Sveiko proto naikinimas Vakaruose

Vakarai vis labiau ir labiau primena iracionalumo labirintą, kur antirusiška isterija tapo paskutiniu lašu. Tai ne šiaip anti-Rusija. Tai – antitiesa, antiracionalumas ir antišiuolaikiškumas. Tai galutinis postmodernizmo rezultatas. Tai, kas prasidėjo kaip ironija, dabar tapo sistemine beprotybe.

Viskas apversta aukštyn kojomis. O gal atvirkščiai, viskas stojo į savo vietas. Juk Vakarai niekada nebuvo laisvuoju pasauliu.

Galutinis rezultatas toks, kad Vakarai visada išlošia. Pamirškite tiesą. Pamirškite faktus. Ir pamirškite istoriją. Visa tai išsigalvojimas. Vakarai gali kalbėti, ką nori, nes viskas šiame pasaulyje yra interpretacijos. Gali prieštarauti pačiam sau šimtą kartų iš eilės, o paskui paprasčiausiai nusijuokti. Visa tai įmanoma, kol yra valdžia. Ir raktinis žodis čia yra – valdžia.

Regime nemeilę Rusijai. Ir meilę al Kaidai. Kodėl? Todėl, kad Rusija bando sugrąžinti į pasaulį racionalumą. Ji mėgina grąžinti mums sveiką protą. Ir dėl to iracionalūs Vakarai bando ją už tai nubausti. Štai ką RF prezidentas yra pasakęs 2007 metais per Miuncheno konferenciją“:

reklama

„Kas gi yra vieno poliaus pasaulis? Kad ir kaip begražintų šį terminą, jis vis tiek galiausiai reiškia tik viena: tai vienas galios centras, vienas valdžios centras, vienas sprendimų priėmimo centras.

Tai vieno šeimininko pasaulis. Ir tai pražūtinga ne tik visiems, esantiems šioje sistemoje, bet ir pačiam šeimininkui, nes tai griauna jį iš vidaus. Ir tai, žinoma, neturi nieko bendro su demokratija. Nes demokratija, kaip žinia – yra daugumos valdžia, kai atsižvelgiama į mažumos nuomonę ir interesus.

Mus, Rusiją, beje, pastoviai moko demokratijos. Tačiau tie, kurie mus moko, patys kažkodėl nenori mokytis.

Manau, kad šiuolaikiniam pasauliui vieno poliaus modelis ne tik nepriimtinas, bet apskritai neįmanomas. Ir ne tik dėl to, kad vienam lyderiui šiuolaikiniame – būtent šiuolaikiniame – pasaulyje neužteks nei karinių-politinių, nei ekonominių resursų. Kur kas svarbiau – kad pats modelis yra neveikiantis, kadangi jo pagrinduose nėra ir būti negali šiuolaikinės civilizacijos dorovinės ir moralinės bazės.“

O štai ką Rusijos prezidentas pasakė 2015-ais metais JTO Generalinėje Asamblėjoje:

„Ir taip vadinamų demokratinių revoliucijų eksportas tęsiasi toliau.

Pakanka pasižiūrėti į situaciją Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, apie ką sakė prieš mane kalbėjusieji. Žinoma, politinės, socialinės problemos šiame regione brendo jau seniai, ir žmonės ten, be abejo, troško permainų. O kas gi gavosi realybėje? Agresyvus įsikišimas iš užsienio privedė prie to, kad vietoje reformų, valstybės institutai o ir pats gyvenimo būdas buvo paprasčiausiai be jokių ceremonijų sunaikinti. Vietoje demokratijos ir progreso triumfo – prievarta, skurdas, socialinė katastrofa, o žmogaus teisės, įskaitant ir teisę gyventi, nieko nebevertos. Taip ir norisi paklausti tų, kurie sukūrė šią situaciją: jūs bent suprantate dabar, ką jūs pridirbote?“

Girdite raginimą grįžti prie sveiko proto? Girdite reikalavimą laikytis moralinių pagrindų ir tarptautinės teisės? Girdite, kaip ginami nacionaliniai interesai ir JTO Įstatai? Vakarai negirdi. Dviejose šiose kalbose Vakarai išgirdo viso labo grėsmę savo viešpatijai.

reklama

Vakarų atsakas į Rusijos racionalizmą buvo ir tebelieka iracionalus. Beprotybė žiniasklaidoje, paranoja per prezidento rinkimus, „islamiškas“ marazmas – štai Vakarų atsakas į teisybę. Ir ta teisybė niekam nėra paslaptis. Tačiau Vakarai tik gūžčioja pečiais ir juokiasi į veidą. Teisybė yra Vakarų imperializme: vieno poliaus pasaulis, pilnas dominavimo spektras, neokonservatoriškas melagingumas, hibridiniai karai, sankcijos, spekuliacijos, specialios paskirties pajėgos, CŽV, fundamentalizmas ir Amerikos išskirtinumas. Trumpiau tariant, Putinas pataikė į dešimtuką.

Ir Vakarai smogia atgal. Kodėl? Todėl, kad negali apsiginti racionaliai. Nėra jokios normalios priežasties Vakarams turėti tokius turtus, kokius jie susigrobė. Dėl to gali būti tik nenormali priežastis – imperinė politika.

Viskas pagal Nyčę – vienintelis reikšmingas dalykas yra valdžia. Ir kas ją beturėtų, jam jau nebereikia aiškinti priežasčių. Tiesa yra melas. O moralė skirta tik skystablauzdžiams. Tačiau jeigu šis intelektualinis klimatas atsirado ir sutvirtėjo tik aštunto dešimtmečio pabaigoje (Reiganas, Tečer), jis, žinoma, šmėžavo už scenos tamsiose Vakarų kapitalizmo pakampėse. Pavyzdžiui, pagrindinis amerikiečių strategas ir Rusijos ekspertas Džordžas Kenanas po II Pasaulinio karo atvirai išklojo savo dokumente PPS23 (1948 metai):

„Pas mus apie 50% pasaulinių turtų, bet tik maždaug 6,3% gyventojų. Mūsų realiu uždaviniu artimiausiu laikotarpiu taps apgalvoti tokį santykių formatą, kuris leis mums išsaugoti šitą disproporciją. Kad tai padarytume, reikės atsisakyti bet kokio sentimentalumo… Mes turime liautis kalbėti apie tokius miglotus ir nerealius tikslus kaip žmogaus teisės, gyvenimo lygio augimas ir demokratizacija. Ne už kalnų ta diena, kai mums reikės dirbti su tiesioginėmis valdžios koncepcijomis. Kuo mažiau apsunkinsime save idealistiniais lozungais, tuo geriau“.

Pats Nyčė geriau nepasakytų. Tačiau klausimas, vis dėlto, yra toks: ar pasikeitė Vakarų elito požiūris į pasaulį nuo to momento, kai Kenanas parašė šias eilutes? Ne – jis tapo dar tiesmukesnis. Ir dabartinė Rusija eina prieš štai šitą nihilistišką požiūrį. Nejaugi mes nematėme to anksčiau? Nejaugi kitas Nyčės gerbėjas jau nebuvo užpuolęs Rusijos? Ar neįsiveržė tuomet į Rusiją iracionalumo jėgos? Ir ar nenugalėjo tada Rusija visų mūsų bendram labui? Mes vis dar skolingi Rusijai.

Todėl paremkime ją šiandien, palaidodami Nyčės kliedesius. Ir atgaivindami universalias idėjas ir visus idealus, kurie jomis remiasi. Duokime šiuolaikiniam pasauliui dar vieną šansą. Ne tik Sirijoje, bet ir pačiuose Vakaruose.