Karai už žmogaus teises – naujoji kolonizacija

Muammaras Kaddafis | GETTY IMAGES

Bordeliu vadinama vieta, kur yra prostitutės, o bedlamu – kur bepročiai. Bedlamas – buvo toks namas bepročiams Londone.

Tai štai – Sirijoje, o konkrečiai Aleppe, ten „bordelis“ ar „bedlamas“?

Įsižiūrėkime į raudonai-žalią Aleppo žemėlapį.

Pradedu aiškintis su šūksniais, „nagi reikia, taip subjauroti šalį!“

Ir pridėsiu dar vieną emociją: „Štai, iš Sirijos pavyzdžio mes matome, kokia baisi žmogaus teises ginančio karo realybė!“

Kas yra karas už žmogaus teises? O tai šiuolaikinio kolonializmo forma.

Kai ES ir JAV apjungia pastangas siekdamos sugriauti tą ar kitą, jiems trukdančią regioninę valstybę. Tokią išsirinkę jie naudoja vieną ir tą pačią taktiką.

1. Paskelbia tokios regioninės valstybės lyderį tironu, diktatoriumi, po to kruvinuoju diktatoriumi, vėliau pragaro išpera, nuo kurio reikia kaip įmanoma greičiau išlaisvinti šalį. Neturi reikšmės, kiek iš tiesų šis lyderis diktatorius ir kiek iš tiesų jis kraugerys.

reklama

Panašumas į tiesą šiuo atveju nebūtinas. Europietiškosios ir JAV MIP padarys diktatoriumi bet ką, tereikia joms šūktelėti: „Pult jį!“ ir žurnalizmo šunys puls auką formuodami jo atvaizdą į siaubūną. To aukomis tapo Saddamas Huseinas, Muammaras Kaddafis, taip dabar elgiamasi su Bašaru Asadu.

Tokią personažo demonizacijos operaciją lengviau atlikti būtent Artimųjų Rytų ar Šiaurės Afrikos šalyse, kur lyderiai tradiciškai turi būti stipresni ir kietesni nei europiečiai, turint omenyje, kaip taisyklė pietinėse šalyse emocionaliai nevaldomus gyventojus.

2. Metodikos detalės

Metodika labai paprasta. Šalies-aukos lyderis apkaltinamas žmogaus teisių pažeidimais, ko dažniausiai apskritai nebuvo arba buvo nežymūs. Žmogaus teisių pažeidimai savo gyventojų atžvilgiu – tai efektyvus lyderio apkaltinimo metodas, kurį po to reikia nuversti, siekiant paversti šalies-aukos valstybingumą dulkėmis.

Tačiau įprastai Vakarai šiame etape nesustoja. Toliau seka šviežiai paruošto kruvinojo diktatoriaus apkaltinimas turint masinio naikinimo ginklą, kuriuo jis grasina visai žmonijai. Kad būtų kuo pateisinti bet kokio žiauriausio pobūdžio veiksmus prieš tokį Demoną, grasinantį visai žmonijai.

3. Ir galų gale – paskutinis etapas fizinis kruvinojo diktatoriaus ir jo šalies pavergimas, pasireiškiantis euro-amerikietiškų karo pajėgų intervencija į jos teritoriją. Vis dažniau fizinio pavergimo tikslais naudojamasi ne europiečių paslaugomis, o tais, kurių negaila, trečiosiomis po ranka pasitaikiusiomis pajėgomis, pavyzdžiui islamistais.

Pasekoje, anksčiau ar vėliau paaiškėja, jog kaltinimai turint masinio naikinimo ginklą buvo laužti iš piršto, bet ką tada galima pakeisti?!

Tironas-diktatorius jau užmuštas, šalis jau sugriauta, ES su broliais iš JAV jau mėgaujasi kontroliuojamo chaoso situacija.

Štai kas yra karas „už žmogaus teises“. Tik klausimas kas iš tokių „teisių“ laimi?

Teisingam ir be išankstinių nusistatymų stebėtojui (tokių pasaulyje dar yra) „karo už žmogaus teises“ – esmė, grandis agresijos grandinėje, sukurtoje europiečių (vėliau, sėkmingos kolonizacijos pasekoje, prie jų prisijungė amerikiečiai, kurie iš esmės tie patys europiečiai, tik įvykdę sėkmingą genocidą prieš tas tautas, kurių teritorijose apsigyveno}.

reklama

Kitos grandys?

Prašom: „Kryžiaus žygiai“ – su visiškai idiotišku viduramžių pretekstu-paaiškinimu: „Kristaus karsto atėmimas iš netikėlių“; – „kolonizacija“ – kai europiečiai atėjo į Afrikos, dviejų Amerikų ir Azijos šalis su savo „civilizacija“, primesdami ją likusiam pasauliui.

Na ir dėsninga, paskutinė pagal laiką grandis – „karai už žmogaus teises“.

Dabar „karais už žmogaus teises“ drasko Siriją. Beje, padarė tragišką klaidą.

„Karo už žmogaus teises“ tikslų įgyvendinimui, konkrečiai jo paskutiniam etapui, fiziniam šalies-aukos pavergimui bei fizinio šalies-aukos ir jos lyderio sunaikinimui, tie nevykėliai, tie išsigimėliai panaudojo tokias jėgas, kurios dabar grasina pačios Europos egzistencijai.

Tris paeiliui „karai už žmogaus teises“: Irake, Libijoje ir dabar Sirijoje metė į Europą tokį pabėgėlių skaičių, besigelbėjančių nuo „karo už žmogaus teises“ pasekmių, kad išoriškai taikus afrikiečių-azijiečių masių įsiveržimas atrodo kraupokai. Chaosas tapo nebevaldomas.

Aleppe vyriausybinės pajėgos pastaruoju metu perėmė iš džihadistų apie 40% pastaraisiais metais jų valdytų teritorijų.

Rusijos kovojančių pusių taikymo Centras pranešė, jog per pastarąsias paras iš Aleppo išėjo 6 020 taikių gyventojų, iš jų 3113 vaikų. Tomis dienomis kai buvo užimta 40% Aleppo teritorijos, Centras pranešė apie išėjusius iš miesto 8,5 tūkstančius taikių gyventojų. Ir taip, iš viso gaunasi apie 14,5 tūkstančio „taikių“.

O kur likusieji? Buvo laukiama ir tikimasi, jog ten okupacijoje gyvena virš 200 tūkstančių „taikiųjų“. O gal ir visi 300 ar net 500 tūkstančių.

O jie jau seniai Europoje, juk Siriją per šiuos keletą metų paliko nuo 4 iki 5 milijonų taikių gyventojų. Tai štai, jie visi seniai Europoje, trinasi gatvėmis, piktinasi ir kaista.

Jau nėra kontroliuojamo chaoso ponai europiečiai. Yra nevaldomas. Ir bordelis ir bedlamas.

Istorija pateiks jums sąskaitą. Už viską iš karto.

Ir už „kryžiaus žygius“ ir už „kolonizaciją“, ir už „karus už žmogaus teises“.

Teks mokėti.

atsiuntė skaitytojas Virgis

infa.lt