros, kuriose pavaizduoti aukšti XVII a. Europos statiniai, valdovas nusistebėjo: „Europa turėtų būti labai skurdus ir vargingas kraštas, jeigu joje nėra vietos plėtotis miestams, kad žmonės gyventų gryname ore.“8

Suprantama, nėra reikalo lyginti dviejų skirtingų epochų ir jų problemų, tačiau šios įžvalgos užuomina turi tam tikrą prasmę.

Klausimas, ar tokio dydžio miestui, koks yra Vilnius, būtina ręsti „architektūrines kalvas“ pačiame centre, anaiptol ne retorinis. Nejau privalome kartoti visas moderniojo miesto plėtros klaidas? Nejau privalome aklai sekti Le Corbusier doktrinomis, ypač dabar, kai pasaulis apmąsto ir kritiškai analizuoja beatodairiškos urbanistinės plėtros XX a. pasekmes? Kartais susidaro įspūdis, tarsi žūtbūtinai norima pavyti susikompromitavusią didmiesčių plėtros koncepciją, atsiradusią dar XIX a. ir pagrįstą ideologija, skatinusia industrinę plėtrą.

Kad ir ką manytų architektai, su religiniu įkarščiu tikintys futuristinės pažangos vizija, agituojantys „nesibaidyti“ aukštyn kylančių gelžbetonio bokštų, su dideliu ūpu besisiūlantys įgyvendinti didžiojo verslo sumanytus sostinės urbanistinės plėtros projektus, Vilnius nėra laboratorija, kurioje derėtų eksperimentuoti, kad išsiaiškintume miesto aukštingumo didinimo galimybes. Šitai buvo aišku ir kai kuriems lietuvių urbanistams, išdrįsusiems suabejoti ideologiškai peršama miesto nuolatinio atnaujinimo vizija.

Kokį poveikį Vilniaus miestovaizdžiui padarė „architektūrinės kalvos“, atskleidė žinomo Lietuvos architektūros profesoriaus, akademiko, kelių dešimčių reikšmingų mokslo knygų Lietuvos urbanistikos istorijos klausimais autoriaus Algimanto Miškinio pastabos, paskelbtos post mortem. Akademikas rašė: „Atsižvelgus į senamiesčio gamtinę situaciją ir istoriškai susiformavusią tūrinę erdvinę kompoziciją, aukštybiniai pastatai tam tikru atstumu nuo Aukštutinės pilies negalėjo būti aukštesni (tai turėjo parodyti tyrimai) už šios pilies papėdę, t. y. Pilies kalną. Kas gali objektyviai pagrįsti būtinybę Vilniaus istorinėje dalyje (ar šalia jos – galimu atstumu) statyti aukštybinius pastatus? Sostinės prestižas? Mada? Siekis neatsilikti nuo kitų ankstesnę prigimtį praradusių Europos miestų? VGTU mokslininkų studijos apie sostinės panoramų strategiją? Manau, rimtų argumentų nebuvo ir nėra. Vilnius iš esmės turėjo likti savitas, išsiskiriantis iš kitų, kad aukštybinių pastatų kalvos nesunaikintų jo prigimties. Deja… Ir už didžiausios Vilniaus dalies vertybių (panoramų) sunaikinimą turėtų atsakyti visa tai leidę bei padarę profesionalai ir valdininkai, įrašant juos į sostinės „Juodąją knygą“9

Deja, didžioji sostinės architektų ir miestų planavimo specialistų dalis taip niekada nemanė ir iki šiol, regis, nemano. Jiems, matyt, gerokai priimtinesnis miestas, atsisakantis istorinio savitumo ir estetinės savasties. Todėl architektūros ir gamtos elementų subtili dermė atmetama, Vilniaus vaizdinį dabar formuoja banalūs gelžbetonio ir stiklo monstrai.

Ar sostinei kada nors pavyks atsikratyti šių nykių ir apgailėtinų urbanistinių „vibratorių“, kaip tuos dangoraižius ironiškai pavadino rašytoja Jurga Ivanauskaitė, parodys laikas. Viliuosi, neprireiks dar ketvirčio amžiaus, kad vilniečiai pagaliau suvoktų savo miesto estetinę vertę, kuri be gailesčio aukojama verslo ir nekilnojamojo turto plėtros interesams. Tačiau kada pradės keistis urbanistų vaizduotė, užhipnotizuota le Corbusier doktrinų, prognozuoti nedrįsčiau…

[1] Bliuzas Ričardui Gaveliui. Sud. N. Gavelienė, A. A. Jonynas ir A. Samalavičius. Vilnius: Tyto alba. 2007, p. 105–106.

[2] Lewis Mumford. The City in History: Its Origins, Its Transformations and Its Prospects. New York: Harcourt, Brace and the World. 1961, p. 62.

[3] Rusnė Marčėnaitė. Naujasis sostinės centras: dangoraižiai debesų nedraskys, http//sa.lt.

[4] Algis Vyšniūnas. Vilnius – autorinis kūrinys ir idėjų sankaupa: natūralus miesto plėtros procesas ir juridinė jo apsauga. Urbanistika ir architektūra. 2005. XXIX t., nr. 2, p. 49–50.

[5] Algis Vyšniūnas. Teritorijų konversija kraštovaizdžio ir miestovaizdžio aspektu. Urbanistika ir architektūra. XXVIII t., nr. 2. 2004, p. 50.

[6] Ten pat.

[7] Lewis Mumford. The City in History…, p. 430.

[8] Clay Lancaster. Metaphysical Beliefs and Architectural Principles. The Journal of Aesthetics and Art Criticism. 1956 March. Vol. XIV, no 3, p. 297.

[9] Algimantas Miškinis. Kas dar nebuvo parašyta. 2 knyga. Kultūros paminklai. 20 t. 2016, p. 197.