Propaganda apie propagandą

Per pastaruosius metus Rusijos propaganda šiek tiek pakito. Aiškinama, kad ne tiek stengiamasi sukurti teigiamą Rusijos įvaizdį ar pateisinti jos veiksmus, kiek skleidžiama prieštaringa, su tikrove mažai susieta, pagrindinį Vakarų žiniasklaidos pasakojimą neigianti informacija, siekiant pakirsti žmonių pasitikėjimą faktais bei jų gebėjimą atskirti tiesą nuo netiesos.

Prieštaringų ir nesuderinamų žinių srauto akivaizdoje didėja reliatyvizmas, skepticizmas ir cinizmas. Sumaištį dar didina išgalvotų žinių gausa, kai į internetą paleidžiami visokiausi iš piršto laužti pasakojimai, kuriais siekiama juodinti priešus ir veikti skaitytojų veiksmus bei nuostatas. Po prezidento rinkimų ir nelauktos Donaldo Trumpo pergalės JAV žiniasklaida itin daug dėmesio skiria išgalvotoms žinioms ir Rusijos vaidmeniui jas platinant. Esama užuominų, kad jos net galėtų lemti Hillary Clinton pralaimėjimą.

Daugelis Rytų Europos gyventojų šventai tiki sąmokslo teorijomis, yra pasiryžę matyti komunistą ar rusą po kiekviena lova, už kiekvieno krūmo. Šiuo metu Vakaruose didėja sąmokslų teorijų entuziastų, kurie priskiria Rusijos dezinformacijos specialistams tokią pat mitinę galią ir veiksmingumą, kuri kadaise buvo priskiriama KGB, sovietų diplomatijai ir kitoms SSSR institucijoms.

1987 metais prezidentas R.Reaganas aiškino, kad Rusija visame pasaulyje vykdo dezinformacijos kampaniją, ji rafinuota ir labai sėkminga, turi didelį poveikį JAV žiniasklaidai ir spaudai. Po kelerių metų sovietija žlugo, bet liko įsitikinimas, kad Rusijos propagandistai yra burtininkai ir stebukladariai.

reklama

JAV pareigūnai teigia, kad Rusijos programišiai įsilaužė į Demokratų partijos kompiuterinę tinklą ir nutekino H.Clinton nepalankią medžiagą. Gerokai įdomesnė medžiaga buvo rasta H.Clinton rinkimų kampanijos vadovo J.Podestos elektroniniuose paštuose. Kai kurie vėl kaltina Rusiją, bet J.Podesta nesilaikė net elementariausių saugumo taisyklių, jo slaptažodis buvo „p@ssword“, tad jis buvo pažeidžiamas.

Išgalvotas žinias kuria ne tik piktavališki rusai. Dienraštis „New York Times“ parašė straipsnį apie 22 metų informacinių technologijų studentą gruziną Beqą Latsabidzę. Siekdamas užsidirbti pinigų, jis pradėjo rašyti teigiamas žinutes apie H.Clinton, bet niekas nesidomėjo, po to pradėjo ją pulti, palaikydamas D.Trumpą. Rezultatai buvo visai kiti. Viena pasakėlė – esą Meksikos valdžia pranešė uždarysianti sieną su JAV, jei D.Trumpas būtų išrinktas prezidentu – tapo trečia labiausiai platinama netikra žinute „Facebook'e“ nuo gegužės iki liepos. Pasak B.Latsabidzės, šitokios žinutės yra „infotainment“ (informacinė pramoga) ir satyra, jis nesitikėjo, kad bet kas jas rimtai traktuotų.

Žmonių naivumas stebina, dar labiau stebina kai kurių polinkis sureikšminti Rusijos vaidmenį, kuriant šitokias žinutes. Šįmet per JAV prezidento ir Kongreso rinkimų kampanijas išleista 6,8 milijardų dolerių, daugiausia juodinant oponentus. D.Trumpas beveik kasdien įžeidinėjo H.Clinton, sakė, kad reikia ją įkalinti.

H.Clinton jau 20 metų skundžiasi, kad ją puola ir šmeižia kai kurie respublikonai. Internetas mirgėte mirga rašiniais, kad ji lesbietė, pedofilė, žudikė (reikia tik pagooglinti). Kiek Rusija besistengtų, jos įnašas į šį toksinį melų ir sąmokslo teorijų mišinį gali būti tik itin, itin kuklus.

Deja, dabartinėje perkaitintoje ir paranojiškoje atmosferoje viskas įmanoma ir leistina. Prieš kelias savaites įtakingas dienraštis „Washington Post“ išspausdino rašinį, kad Rusijos dezinformacijos specialistai sukūrė išgalvotas žinias, kurias skaitė daugiau negu 213 milijonų kartų (kaip jie apskaičiavo?), ir daugiau negu 200 interneto portalų yra eiliniai Rusijos propagandos ruporai, nors kai kurie jų žinomi ir gerbiami.

Šių sensacingų kaltinimų šaltinis yra beveik nežinoma organizacija pasivadinusi „PropOrNot“, ji neva sutelkusi nepriklausomų mokslininkų, užsienio politikos, karo ir technologijos specialistų komandą. Tačiau jų pavardės nežinomos. Bet tai netrukdė dienraščiui skelbti straipsnį. Prieš penkerius metus nebūtų pasitikima tokiais anoniminiais „šaltiniais“.

Lietuvoje padėtis ne ką geresnė. Valdžios skatinami į informacijos karą įsijautę specialistai ir žurnalistai nepastebi, kad jų veikimo metodai ganėtinai panašūs į Rusijos, ir neturiu omenyje vien Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pomėgio drausti, taigi cenzūruoti rusiškas laidas, pažeisti žodžio laisvę. Rusijos žiniasklaida Ukrainos valdžios remėjus dažnai vadina fašistais (blogybės įkūnijimas rusų vaizduotėje), Vakarams skirtoje propagandoje – antisemitais. Lietuvos žiniasklaida bei politikai nelieka skolingi, separatistus ir Rusijos valdžią vadindami smogikais ar teroristais (blogybės įkūnijimas europiečių vaizduotėje).

reklama

Nepaprastai daug dėmesio skiriama galimiems Rusijos invazijos scenarijams (nors jau praėjo pustrečių metų po intervencijos), vadinamajam Suvalkų koridoriui, ketinimams dislokuoti raketas „Iskander“ Karaliaučiaus srityje, kitiems agresyviems Maskvos kėslams.

Kai kurie žurnalistai didžiuojasi savo šališkumu, teigdami, kad jie negali būti neutralūs, kai vyksta kova tarp tiesos ir netiesos, kad dirbtinis objektyvumas išduoda tikruosius žurnalistikos principus. Dažnai verčiami ir perspausdinami kitataučių Rusijos kritikų straipsniai, kitokią nuomonę reiškiantys beveik niekada nemato dienos šviesos.

Šitoks vienašališkumas nelieka be pasekmių. Reiškiamas susirūpinimas dėl vietos rusakalbių požiūrio į Rusiją ir Vakarus, jų polinkį tenkintis rusakalbe žiniasklaida. Dabar daromi nuodugnesni tyrimai, nesitenkinama vien kartoti anekdotus apie runkelius.

Sudėtingas reiškinys turi sudėtingas priežastis, joks vienas veiksnys nėra lemiantis. Bet manau, kad nemažą vaidmenį suvaidina tai, kad Lietuvos rusai tą patį galvoją apie LRT ir vietos žiniasklaidą, ką lietuviai galvoja apie RT, „Sputnik“ ir kitus rusiškus informacijos kanalus, būtent, kad tai nepatikima propaganda, tad neverta jos žiūrėti.

Toks sutapatinimas nėra visiškai tikslus, bet jame yra daugiau tiesos negu mes linkę pripažinti. Neseniai perskaičiau konservatorių išleistą leidinėlį „Kaip atpažinti propagandą“? Tai ramus, santūrus tekstas, bet ir į jį nejučiomis patenka abejotinų teiginių.

Rašoma, kad „skaičiuojama, jog metinis Rusijos propagandos biudžetas siekia apie 3,5 mlrd. JAV dolerių“. Kas skaičiuoja? Kokiu pagrindu? Skaičius neįtikėtinas. JAV savo propagandos stotims skiria apie 750 milijonų, BBC gal šiek tiek daugiau negu 500 milijonų. Jei skaičius neteisingas, jei jis, tarkime, perpus mažesnis, tai ar leidinio teiginys nėra tikrovės neatitinkanti propaganda? Ar vien sprendimas išmesti tokį, veikiausiai nepatikrintą skaičių nėra propaganda?

O kaip dėl R.Juknevičienės teiginio, kad Rusija kasmet išleidžia bent aštuonis milijardus dolerių viešiesiems ryšiams, kurį savo knygoje citavo žinomas Ukrainos specialistas Andrew Wilsonas? Leidinėlis nurodo, kas švenčiant pergalę prieš fašistus, nutylima, jog ši pergalė pradėjo naują okupaciją, nusikaltimus prieš žmoniškumą. Bet pagal tą patį principą, net teigiant, jog Maskva išprovokavo karą su Gruzija, nevalia nutylėti tai, kad M.Saakašvilis pasidavė provokacijai, įsakė Gruzijos kariuomenei okupuoti Cchinvalį, kad Gruzija, ne Rusija pirmoji puolė.

Negana sakyti, kad V.Janukovyčius buvo pašalintas iš Ukrainos prezidento pareigų, reikėtų pridurti, kad tai daryta be apkaltos, tad pažeidžiant Konstituciją. O pranešant apie JAV lėktuvų antskrydžius Sirijoje, reikėtų paminėti, kad jų neįteisino ir jiems nepritarė JT Saugumo Taryba.

Rusija naudoja propagandą, be jos neapsieina ir Vakarai. Manau, kad pervertinama Rusijos propagandos apimtis ir veiksmingumas, vaizduojant Rusiją piktesnę ir grėsmingesnę negu ji veikiausiai yra. Savo ruožtu lengvabūdiškai švaistomasi įvairiais kaltinimais, o neteisingi priekaištai yra propagandos rūšis. Keliame Rusijos žiniasklaidai reikalavimus, kuriuos mes patys pažeidinėjame.

Kęstutis Kazimieras Girnius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas