Amerikiečių intelektualai susipainiojo demokratijoje

Grupė įtakingų intelektualų – užsienio politikos specialistų – mano, kad demokratijos skleidimas pasaulyje amerikiečių rankomis turi tęstis nepriklausomai nuo to, kas taps sekančiu prezidentu. Problema slypi tik tame, kad jų suformuluotas požiūris į pasaulį tiktai diskredituoja „amerikietiškos demokratijos“ idėją.

Kovo mėnesį amerikiečių leidinio Foreign Policy tinklapyje buvo paskelbtas atviras laiškas kandidatams į prezidentus, kurio pavadinimas „Amerika turi paversti demokratiją savo užsienio politikos centru“. Iki šio momento laišką pasirašė 146 JAV politinio elito atstovai, įskaitant buvusį pasiuntinį Maskvoje Maiklą Makfolą ir kitus į atsargą išėjusius Valstybės departamento atstovus, o taip pat tebedirbančius Karnegio instituto, Harvardo, Stenfordo, Freedom House, Huverio universiteto, Hudzono instituto ir kitų smegenų centrų darbuotojus.

Reikia pasakyti, kad šis tekstas išties leidžia suprasti, ką galvoja pažangūs JAV piliečiai apie situaciją tarptautiniuose santykiuose ir apie Amerikos vaidmenį juose. Šie žmonės išties yra savo šalies patriotai ir nepriklausomai nuo to, kurį kandidatą į prezidentus palaiko, jie nori, kad jų šalis būtų didi. O štai su jų supratimu, kam apskritai reikalinga demokratija – reikalas sudėtingesnis.

Iš pradžių laiško autoriai tvirtina, kad demokratija reikalinga visoms šalims, įskaitant JAV, grynai utilitariniais tikslais: „Nežiūrint į tai, kad Jungtinės Valstijos yra priverstos palaikyti santykius su įvairių valstybių autokratinėmis vyriausybėmis, yra svarių priežasčių, kodėl dauguma mūsų artimiausių sąjungininkų yra demokratijos. Laisvos šalys yra sėkmingesnės ekonomiškai, jos stabilesnės ir patikimesnės mūsų partnerės. Demokratiškos visuomenės su mažesne tikimybe pradės agresiją ir karą prieš kaimynus ar nuosavą tautą. Taip pat jos mažiau rizikuoja suirti ir tapti nestabilumo bei terorizmo šaltiniais, kaip tai vyksta, pavyzdžiui, Sirijoje. Tai reiškia, kad demokratijos skleidimas atitinka JAV interesus ir įneša savo indėlį į taiką visame pasaulyje.“

reklama

Šiame pasaže yra tik du neginčytini teiginiai: „Amerika priversta palaikyti santykius su autokratiškomis vyriausybėmis“ ir „demokratijos skleidimas tarnauja JAV interesams“. Visa kita pakankamai ginčytina.

Svarbiausia JAV sąjungininkė Artimuosiuose Rytuose Saudo Arabija – ne šiaip autokratija, o totalitarinė valstybė. Tačiau ji palyginti klestinti, stabili ir patikima. Kinija – nėra demokratija vakarietišku supratimu, tačiau ir ji klesti ir nežiūrint į visus politinius prieštaravimus yra patikima JAV partnerė. Jeigu grįšime šiek tiek atgal, galima prisiminti, kad akivaizdžiai nedemokratiškas Pinočetas ir daug kitų diktatorių visame pasaulyje buvo visiškai patikimi Amerikos partneriai.

Sekanti tezė – „demokratiškos visuomenės su mažesne tikimybe pradės agresiją ir karą prieš savo kaimynus“. Amerika iš tiesų jau seniai nekariauja su kaimynais, nors kitados ir atėmė iš Meksikos Teksasą ir Šiaurės Kaliforniją. O štai viso pasaulio mastu Amerika ir jos demokratiškos sąjungininkės kariauja be paliovos. Be to, kadangi jokios grėsmės tos valstybės, pradedant Vietnamu, Jugoslavija ir baigiant Iraku (nekalbant jau apie Panamą, Grenadą ir t.t.) Amerikai nekėlė, tai amerikiečių veiksmus sudėtinga pavadinti kaip nors kitaip nei ginkluota agresija, tegu ir teisinama kilniais tikslais.

Tvirtinimas apie „mažesnę riziką suirti“ irgi neatlaiko jokios kritikos. Daug kuo galima kaltinti ankstesnę Ukrainą, bet tik ne demokratijos trūkumu. Laisvais rinkimais šalyje reguliariai keitėsi valdžios, žurnalistai ramiai rašydavo tai, ką norėjo. Nepadėjo. Armėnija irgi demokratiška valstybė, tačiau jos valstybiniai institutai pastoviai patiria išbandymus. O štai dėl gelžbetoninio Kinijos ar Saudo Arabijos valstybės tvirtumo nekyla jokių abejonių, nors su demokratija ten prasti reikalai.

Pagaliau, tai, kad Amerikos intelektualai pateikė Sirijos pavyzdį, galima pavadinti bandymu užversti atsakomybę nuo skaudančios galvos sveikai. Iš pradžių JAV kariniu būdu sunaikino valstybingumą kaimyniniame Irake, pagal sufalsifikuotą pretekstą, paskui parėmė ginklais Damasko vyriausybės priešus. Tačiau kaltę už tai, kad Sirija pavirto terorizmo šaltiniu, suvertė buvusiam oftalmologui Bašarui Asadui.

Važiuojam toliau. „Pastaraisiais metais tokie autoritariniai režimai kaip Rusija ir Kinija tapo labiau represiniais. Jie žvelgia į demokratijos sklaidą ne tik savo šalyse, bet ir kaimyninėse valstybėse kaip į grėsmę savo monopolijai į politinę valdžią. Režimo požiūris į savo nuosavus gyventojus neretai demonstruoja tai, kaip jie elgsis su savo kaimynais už savo sienų ribų. Dėl to mes neturime stebėtis, kad tiek daug politinių ir ekonominių iššūkių, kurie mums iškyla, užgimsta tokiose vietose kaip Maskva, Pekinas, Pchenjanas, Teheranas ir Damaskas“ – rėžia amerikiečių intelektualai, kreipdamiesi į kandidatus į prezidentus.

Šiaip jau lyginti Rusiją, kurioje veikia daugybė politinių partijų ir nepriklausomų žiniasklaidos priemonių su vienpartine Kinija, kur visa informacija yra valstybės monopolija – ne visiškai korektiška. Geltonajai spaudai tai galbūt ir atleistina, tačiau neatleistina tekstui, kur dauguma pasirašiusių žmonių turi mokslinį laipsnį. Tačiau kur kas įdomiau, kaip būtent pasireiškia tasai „represijų stiprėjimas“, tarkime, Rusijoje? Palyginus su kuo jos stiprėja?

Tas pats ir Kinijoje. „Skėčių revoliucija“ Hongkonge nepaskatino kokių nors rimtų pokyčių. Ir nelabai aišku, apie kokį „demokratijos skleidimą kaimyninėse šalyse“ eina kalba. Rusijos atveju, pavyzdžiui, kalba eina apie Ukrainą, kur dabar aktyviai slopinami kitaminčiai pagal pačias geriausias totalitarinių valstybių tradicijas (matyt, iš už Atlanto, tai įžiūrėti ne taip paprasta), tačiau palei Kinijos sienas nieko panašaus į „demokratijos skleidimą“ nevyksta. Apie ką jūs, ponai intelektualai?

reklama

Tą, kad pagrindinis dabartinės civilizacijos iššūkis yra terorizmas, pripažįsta visi. Ar buvo tarp teroristų tų, už kurių stovi Maskva, Pekinas, Pchenjanas, Teheranas ir Damaskas? Ne. Užtat pilna tokių, kuriuos rėmė amerikiečiai, kai teroristai kovėsi su Maskva – ben Ladenas, talibai, čečėnų teroristai. Buvo tokių, kurie kovėsi prieš oficialų Damaską – išeiviai iš Islamo Valstybės. Kitaip sakant, situacija yra visiškai priešinga tai, apie kurią kalbama laiške.

Ko tarp teroristų išties buvo daug, tai svarbiausios autoritarinės amerikiečių sąjungininkės Saudo Arabijos piliečių. Tačiau iššūkiu tai nelaikoma. O štai Teherano noras turėti atominę energetiką ar Kinijos siekis apsaugoti laivybą Pietų Kinijos jūroje – tai, pasirodo, iššūkis Amerikai. Jau nekalbant apie tai, kad ekonominiai iššūkiai, sklindantys iš Pekino, tapo įmanomi tik dėka to, kad Kinija yra stambiausia tos pačios Amerikos prekybos partnerė.

Yra tekste ir tiesioginių prieštaravimų. Tarkime, rašoma: „Per paskutinius 4 dešimtmečius skaičius valstybių, kurios laikomos laisvomis ir demokratiškomis, padidėjo daugiau kaip du kartus“. O po trijų pastraipų skaitome štai ką: „Kaip liudija Freedom House, per paskutinį dešimtmetį laisvės visame pasaulyje kiekvienais metais mažėja.“ Neaišku, ar tai laisvė tris dešimtmečius augo, o paskui tendencija pasikeitė, ar tai autoriai paprasčiausiai neperskaitė ką parašė, prieš publikuodami ir pasirašydami laišką. O jeigu laisvės mažėja, tai dėl kokių priežasčių, neskaitant, žinoma, piktadarių rusų, kinų, persų ir sirų?

Yra laiške ir pasažas, po kuriuo pasirašytų daugelis kitų šalių gyventojų: „Laisvės rėmimas visame pasaulyje nereiškia amerikietiškų vertybių prievartinio diegimo ar karinių veiksmų“. Jeigu Amerikos intelektualai rimtai taip galvoja, tai galima juos tik pasveikinti. Tačiau kodėl tada daugelis pasirašiusių laišką ne vieną kartą viešai palaikė tas pačias karines intervencijas? Ar pasirengę jie pripažinti, kad agresija Jugoslavijoje arba Irake buvo katastrofiškos klaidos?

Sprendžiant pagal tolimesnį tekstą – ne. „Nestabilumas, būdingas Artimiesiems Rytams jau daug dešimtmečių, yra tiesioginis daugybę metų trukusių autoritarinių represijų, nekontroliuojamos valdžios ir pilietinės visuomenės slopinimo, o ne 2011 metų Arabų pavasario rezultatas“. Vėl iškyla klausimas, kodėl gi daugybė autoritarinių valstybių – JAV sąjungininkių ramiausiai gyvena su nekontroliuojama valdžia ir be jokių pilietinių visuomenių, o pas tuos, kurie kažkuo neįtiko amerikiečiams, staiga atsiranda nestabilumas? Tikriausiai, atsitiktinis sutapimas, ne kitaip. Ir dar kartą – Ukrainoje buvo ir demokratija, ir pilietinė visuomenė, ir reguliariai besikeičianti valdžia. O nestabilumas gavosi visai kaip pas arabus.

Dar vienas iki galo neužbaigtas tvirtinimas: „Visame pasaulyje žmonės toliau demonstruoja savo palankumą demokratijai ir kontroliuojamai valdžiai“. Remiantis kokiomis sociologinėmis apklausomis daroma tokia išvada? Vargu ar laiško autoriai atliko visuomenės nuomonės tyrimus tame pačiame Irane (kur, priminsime, reguliariai keičiasi prezidentai) ar Kinijoje.

Iš tikrųjų paprastus žmones visame pasaulyje jaudina visų pirma saugumas ir materialinė gerovė. Kokiu būdu valdžia jiems tai užtikrina – trečiaeilis klausimas. Pačioje Amerikoje, pavyzdžiui, „paprasti žmonės“ ir jų atstovai Kongrese sutiko paaukoti dalį demokratinių principų ir laisvių kovos su terorizmu vardan.

Reziumuojame.

Dideliam apgailestavimui, šiuo atveju amerikiečių intelektualai nesugebėjo suformuluoti patrauklaus demokratijos vaizdinio, kadangi pasinaudojo abejotinais ar apskritai melagingais įrodymais. Pavojų kaimynams kelianti Saudo Arabija tekste netgi nepaminėta, nes ji Amerikos sąjungininkė. Tokios skirtingos šalys kaip Rusija, Kinija, Iranas, Šiaurės Korėja ir Sirija suplaktos į krūvą, kad būtų sustiprintas propagandinis efektas. Raginimas, kad JAV vadovybė atsisakytų karinių intervencijų šiame užgriozdytame melu ir iškraipymais tekste apskritai pasimeta.

Tikriausiais viskas dėl to, kad amerikiečių intelektualai nėra pasirengę suprasti ir priimti tiesos, kad gyvybės, laisvės saugojimo ir laimės siekio principais grindžiama ne vien tik jų pačių valstybė. Visi žmonės nori gyventi laisvai ir laimingai. Tačiau smurtinis laisvės diegimas bombarduojant ar sukeliant revoliucijas dar niekam neatnešė laimės.