Sugriovę TSRS žmonės, paaiškino JAV kodėl jie tą padarė

Pasirašę dėl TSRS egzistavimo pabaigos asmenys

Trijų žmonių susitikimas Vašingtone, žmonių, kurie buvo pagrindinėmis figūromis pasirašant Belovežo susitarimus, padėjusius galą Tarybų Sąjungos egzistavimui, iššaukė didelį sujudimą JAV politiniuose sluoksniuose ir spaudoje. Leonidas Kravčiukas, Stanislavas Šuškevičius ir Genadijus Burbulis dalyvavo JAV sostinėje susitikime su visuomene, kurio metu jie prisiminė ryškiausius tų istorinių įvykių epizodus ir pateikė jų savo asmeninius vertinimus. (TSRS subyrėjimas, griūtis)

GENADIJUS BURBULIS, 1-asis RSFSR vyriausybės pirmininko pavaduotojas (1991-1992): Belovežo konsensusas-susitarimas tapo įmanomas tik todėl, kad situacija buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje įgavo grėsmingo chaoso pobūdį. Nė vienas valdžios ir valdymo organas 1991 metų gruodžio mėnesį sąjunginiu lygmeniu nebefunkcionavo. Kilo ne tik lėto subyrėjimo grėsmė, bet ir tarybinio palikimo kruvino perdalijimo grėsmė.

Stanislavas Šuškevičius, tuo metu – Baltarusijos parlamento vadovas, prisimena, jog tomis neprognozuojamomis artėjančių įvykių sąlygomis jis pasikvietė Rusijos prezidentą Borisą Jelciną į medžioklę. Tikruoju pakvietimo tikslu, esą buvo klausimas apie Baltarusijos gyventojų aprūpinimą šiluma žiemai rusiškais energijos resursais.

reklama

Tartis dėl Tarybų Sąjungos subyrėjimo, tvirtina Šuškevičius, niekas nesiruošė. Tačiau, kad Ukraina neliktų šioje situacijoje nuskriausta, Baltarusijos lyderis pakvietė ir savo ukrainietiškąjį kolegą Leonidą Kravčiuką. Papasakojo Šuškevičius ir apie Burbulio pasiūlymą.

STANISLAVAS ŠUŠKEVIČIUS, Baltarusijos respublikos Aukščiausios tarybos pirmininkas (1991-1994): Labai greitai, kai mes pradėjome aptarti , kas mes tokie ir ką galime padaryti, jis staiga sako, jog – o ar nesutiktumėte jūs padėti savo parašus po tokiu tekstu: „TSRS kaip geopolitinė realybė ir tarptautinės teisės subjektas nutraukia savo egzistavimą“.

Pasak Šuškevičiaus, kai apie idėją „anuliuoti TSRS“ buvo pranešta Borisui Jelcinui, jis atsakė, jog „mintis gera“. Bet pareikalavo, kad sutartyje būtinai būtų įrašytas užtikrinimas to, jog nė viena pusė tuo pačiu nekelia grėsmės taikai – o atvirkščiai, pasiruošusi laikytis visų tarptautinių įsipareigojimų, įskaitant ir žmogaus teises.

Dėl šios priežasties ekspertams buvo pavesta tą pačią naktį sudaryti nutarimą apie nepriklausomų valstybių Sandraugą (NVS). Visi naujosios sutarties straipsniai, kaip dabar prisimena tų įvykių dalyviai, buvo priimami tik „konsensusu“. Ir netgi tas faktas buvo nauju žodžiu politiniuose tada dar tarybinės erdvės procesuose – juk dešimtmečiais ten viešpatavo „demokratinio centralizmo“ principas, negerbiantis teisių tų, kurie buvo mažumoje.

STANISLAVAS ŠUŠKEVIČIUS: Ir mes pavedėme jam paskambinti Bušui – paskambinti Bušui ir pasakyti, ką mes rengiamės pasirašyti. O Jelcinas ir ponas Kravčiukas pasakė: „Mūsų dauguma, mes pavedame tau paskambinti Gorbačiovui ir paaiškinti jam, ką mes norime pasirašyti“. Aš paskambinau pirmas! Pirmas paskambinau Gorbačiovui, dar iki tol, kol Jelcinas skambino Bušui. Tačiau Gorbačiovo padėjėjams aš taip ilgai turėjau aiškinti, jog „aš ne kupranugaris“, kad Jelcinas pamanė, jog aš jau seniai su juo kalbu ir paskambino Bušui. Ir todėl Gorbačiovas pyksta, kad, esą, mes jam paskambinome „vėliau“ nei Bušui – tai netiesa.

Reportažas rusų kalba:

infa.lt