Prancūzai ginkluojasi, kad priešintis migrantams

Darja Aslamova - "KP" žurnalistė

Specialioji „Komsomolskaja pravda“ korespondentė Darja Aslamova su nuostaba aptiko, kad pagrindinėje Europos valstybėje atsirado slaptas pasipriešinimo frontas pabėgėlių antplūdžiui. http://www.kompravda.eu/daily/26615/3632949/

Slaptas prancūzų pasipriešinimas

„Tai mano pasididžiavimas. 1943 metų rusiškas snaiperinis šautuvas iš Stalingrado. Draugai padovanojo Kalėdoms“.

„Žana D'Ark“ (toks pseudonimas mano naujos draugės prancūzės iš mažo miesto Kalė) — mokytoja, dviejų vaikų mama, subrendusi, bet vis dar patraukli moteris su tikru prancūzės šarmu. Nors apsiavusi sunkius butsus ir kamufliažines kelnes, bet lūpos dažytos — klasikiniais raudonais lūpų dažais. Jaukiame namelyje prie židinio šildosi katinai ir šunys, už lango audra, atėjusi iš Lamanšo sąsiaurio ir sulaužiusi daugybę medžių mieste. (Žiemą čia visada šlykštus oras.) Iš virtuvės sklinda nuostabūs kvapai šnypščiančių ant keptuvės padažų ir aštrių sūrių. „Žana“ pilsto šampaną, tipišką aperityvą prieš sočius prancūziškus pietus. Sunku įsivaizduoti labiau taikų paveikslą.

„Ir tu gerai šaudai?“ - su abejone klausiu „Žanos“. „Neblogai,- sako ji. - Bet blogiau, negu mano vyras ir trylikos metų duktė. Štai duktė — puiki snaiperė. Ji mokėsi kelis metus. Eime į sodą, ten galėsi pabandyti“.

reklama

Mažas sodas apsuptas aukštų sienų. Aš pagarbiai imu į rankas šventą ginklą, pergyvenusį baisias Stalingrado kovas, žiūriu į optinį taikiklį, bet... ne. „Negaliu, - sakau aš. - Vis tiktai aš žurnalistė. Na o tu? Nejaugi tu pajėgsi iššauti į žmogų?“ „Jeigu teks ginti savo namus, - žinoma! Paskutinius du metus mes ruošiamės neišvengiamam pilietiniam karui Prancūzijoje. Musulmonai užkariautojai prieš prancūzus. Negalvok, kad mes pasidavėme“. Staiga „Žana“ susigriebia: „Dieve mano! Padažas prisvilo! Visi prie stalo!“

„Jie išėjo, bet žadėjo sugrįžti“

Madam Anik, prancūziškų delikatesų parduotuvės Kale šeimininkė, ištraukia sunkų durų kaištį. Uraganiškas vėjas iš sąsiaurio įstumia į vidų du pirkėjus, su kuriais madam pagal prancūzišką tradiciją karštai bučiuojasi. Šita maža žilaplaukė moteris, nukirpta bebriuku, du metus gynė savo verslą nuo atėjūnų. „Mes leidome klientus tiktai po skambučio. Vis niekaip negalime atprasti, - paaiškino ji. - Prieš kelias savaites musulmonus išvežė iš čia ir paskirstė po visą Prancūziją. Kažkas pasislėpė mieste. O pusantro tūkstančio gyvena gretimame Diunkerke“.

Prieš du metus Kale, miestelį su 75 tūkstančiais gyventojų, užplūdo pabėgėliai iš Libijos, Sudano, Afganistano, Irako. Dešimt tūkstančių žmonių! Iš principo, gyventojams nereikėjo prie kažko priprasti. Gyventi greta su keltu ir tuneliu, jungiančiu Prancūziją su Anglija, kur veržiasi dauguma pabėgėlių, - tai neišvengiama kęsti migrantus, norinčius persikelti per sąsiaurį. Dar nuo Jugoslavijos karo čia amžinai grūdosi migrantai. Bet jie nedarydavo problemų. Tylūs, užguiti, nelaimingi žmonės. O štai „Džiunglės“ tapo tikru košmaru. Pabėgėliai atėjo kaip užkariautojai.

Kale — miestelis, mažai patrauklus turistams, ir be stambios pramonės. „Mes išgyvendavome dėka anglų. Jie keltu persikeldavo Lamanšą ir supirkdavo prancūziškus delikatesus. Vynus, fuagra, konjakus. Anglijoje viskas žymiai brangiau. Ir kiekvienas čekis — ne mažiau negu 500 eurų! - prisimena madam Anik. - Atėjo pabėgėliai, dingo pirkėjai su storomis piniginėmis. Ir visas verslas sustojo“.

Mažame Kale, kur visi žino vienas kitą, ėjimas į parduotuvę — tai galimybė aptarti visus skandalingus įvykius. „Migrantai žiūrėjo į moteris kaip į mėsą! - su pasipiktinimu kalba pirkėja Mari. - Aš, vedusi moteris, negalėjau ramiai pereiti gatve. Man iš paskos švilpė ir čepsėjo afganai, darydami neprideramus žestus. Moterys bijojo išleisti dukteris į gatvę. Buvo keli išprievartavimai stovykloje, bet policija taip nieko ir nesurado. Musulmonai mus visas skaitė prostitutėmis. Beje, čia ir iš tikrųjų privažiavo prostitučių. O šitie taip vadinami savanoriai!“ Mari su panieka šnorpuoja. „Atvykdavo jaunutės mergaitės iš Belgijos, Anglijos ir Prancūzijos, visoms joms norėjosi nuotykių ir egzotiško sekso su jaunais gražiais vaikinais iš stovyklos. „Džiunglėse“ net buvo diskoteka! Gėda buvo dėl pagyvenusių savanorių, storų, negražių, iš humanitarinių organizacijų, iš tų, kas neatrado savęs gyvenime. Jos irgi linksminosi su migrantais, neva iš gailesčio. Seksualinės savanorystės rūšis. Afrikiečiai ir afganai nesišlykštėjo net šiomis senėmis“.

reklama

„O lia lia! Vos nepamiršau! - ploja delnais madam Anik. - Šiomis dienomis atvežtas jaunas vynas, božolė. Kas nori paragauti?“

Iš ąžuolo statinės teka stebuklingos vynuogių sultys, tik pakišk stiklines, ir kalbos tuojau tampa laisvesnėmis. Prancūzai nebūtų prancūzais, jeigu nemėgtų nepritinkamų anekdotų.

„Žinai, kas tai seksas migrantų stiliuje? - juokiasi Mari. - Prostitutė ateina į „Džiungles“ užsidirbti. Pabėgėlis siūlo jai šimtą eurų už seksą migrantiškai. Ji bijo. O jei tai koks tai ypatingas iškrypimas? “Ne“, - nesutinka ji. „300 eurų!“ „Ne!“ „O už tūkstantį eisi?“ „Buvę nebuvę“ - galvoja prostitutė. Jie atidirba savo valandą bungalo pabėgėliams ir net nusivylė. Seksas kaip seksas. „Dabar mokėk“, - reikalauja ji. „Taip aš pabėgėlis. Čekį gali nusiųsti į vietinę meriją, jie už viską moka“. Visi juokiasi.

„Džiunglės“ tapo miestu mieste, su mečetėmis, chamamais, bordeliais ir 75 restoranais, - tęsia Mari. - Pas visus pabėgėlius buvo pinigai ir brangūs telefonai, kuriais juos aprūpino labdaros organizacijos. Tualetus už juos valė savanoriai. Pabėgėliai net neskalbė drabužius ( tarp kitko, visi daiktai iš žinomų firmų). Jie tiesiog juos išmesdavo, kad sekančią dieną gaudavo naujus drabužius. Pas visus buvo naujutėlaičiai dviračiai, gauti dovanai. O mūsų miestelis neturtingas. Ne kiekvienas gali padovanoti vaikui dviratį Kalėdoms.

Kale bedarbystė yra 16 procentų. Bomžai miega tiesiog gatvėse, o tu pati matai, koks pas mus oras. Visa žiemą jūra audringa, ir keli mėnesiai per metus – veriantis vėjas ir lediniai lietūs. Kada pabėgėlius išvežiojo po visą Prancūziją, sandėliuose liko milžiniški kiekiai šiltų drabužių, puikaus maisto. Mes prašėme labdaros organizacijų padėti mūsų prancūzams. Juk Kale stipriai nukentėjo nuo okupacijos. Mums arogantiškai atsakė, kad BALTŲJŲ problemos jų neinteresuoja. Visas atsargas nusiųs į Graikiją naujiems pabėgėliams. Mes neturime iliuzijų. Pabėgėliai sugrįš. Virš tūkstančio žmonių paprašė politinio prieglobsčio Kale ir greičiausiai jį gaus. Viskas jiems bus nemokama: būstas, maistas, mokymas mokyklose ir universitetuose, o po to pilietybė ir balsavimo teisė“.  <...>