Italija – naujas ES politinio ir finansinio žemės drebėjimo epicentras

Europa dar nespėjo atsigauti po tokio žemės drebėjimo, kaip šią vasarą įvykęs referendumas Didžiojoje Britanijoje, per kurį piliečiai balsavo už išėjimą iš Europos sąjungos, o jau šį sekmadienį, gruodžio 4 dieną įvyks sekantis sukrėtimas – referendumas Italijoje.

Referendumas šaukiamas dėl valstybės valdymo sistemos reformos. Kaip pareiškė premjeras Matteo Renzi, reformos tikslas – supaprastinti ir valstybės valdymo sistemą įgaliojimus perskirstant centrinės vyriausybės ir parlamento naudai senato ir regioninių valdžių sąskaita.

Faktiškai referendumas turi atsakyti į klausimą, ar Italija liks ES sudėtyje. Renzi politiniai oponentai mano, kad dabartinis premjeras siekia papildomų įgaliojimų tam, kad dar labiau įtraukti Italiją į europinę integraciją. O ji, jų nuomone, yra pagrindinė dabartinių Italijos vargų priežastis.

Italijos Euro skeptikai užima griežtą poziciją Europos Sąjungos atžvilgiu: išėjimas šalies iš šio susivienijimo arba kraštiniu atveju iš euro zonos. Renci oponetais yra kairysis judėjimas „Penkios žvaigždės“, vadovaujamas Beppo Grillo ir dešinioji „Šiaurės lyga“ (lyderis – Matteo Salvini). Prmjerą kritikuoja jau ne tik euroskeptikai, bet ir dešinioji partija „Forca Italia“, vadovaujama Silvio Berluckoni ir net bendrapartiečiai. Referendumas iš tiesų gali pasibaigti reformos atsisakymu, Renci atsistatydinimu, laikinosios vyriausybės formavimu ir priešlaikiniais rinkimais. Vienu iš galimų vystymosi variantų po referendumo gali būti Italijos pasitraukimas iš euro zonos.

Tarp šalių, įeinančių į Euro zoną, daugiausiai jos išlaikymo šalininkų yra tose valstybėse, kurios paskutinės pateko į „euro“ klubą. Nuo 80 iki 90 procentų respondentų narystę euro zonoje palaiko Lietuvoje, Latvijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Airijoje. O mažiausias procentas (apie 50) užfiksuotas Kipre ir Italijoje – pas euro zonos „veteranus“.

reklama

Iš euro zonos narių reikalaujama laikytis griežtos monetarinės ir fiskalinės drausmės, o Italijai tai padaryti vis sunkiau. Juk Italija, būdama trečia Europos sąjungos valstybe pagal ekonomikos potencialą, yra sąrašų pabaigoje pagal finansinės sveikatos rodiklius. Visų pirma, krinta į akis didelė suvereni skola – maždaug 135% BVP (pagal kitus vertinimus, net 140%) BVP. Aukštesnis šis rodiklis tik pas Graikiją – apie 170% BVP.

Pagal suverenią skolą Graikija ir Italija lyderiauja ne tik Europos sąjungoje, bet ir pasaulyje. Su jomis gali konkuruoti tiktai Japonija (249%) ir Libanas (139%). Triukšminga Graikijos ekonomikos gelbėjimo kompanija nukreipė visuomenės dėmesį nuo sudėtingiausios situacijos kaimyninėje šalyje – Italijoje, kuri taip pat yra tik vienas žingsnis nuo suverenaus bankroto. Dalinai prie to prisidėjo reitingų agentūros, kurios nepagrįstai aukštino Italijos finansinius reitingus.

Tuo tarpu skolų problemos Italijoje žymiai rimtesnės, negu analogiškos problemos Graikijoje. Juk absoliuti Italijos valstybės skola dar prieš du metus viršijo 2 trilijonus dolerių; pagal paskutinius duomenis – 2,33 trilijonus dolerių. O Graikijos ji kiek didesnė negu 300 milijardai dolerių. Suvienyta Europa Graikiją gelbėjo su didele jėgų įtampa, Italijai gi tokių jėgų (tiksliau, resursų) atrasti nepavyks. Italijos iždui valstybės skolos aptarnavimas vidutiniškai kainuoja beveik 90 milijardus eurų per metus. Tai labai didelė našta biudžetui – apie 10% jo išlaidų dalies. Kol kas aptarnavimas vyksta pagal minimalią procentinę normą – nes ECB vykdo kiekybinio suminkštinimo programą. O jeigu ši programa pasibaigs ir normos padidės? Italijai tai bus finansine katastrofa.

Su nepakeliama suverenios skolos problema tampriai susieta kita finansinė problema – nestabili Italijos bankų sistema.

Visa Europos bankų sistema nepajėgė pilnai atsigauti nuo paskutinės 2007- 2009 metų finansų krizės pasekmių, bet Italijos bankų sistema atsidūrė ypatingai sunkioje padėtyje. Apie tai byloja Europos sąjungoje surengti bankų stress-testai. Apimtys pradelstų kreditų Italijos bankuose vertinamos 360 milijardais eurų, tarp jų suma beviltiškų kreditų – 200 milijardai eurų (tai 15% šalies BVP).

Ypač sunki yra aštuonių bankų padėtis, kuriuos reikia skubiai gelbėti arba skelbti jų bankrotą. Tarp jų išsiskiria Monte dei Paschi di Siena – trečias pagal aktyvų dydį, vienas iš seniausių Italijos bankų. Jo finansinės padėtie pagerinimui reikia minimum 5 milijardų eurų, kaip papildomo kapitalo skolų restruktūrizacijai (skaityk – nurašymo). Dar trys – vidutiniai bankai: Popolare di Vicenza, Veneto Banca ir Carige. Keturi nedideli bankai buvo jau išgelbėti praėjusiais metais: Banca Etruria, CariChieti, Banca delle Marche ir CariFerrara, bet šiais metais jie ir vėl nusirito į ankstesnes pozicijas. Stambiausias pagal aktyvus Italijoje skaitomas bankas UniCredit. Nors jis neįtrauktas į juodąjį sąrašą, prisipažįsta, kad ir jam reikia 13 milijardų eurų „finasinio gydymo“(suma, papildomai banko kapitalizacijai ir jo įsipareigojimų restruktūrizacijai). Benzino į ugnį įpylė Tarptautinis valiutų fondas (TVF): vasaros pradžioje jis pasisakė dėl Deutche Bank, kad šis yra labai blogoje būklėje. To (viešo vertinimo atskiro kredito instituto) TVF nedarė per visus septyniasdešimt savo gyvavimo metų. O jau rugsėjo mėnesį Fondas padarė dar sensacingesnį pareiškimą: per artimiausius du-tris metus dauguma Italijos bankų numirs, išgyvens tiktai 15 stambiausių Italijos kredito organizacijų.

Italijos bankų gyvybės regimybę pavyksta palaikyti dėka to, kad jie egzistuoja sąskaita kreditinės paramos, kurią jiems teikia Italijos bankas, o šis savo ruožtu gauna paramą iš Europos Centrinio Banko (ECB). Atsiskaitymų sistemoje Target2 pas Italijos CB sukaupta ECB skola 354 milijardai eurų (22% BVP) – šis rodiklis atspindi, kiek lėšų ištekėjimas iš šalies viršija pritekėjimą, pas Italiją jis yra maksimalus tarp euro zonos šalių ir toliau auga. Bet kuriuo momentu ECB gali liautis teikti fondus Italijos Bankui (kaip jis tai padarė praėjusiais metais Graikijos centrinio banko atžvilgiu, kada ši šalis ruošėsi skelbti bankrotą).

reklama

Kokiu būdu Renci ruošiasi veikti finansinėje sferoje tuo atveju, jeigu sulauks palaikymo savo reformai per referendumą? Jis tikisi kreiptis į Briuselį (Europos komisiją) ir Frankfurtą (Europos centrinis bankas) dėl finansinės pagalbos Italijos bankams. Greičiausiai, jam bus atsakyta. Tiesiog dėl tos priežasties, kad sugalvoti dar prieš kelis metus Europos bankų paramos ir gelbėjimo fondai (rėmuose kuriamo Europos bankų sąjungos – EBS) nėra suformuoti.

Tada Renzi bandys gelbėti bankus Italijos iždo sąskaita, bet tai daugumai nepatiks. Po 2007-2009 metų finansų krizės Briuselyje buvo pasiektas susitarimas gelbėti bankus tiktai bail-in metodu, bet niekada ne metodu bail-aut. Antras iš įvardintų metodų reiškia, kad bankai gauna išorinę paramą iš valstybės iždo (būtent jis buvo naudojamas finansų krizės Europoje ir JAV metu ir iššaukė visuotinį pasipiktinimą tarp politikų ir visuomenės). Pirmasis metodas – gelbėjimas vidinių resursų sąskaita. Turima omenyje, kad galimi banko bankroto nuostolius (arba jo išgelbėjimo nuo bankroto) padengia akcininkai, banko obligacijų savininkai (investoriai), o taip pat esant būtinybei klientai, turintys banko depozitus. 2013 metais bail-in metodas buvo aprobuotas Kipro bankuose.

Ir taip, Europos sąjunga bus prieš bail-aut metodo naudojimą, kuris gali tapti blogu pavyzdžiu kitoms šalims ir nubraukti bankų gelbėjimo patirtį Kipre. Jau nėra nei ko kalbėti apie tai, kad bankų gelbėjimas bail-aut metodu padidins jau ir taip didelę iždo skylę. Praėjusiais metais Italijos valstybės biudžeto deficitas buvo 5,4% išlaidų dalies atžvilgiu. Buvo net Briuselio bandymai skirti baudą Italijai už Maastrichto sutarties normų dėl leistinų biudžeto deficito normų pažeidimą.

O prieš bail-in metodo panaudojimą pasisako milijonai paprastų italų. Italijos bankų ypatumu yra bankų obligacijų (bondų) platus paplitimas pas gyventojus: pas milijonus obligacijų savininkų yra obligacijų už 30 milijardų eurų. Kažkas panašaus į visaliaudinį bankinį kapitalizmą. Jeigu neužteks „individualių investorių“ lėšų, gali būti bandoma panaudoti „skolų restruktūrizavimui“ bankų „individualių investuotojų“ lėšas. Tik štai liaudies apiplėšimas bankų gelbėjimo vardan gali sukelti rimtus socialinius neramumus.

Italų atsisakymas nuo valstybės valdymo reformos gali jau dabar būti vertinamas kaip Italijos išėjimo iš euro zonos signalas. Tai iššauks kapitalų ištekėjimą iš šalies, kas savo ruožtu išprovokuos fondų indeksų kritimą, išlaidų skolų aptarnavimui didėjimą, tolimesnį skolų piramidės didėjimą. Negalima atmesti, kad Italijos krizė gali persimesti į kitas ES valstybes. Italijos Bankas periodiškai pareiškia, kad žlugus referendumui (jo atsisakymas) gali sukelti „svyravimų finansų rinkose sustiprėjimą“.

Renzi politiniai oponentai reikalauja, kad Italijos centrinis bankas baigtų panašius pareiškimus, nes tai – spaudimas į būsimo referendumo dalyvius.

Būsimas referendumas jau sukūrė nestabilumą finansinėse Europos rinkose. Nesileisdamas į detales pasakysiu, kad finansiniai spekuliantai veikia į euro kurso mažinimą trumpoje ir vidutinėje perspektyvoje, savo žaidimus siedami su „Italijos faktoriumi“. Prancūzijos bankas Societe Generale prognozuoja, kad 2017 metais euro kursas susilygins su JAV doleriu kursu.

Kai kurie Italijos politikai naiviai mano, kad Briuselis gali padėti Italijai įveikti skolų ir bankų krizę: neva, pas vieningą Europą yra galingas lokomotyvas – Vokietija. Tačiau tai iliuzija. Santykinis lygis Vokietijos suverenios skolos ne toks jau mažas - 77% BVP. Absoliutus dydis – 2,2 trilijonai eurų (praėjusių metų duomenys). Po Didžiosios Britanijos išėjimo iš ES krūvis Vokietijai, kaip europinio biudžeto donorui išaugs. Dar vasarą Mattio Renzi derybose su Angela Merkel zondavo pagalbos Italijos bankams galimybę iš bendrų Europos fondų – ir gavo kategorišką atsisakymą. Vokietija ir pati ant bankų krizės ribos. Istorija su Deutche Bank nepasibaigė. Galimas šio stambiausio kreditinio Europos instituto bankrotas gali išprovokuoti visos Europos bankų krizę dar greičiau, negu jis prasidės Italijoje.

Šaltinis: http://www.fondsk.ru/news/2016/12/02/italia-novyj-epicentr-politicheskogo-i-finansovogo-zemletrjasenija-v-es-43155.html

Vertė Algimantas Lebionka