Rusofobiniai „antiimperininkai“: idiotizmas ar demagogija?

Kalbant bei polemizuojant apie įvairias šiuolaikinės Lietuvos bei pasaulio politikos, ekonomikos bei geopolitikos aktualijas, neišvengiamai tenka susidurti su vadinamųjų dešiniųjų „tautinių patriotų“ srove.

Aršiausieji jos sekėjai, didele dalimi besibūriuojantys apie Pankos-Kundroto Tautininkų Sąjungą (TS) bei Stasio Buškevičiaus „Jaunąją Lietuvą“, labai mėgsta trimituoti tipiškas buržuazinės-sisteminės žiniasklaidos keliamus stereotipus apie vis puolančius, bet taip ir neužpuolančius rusus, apeliuoti į tariamą būtinybę Lietuvai būti ištikima ir nuoseklia NATO bloko nare, bet tuo pačiu ir muštis į krūtines, beskalbdami save kone didžiausiais, nuosekliausiais ir herojiškiausiais viso pasaulio anti-imperialistais, arba „antiimperiniais nacionalistais“.

Tuo pačiu jie visus, kurie pasisako prieš žiniasklaidoje ir politinėje erdvėje vis skatinamą rusofobijos isteriją, kaltina esant ne tiktai „kacapais“ bei „rusų agentais“, bet ir „imperialistais“, o tai, tiesą sakant, bet kuriam kritiškai mąstančiam ir šiuolaikinio pasaulio realijas išmanančiam žmogui turėtų skambėti itin juokingai bei ironiškai.

Rusiškojo imperializmo baubas

Mėgindamas šitokią savo poziciją pagrįsti, tūlas „tautininkas“ teigs, jog, girdi, greta mūsų stovi pagrindinis viso pasaulio blogio, imperializmo ir priespaudos šaltinis – Rusija – dar kitaip šių veikėjų leksikone žinoma „Kacapistano“ ar „Maskolistano“ epitetais; anot jų, šiandien bet kuris tikras lietuvių tautos ir Lietuvos patriotas yra visiškai įpareigotas stoti į kažkokį tai neva šventąjį karą su Rusija ir tuo pačiu aktyviai solidarizuotis ne tik su Ukrainoje praeitais metais įvykusiu Euromaidano puču, bet ir vienareikšmiškai palaikyti Jungtinių Valstijų globalinį diktatą ir šio diktato karinį organą – NATO.

Kai kurie „patriotai“, jei jiems ir įrodai iš esmės teroristinę bei imperialistinę Jungtinių Valstijų, kaip globalinio imperialistinio agresoriaus poziciją, vis dėlto teigs, įsivaizduodami save didžiuliais išminties ir tiesos skleidėjais, kad visų pirma yra reikalinga sunaikinti vadinamąją „imperinę Rusiją“, kuri esą kelia grėsmę tautoms, o tik paskui žiūrėti į kitus klausimus, kaip JAV imperializmas, apie kuriuos jei didieji „tautininkystės“ šaukliai ir kada užsimena, tai tiktai „tarp kitko“, itin paviršutiniškai ir prabėgomis, trivializuodami to reikšmingumą.

Imdami kai kurias istorines lietuvių tautos nuoskaudas Rusijos atžvilgiu, šie vadinamieji „patriotai“ stengiasi sudaryti tam tikras propagandines hiperboles, kuriomis siekiama suformuoti kraštutiniškai antirusišką istorijos naratyvą, pagal kurį rusai, tai kone mirtini lietuvių tautos, o gal netgi ir „civilizuotosios“ žmonijos priešai, su kuriais šiandien mirtinai būtina stoti į kovą po JAV-NATO vėliavomis.

Galime sakyti, imdami tiek kai kuriuos faktus, tiek ir prasimanymus, jie, faktiškai eidami kartu su visa valdančiąja Sistema, žmonių sąmonėje stengiasi generuoti savotišką rusiško imperializmo baubą.

reklama

Imperializmo problema ir Rusijos klausimas

Verta pažymėti, kad šitoks požiūris pasižymi visiškai iškreiptu požiūriu į pasaulinę geopolitiką bei pačią imperializmo problemą apskritai, jeigu ne sąmoningu reikalo esmės iškreipimu, tai mažų mažiausiai, visišku nesusigaudymu pasaulinėse realijose.

Dabartinis pasaulis, kaip tą puikiai supranta ir kaip pripažintų bet kuris sąžiningas geopolitikos žinovas, yra pamažu byrančio vienapoliškumo, kuris gyvavo nuo pat TSRS žlugimo 90-aisiais ir pasaulinio Jungtinių Valstijų, kaip priešakinės kapitalistinio imperializmo jėgos, tapimo globaliniu hegemonu, liudininkas. Pasaulis vis labiau ir labiau skyla į dvi dideles stovyklas, vieną, atstovaujančią įvairias naujai kylančio daugiapoliškumo formas bei vizijas, o antrą, desperatiškai siekiančią vienapolės tvarkos ir globalistinės diktatūros išsaugojimo.

Šitokio globalinio susidūrimo tarp žlungančio vienapolio pasaulio ir kylančio daugiapolio pasaulio kontekste ir turėtume matyti tiek Rusiją, tiek ir kitas šalis bei kritiškai jas įvertinti, atsižvelgdami ne tik į tarptautinę situaciją, bet ir į pačią atitinkamų šalių vidaus tvarką ir, socialinę-ekonominę bei politinę kryptį.

Pats globalizmo ir imperializmo reiškinys yra neatsiejamas nuo loginio kapitalistinės sistemos, kuri privalo neišvengiamai kaupti turtus, koncentruoti kapitalus vis didėjančių konglomeratų rankose, vystymosi ir turėtų būti laikomas būtent kapitalistinio vystymosi, kapitalų koncentravimosi, pasėkme. Šito šviesoje mes turėtume niekada neužmiršti, jog vienintelis būdas padaryti tikrą galą imperializmui, tai ne tik panaikinti Jungtinių Valstijų hegemoniją, bet kartu likviduoti ir pačią kapitalo sistemą, kaip imperializmo ir globalizmo priežastį.

Priešingu atveju mes paprasčiausiai susidurtume su „Naujų Amerikų“ iškilimo galimybe ir naujo kapitalistinio imperializmo iškilimu į globalinės hegemonijos pozicijas (šios galimybės atžvilgiu ypatingai reikalinga atsižvelgti į kylančios Kinijos atvejį); tik kapitalizmo panaikinimas ir tautų laisvę, nepriklausomybę ir įvairovę pripažįstančio socializmo kūrimas, pakertant globalinio kapitalizmo sistemą, gali užtikrinti ilgalaikę taiką ir daugiapoliškumą, kol, tuo tarpu, kitų, nacionalinių, bet vis dėlto kapitalistinių ir su Amerika vien tiktai ekonominės naudos sumetimais konkuruojančių jėgų, nacionalkapitalistinių jėgų iškilimas, tiesiog privestų prie naujos kapitalistinės konkurencijos, iš kurios viena ar kita nacionalinio kapitalo valstybė išeitų nugalėtoja, tapdama nauja globaline hegemonija ir sukurdama naują, post-amerikietišką globalizmą.

Tiktai nacionalinės ir socialistinės šalys bei sistemos, bet jokiu būdu ne nacionalkapitalistinės, gali būti laikomos tikros, stabilios ir ilgalaikės alternatyvos vienapoliam pasauliui bei globaliniam kapitalizmui atstovėmis.

Kai dėl šiandieninės Rusijos, tai ji, skirtingai nei teigtų kai kurie dešiniesiems „patriotams“ priešingo spektro atstovai, linkę pernelyg naiviai idealizuoti Vladimirą Putiną ir jo vedamą politiką, nėra principinis idėjinis ir politinis pasaulinio imperializmo priešininkas, kaip, pavyzdžiui, neabejotinai yra šalys kaip Iranas, Šiaurės Korėja ar Venesuela, bet pragmatinis Jungtinių Valstijų hegemonijos konkurentas.

Taip yra dėl pačios dabartinės Rusijos santvarkos prigimties – tai yra, žinoma, nacionalinė ir suvereni, JAV diktatui daug kur oponuojanti, bet vis dėlto, kapitalistinė valstybė, kuri nors ir palaiko pačią daugiapoliškumo idėją, tačiau neišsižada rinkos ekonomikos ir privatinės nuosavybės dogmų, kurių skatinama kapitalo diktatūra faktiškai ir yra tikroji globalizmo bei ligi šiol egzistavusio vienapoliškumo priežastis.

Tačiau tai nekeičia fakto, kad Rusija, kokia ji bebūtų, kaip ir Kinija bei visas garsusis „BRICS“ valstybių blokas apskritai, sudaro geopolitiškai ir ekonomiškai itin svarbią atsvarą Jungtinių Valstijų pasaulinei įtakai bei galiai ir dėl tos priežasties bet koks šios ar kitų panašių šalių, kad ir kapitalistinių, žlugimas turėtų dažniausiai būti vertinamas kaip galimai naudingas JAV imperializmo-globalizmo siekiams išlaikyti savą hegemoninę poziciją.

Rusija, žinoma, turi tam tikrą imperializmo potencialą, tačiau jis yra, objektyviai žiūrint, nepalyginamas su ne tiek potencialiu, kiek realiai, čia ir dabar egzistuojančiu Jungtinių Valstijų imperializmu; galima net sakyti, jog bet kokios Rusijos „nuodėmės“, tiek tikros, tiek ir išgalvotos, tėra tiktai smulkmenos, palyginus su milžinišku skaičiumi karų, teroro aktų bei nekaltų žmonių skerdynių, kurias ne kartą yra vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis surengė JAV imperialistai-globalistai.

Tad ir bet kuris tikrai nuoseklus, racionalus ir nuoširdus žmogus, laikantis save anti-imperialistu, neišvengiamai privalo stoti į kovą ne prieš Rusijos ar Kinijos nacionalinius interesus, bet prieš JAV imperializmą, su kuriuo būtina kautis ir tuo atveju, jeigu mes, kaip lietuviai, siekiame tikrai nepriklausomos Lietuvos, kaip suverenios nacionalinės valstybės, sukūrimo.

Rusofobiniai „antiimperininkai“ kaip naudingi imperializmo idiotai

Gyvendami ir veikdami pagal savo įsivaizduojamą Rusijos, kaip absoliutaus blogio ir pasaulio nelaimių šaltinio viziją, rusofobiniai „antiimperininkai“ sueina į tiesioginę sąjungą su Jungtinėmis Valstijomis bei NATO ir aktyviai puola bet kuriuos šių jėgų priešininkus kaip tariamus savų tautų priešus, išdavikus ar paprasčiausius „kacapus“.

reklama

Vaikydamiesi neracionaliu fetišu virtusio rusiško imperializmo baubo, šie vadinamieji „antiimperininkai“, patys tai suvokdami ar ne, iš esmės tampa pačio didžiausio, žiauriausio ir amoraliausio imperializmo, kokį tėra regėjęs pasaulis, liokajais ar netgi smogiamaisiais būriais.

Šią tiesą mums aiškiai turėtų byloti pastarųjų metų Ukrainos istorija, kurioje Euromaidano perversmo, šalyje įtvirtunusio JAV-ES-NATO marionečių valdymą (Kijevo chuntą), daugelis panašios krypties „nacionalistų“ paprasčiausiai pasitarnavo kaip naudingi idiotai šalį užgrobti siekusiems Vakarų globalistams bei tokiems oligarchams, kaip sionistas Igor Kolomojskij.

Panašios tendencijos vyrauja ir Lietuvos vadinamajame „tautiniame judėjime“, kurio lyderiai itin aktyviai pasisako už NATO ir Jungtinių Valstijų viešpatavimą pasaulyje, tai mėgindami argumentuoti tariamais Lietuvos „nacionaliniais interesais“ (kokia kalba gali būti apie „nacionalinius interesus“, kai Lietuva faktiškai jokio tikro nacionalinio suvereniteto neturi ir yra ne kas kita, kaip Briuselio-Vašingtono vasalas?); TS netgi savo programiniuose dokumentuose įtvirtina savo lojalumą NATO imperialistams.

Praktiškai šių vadinamųjų „antiimperinių“ pseudo-nacionalistų (iš esmės – šovinistų, rasistų bei rusofobų-amerikonofilų) „anti-imperializmas“ pasireiškia tuo, kad kone visuose tarptautiniuose konfliktuose ar įvykiuose, kur tiktai pasireiškia tikrasis JAV, kaip teroristinės blogio imperijos veidas, jie randa vienokią ar kitokią priežastį pasmerkti ir nurašyti jankių kėslams oponuojančią pusę, arba kaip „nežmonišką diktatūrą“ (Kadafio Libijos, turtingiausios ir sėkmingiausios Afrikos valstybės pavyzdys), arba kaip „Rusijos sąjungininkę“, kuri dėl tos priežasties turėtų būti pasmerkta (Bašaro al Asado Sirijos pavyzdys) – kai kurių šių didžiųjų „antiimperininkų“ aiškinimuose netgi kokia Sirija ar Irakas gali tapti „imperinėmis“ valstybėmis, prieš kurias, girdi, teisėtai kovoja vienokie ar kitokie separatistai, kol prieš tikrąjį imperializmo židinį – JAV – netariamas nei vienas žodelis.

Kitas dalykas, aiškiai žinoma kai kurių „patriotų“ (ypatingai – buškevičininkų ir kundrotininkų) parama teroristiniam Izraelio sionistų režimui, kaip tariamą „atramą“ prieš islamizmą, kaip būtinai reikalingą „Vakarų civilizacijos“ bastioną „barbariškuose“ Rytuose, o tai tėra tik dar vienas pavyzdys, kaip vadinamieji „tautos gelbėtojai“ iš esmės tik tarnauja visų tautų pavergėjų politiniams interesams.

Kai kurie šiai linijai oponuojantys, bet stipriau savo nuomonės nei suformuluoti, nei išreikšti nepajėgiantys elementai šiose partijose, vienaip ar kitaip, didesnio svorio, kiek tai liečia jų centrinę vadovybę, neturi ir dėl tos priežasties yra pamažu marginalizuojami arba verčiami šitokių klausimų neakcentuoti tariamo „bendro reikalo“ labui.

Tuo tarpu Lietuvoje jie visi pasisako už NATO bazių mūsų šalyje steigimą, visų Lietuvos karinės okupacijos priešininkų politinį bei teisinį persekiojimą (kartais – net ir fizinį susidorojimą su jais) ir, iš esmės gindami karinę Lietuvos okupaciją, kuri pridengiama gražiais lozungais apie „partnerius“ ir „sąjungininkus“, nenustoja mušęsi sau į krūtines, kokie jie neva didžiuliai patriotai bei tautos laisvės ir nepriklausomybės „gynėjai“.

Galima sakyti, jog jie siekia lietuvių tautą paversti Vakarams naudinga patrankų mėsa galimo susidūrimo su Rusija atveju; analogiškai elgiasi ir kiti pro-amerikietiški, pro-imperialistiniai Rytų Europos šalių „antiimperiniai“ „patriotai“ bei „tautininkai“ (žiūrėkime į faktiškai sistemines, bet tautiniais lozungais žaidžiančias partijėles, kaip „Svoboda“, „Visu Latvijai“, Lenkijos „Ruch Narodowy“ bei kitus buržuazinio „patriotizmo“ pavyzdžius).

Vaizduodami save kaip didžiausius anti-imperialistus, rusofobiniai „antiimperininkai“ faktiškai atlieka tikrų tikriausių imperializmo įtakos agentų ir propagandistų vaidmenis Rytų Europos regione, tuo pačiu kovodami prieš tikruosius šių šalių nacionalistus ir patriotus, keliančius tikros kovos prieš tikrą imperializmą politinę liniją.

Tokia jau ta didžiųjų „antiimperininkų“ „kova“ prieš imperializmą: kurdami baubą, jie tiesiogiai aptarnauja tikrųjų imperialistinių agresorių politinius interesus.

Idiotizmas ar demagogija?

Kai dėl nuoširdžiai šią „patriotinę“ kryptį atstovaujančių veikėjų, tai galime nei kiek neabejoti: tai yra naudingi idiotai, atbukinti naivuoliai, kurių pažiūrų esmė – tai tam tikras politinis idiotizmas. Ir tokių žmonių, be abejo, manančių, kad šitaip jie daro didelę paslaugą savo tautai bei tėvynei, yra tikrai nemaža.

Tačiau jie yra suklaidinti ir toliau klaidinami žmogeliai, naivios melo ir apgaulės aukos, bet ne sąmoningi kenkėjai, imperializmo talkininkai ar tautos klaidintojai.

Tuo tarpu kai kurie šitokių „antiimperinių“ sąjūdžių bei partijų vadukai, pavyzdžiui, sionistiniai Ukrainos „patriotai“ Olehas Tiagnibokas bei Dmytro Jarošas, iš esmės yra tikrų tikriausi parsidavėliai, gaunantys tiesioginį JAV imperializmo struktūrų finansinį palaikymą, kurių kalbos apie tautos nepriklausomybės siekį bei kovą prieš imperializmą tėra tiktai ciniška demagogija.

Analogiškos pozicijos šalininkų ir „patriotinių“ lyderių bei vadukų turime ir Lietuvoje, tačiau, dėl savo itin menko politinio svorio bei neįtakingumo, vargu ar jie gali būti kas nors daugiau, kaip Vakarams parankūs naudingi idiotai ar Valstybės Saugumo Departamento (VSD) bei kitų valstybės represinių struktūrų kuruojami pseudo-opozicionieriai.

Bet kuriuo atveju, matydami tai, jog „tautinių patriotų“ skelbiami neva „antiimperiniai“ lozungai su anti-imperializmu iš esmės ne tik neturi nieko bendro, bet dar ir iš esmės tarnauja imperializmo interesams, tegalime paklausti, ar šitokios jų pozicijos yra paprasčiausias idiotizmas, ar sąmoninga ir racionaliai apskaičiuojama demagogija.

Palikime tai kaip atvirą klausimą skaitytojui…