Kada nuskęs Europa

Anksčiau Europos ribos buvo visiškai kitokios. Ten, kur šiandien teliūskuoja jūra, buvo ganyklos ir miškai, ten gyveno žmonės ir žiemojo paukščiai. Globaliniai klimato procesai kelia grėsmę Europos gyventojams ir šiandien, sukeldami potvynius ir gamtos kataklizmus.

Dogerlendas. Europa po vandeniu

Šiandien Europa skambina pavojaus varpais: globalinis atšilimas, tirpstantys ledynai, pasaulinio vandenyno lygio kilimas – tai problemos, kurios greitai palies kiekvieną. Žymusis Pizos bokštas Italijoje panirs jūros vandenyse, o šiltas oras padidins turbulenciją virš Atlanto. Tačiau rimti klimato pokyčiai darė poveikį žmonių gyvenimui ir anksčiau. Prisimenant praeities bėdas, reikia mokytis iš istorijos.

Pirmą pavojaus signalas Europoje nuskambėjo dar 6500-aisiais prieš mūsų erą – būtent tada prasidėjo globalinis ledynų tirpimas. Prieš aštuonis tūkstančius metų Britanijos salos buvo susijungusios su Europa žemėmis, kurios paskui buvo pavadintos Dogerlendu.

Dogerlendo tyrimai prasidėjo nuo 1931 metais žvejų tralerio surastų priešistorinių harpūnų ir amunicijos. Paaiškėjo, kad senovėje jūros lygis palei Europą buvo 120-čia metrų žemesnis, nei dabar, tokiu būdu mezolito epochoje teritorijose, kurios dabar yra Lamanšo ir Šiaurės jūros dugne, gyveno žmonės.

Dogerlendas jungė dabartinių Anglijos, Danijos ir Olandijos teritorijas. Tai buvo tundra su pelkėmis ir lagūnomis, turtinga paukščiais ir žuvimi.

Pagal paplitusią teoriją, dėl ledynų tirpimo Dogerlendas nugrimzdo į Šiaurės jūros dugną ir Anglija buvo atkirsta nuo kontinento prieš 8500 metų. Kita hipotezė teigia, kad Dogerlendą užtvindė milžiniškas cunamis, kurį sukėlė povandeninio grunto Norvegijoje nuošliaužos. Kaip ten bebūtų, Anglija virto sala ir buvo atskirta nuo kontinento tiek geografine, tiek kultūrine prasme, kas leido susiformuoti specifinėms tradicijoms ir savitam vystymosi keliui.

reklama

Juodosios jūros tvanas

Praėjus 1000 metų, įvyko dar vienas didelio masto tvanas Europos teritorijoje, šį kartą rytuose. Maždaug 5600 metais prieš mūsų erą Juodoji jūra buvo kur kas kuklesnio dydžio, nei dabar. Pagal amerikiečių geologų Raimano ir Pitmano teoriją, jūra anksčiau buvo gėlavandenis ežeras, o paskui dėl žemės drebėjimų, anksčiau uždara Viduržemio jūra susijungė su Juodąja, kuri greitai užsipildė sūriu jūros vandeniu.

Juodosios jūros lygis pakilo 140-čia metrų. Tuo pat metu atsirado ir Azovo jūra, o vietoje šiuolaikinio Bosforo sąsiaurio liejosi nesibaigiantis gigantiškas krioklys, 200 kartų pranokstantis savo apimtimi Niagaros krioklį.

Savaime aišku, Juodosios jūros tūrio padidėjimas pusantro karto užtvindė didžiules pakrantės teritorijas. Galbūt būtent šis įvykis tapo pagrindu daugelyje kultūrų gyvuojančiam mitui apie pasaulinį tvaną. Kai kurie istorikai taip pat sieja Platono pasakojimą apie Atlantidą su Juodosios jūros išsiliejimu iš krantų. Bet kokiu atveju Juodosios jūros tvanas sukėlė milžiniško masto tautų kraustymąsi.

Nežiūrint į šios teorijos kritiką, žymus marinologas Balardas 2000-aisiais metais patvirtino geologų prielaidas, ištyręs senovines Juodosios jūros kranto linijas. Radioaktyviosios anglies metodu jis ištyrė moliuskus ir nuosėdines uolienas bei vandens augmeniją. Buvo padaryta išvada, kad maždaug prieš 7500 metų Juodoji jūra buvo absoliučiai gėla.

Klimato pokyčiai viduramžių Europoje

Po Romos imperijos laikais tvyrojusi atšilimo, į Europą atėjo užsitęsusios žiemos. Prasidėjusi maždaug III-IV amžiuje atšalimo epocha tęsėsi iki VIII amžiaus vidurio. Žiemos pasidarė šaltesnės, padidėjo oro drėgnumas, ledynų augimas taip paspartėjo, kad netgi kai kurie iki tol nepriekaištingi romėnų keliai buvo iš dalies užblokuoti. Vidutinė metų temperatūra krito per pusantro laipsnio, lyginant su šiuolaikine.

535-536 metų šalčiai buvo patys didžiausi per paskutinius 2000 metų. Dėl tropinių vulkanų išsiveržimo atmosferos skaidrumas smarkiai sumažėjo, kas ir sukėlė atšalimą.

Štai ką rašė viduramžių istorikas: „Ir tais metais įvyko didis stebuklas: visus metus saulė švietė kaip Mėnulis, be spindulių, tarsi praradusi savo jėgą, nustojusi, kaip anksčiau, ryškiai švytėti. Nuo to laiko, kai tai prasidėjo, nesiliovė žmonių tarpe nei karai, nei maras, nei kitos nelaimės, nešančios mirtį“.

Tuo pat metu prasidėjo maro epidemija, nusinešusi šimtus tūkstančių gyvybių, o atšalimas pradėjo grandininę reakciją – sumažėjo derlius, prasidėjo badas, alkanų regionų gyventojai pradėjo migruoti, kas sukėlė karinius susidūrimus.

reklama

Po 536 metų įvykių klimatas Europoje nepagerėjo per kelias akimirkas. Italijoje padaugėjo potvynių, Šiaurės jūros pakrantėse ir Anglijoje buvo užtvindyta dalis sausumos, Prancūzijoje prasidėjo smarkios liūtys ir potvyniai. Badas, drėgnas klimatas ir neįprastai šaltos žiemos privedė prie to, kad VIII-IX šimtmečiais Centrinėje Europoje išplito epidemijos. Dėl staigaus klimato pasikeitimo ir karų Europos gyventojų skaičius sumažėjo dvigubai – nuo 20 iki 10 milijonų žmonių. Badas ir ligos privertė miestų ir kaimų gyventojus šiaurės Alpėse palikti namus, o naujos gyvenvietės, kaip liudija archeologiniai duomenys, prarado ryšį su ankstesne kultūra.

Istorikai mano, kad būtent šiems reiškiniams mes turime būti dėkingi už Didįjį tautų kraustymąsi. Spartus gyventojų skaičiaus padidėjimą Romos atšilimo laikotarpiu pakeitė staigus atšalimas, kuris privertė tautas ieškoti naujų žemių.

Mažasis ledynmetis

Po tautų kraustymosi epochos X šimtmečio Europoje prasideda atšilimas, kuris truko maždaug 300 metų. Tačiau XIV amžiaus pradžioje šiltosios Golfo srovės tekėjimas sulėtėja, kas sukelia tikrą ekologinę katastrofą – prasideda nepaprastai stiprios liūtys, žiemos pasidaro labai rūsčios, dėl ko išnyksta sodai, žūsta derliai.

Vaismedžiai visiškai iššalo Anglijoje, Škotijoje, Prancūzijos ir Vokietijos šiaurėje. Vokietijoje ir Škotijoje iššalo visi vynuogynai, taip baigėsi vynininkystės tradicijos. Italijoje pradėjo kristi sniegas, o stiprūs šalčiai sukėlė masinį badą. Viduramžių legendos pasakoja, kad Anglijoje XIV amžiuje dėl liūčių ir štormų visiškai nugrimzdo po vandeniu dvi mitologinės salos. Rytų Europoje atšalimas pasireiškė netipiškai lietingais metais.

Mokslininkai linkę vadinti šį laikotarpį, kuris tęsėsi nuo XIV iki XIX amžiaus mažuoju ledynmečiu, kadangi vidutinė metinė temperatūra tuo metu buvo pati žemiausia per 2000 metų. Nežiūrint į tai, kad temperatūra XIV amžiaus pabaigoje pradėjo didėti, ledynmetis tuo nesibaigė. Sniegas ir šalčiai tęsėsi, nors badas, susijęs su nedideliais derliais, jau baigėsi.

Užsnigta Centrinė Europa tapo įprastu reiškiniu, o Grenlandijoje pradėjo apledėti, susiformavo amžinas įšalas. Kai kurie tyrinėtojai sieja nedidelį atšilimą XV-XVI šimtmečiuose su tuo, kad maksimalus saulės aktyvumas tais laikais kompensavo Golfo srovės sulėtėjimą, pakeldamas vidutinę metinę temperatūrą.

Tačiau šalčiausiu mažojo ledynmečio periodu tapo trečiasis atšalimo etapas – saulės aktyvumas staigiai sumažėjo. Grenlandijoje ledynai pasiekė pačias piečiausias pakrantes, dėl ko ten nebeliko vikingų, staigi temperatūros kaita leido žmonėms laisvai čiuožinėti ant Temzės, Dunojaus ledo. Paryžiuje, Berlyne, Londone įprastu reiškiniu tapo pūgos ir sniegas. Šis periodas tapo pačiu šalčiausiu per naujausią Europos istoriją, tačiau XIX amžiuje temperatūra palaipsniui ėmė kilti ir šiandien pasaulis atsidūrė natūralaus atšilimo fazėje. Mes išeiname ir mažojo ledynmečio periodo, daugelio tyrinėtojų nuomone.

Dėl to nenuostabu, kad stambiuose Europos miestuose, pavyzdžiui, Prahoje, prasideda netikėti potvyniai, o vidutinė metinė temperatūra pasaulyje nenumaldomai auga. Pagal klimatologų teoriją, netrukus turi nusistovėti klimato optimumas, kuris grąžins pasaulį į tą būseną, kokia buvo X šimtmetyje.