Rinkos talpa

Šis straipsnis atsirado kaip diskusijos su mokslo žmonėmis apie rinką, jos dydį, kitus parametrus. Daug žmonių įsivaizduoja, kad gyvenimas yra kažkoks neprognozuojamas, neapibrėžtas ir nenusakomas. Straipsnyje pateiktos matematinės išraiškos parodo, kad egzistuoja galimybė apibrėžti žmonių poreikius, jų kiekį bei išsidėstymą laike. Pvz., jei gims tiek ir tiek vaikų, tai šalyje per tiek ir tiek metų reikės tiek ir tiek darželių, mokyklų, pedagogų, visiems tiems žmonėms reikės pavalgyti, apsirengti, kažkur gyventi.

Taigi, nors daugeliui žmonių atrodo neįsivaizduojamas dalykas numatyti, ko kiek kada ir kur reikės, teigiu, kad tai yra įmanoma.

Klausimas lieka atviras, su kokia neapibrėžtimi tai galima padaryti. Lygiai kaip ir kitas klausimas, ar kas nors, per daug garsiai apie tai nešaukdamas, kartais pasaulyje panašių tyrimų neatlikinėja.

Straipsnis gana sausas ir galbūt gali būti per sunkus suprasti perskaičius iš pirmo karto, tačiau jis turėtų padėti suprasti, kad kas kitąsyk mums atrodo nenumatyta ir netikėta, kažkam tai gali būti lauktas, suplanuotas ir galų gale pasiektas rezultatas.

Rinkos talpa (investicinė rinkos talpa) arba potencialusis kapitalas suprantamas kaip kapitalo kiekis, kuris gali būti efektyviai įsisavintas konkrečioje rinkoje (konkrečioje investicinėje aplinkoje).

Kaip nustatyti efektyvumą, kaip praktikoje iš anksto pamatuoti, bus ar nebus investicija efektyvi? Kokiais patikimais kriterijais remtis?

Keletas mano pamąstymų rinkos talpos klausimu. Kaip suprantu, tai vienas iš svarbių parametrų investicijos efektyvumui apibrėžti. Man kliūna, kai tiriamo dalyko negalima apibrėžti, pamatuoti, nusakyti kiekybiškai. Apibrėžti rinkos talpą siūlau kiek kitaip, tai toliau ir dėstau.

reklama

Rinka, kaip terminas ekonomikoje dažnai reiškia vietą, kur žmonės keičiasi prekėmis ir paslaugomis. Siūlau rinką suprasti kaip vietą, kur patenkinami žmonių poreikiai Pn. Žmogaus ūkinė veikla yra nukreipta į galutinį vartotoją, t.y., į jo poreikių patenkinimą. Tam ir kuriami materialūs objektai-produktai ir teikiamos paslaugos. Iš to, kas pasakyta, siūlau rinkos talpą suprasti kaip žmonių skaičiaus ir kiekvieno iš jų poreikių visumą.

Žmogų pažymim H (human), jo poreikį, kurį reikia patenkinti, N (need), tai potenciali rinka M (market) to vieno žmogaus vienam poreikiui patenkinti būtų tokia:

Mi=Hi*Ni

Čia Mi – tai dalis (vienas žmogus su savo poreikiu) visos potencialios rinkos Mpt, Hi – bet kuris i-tasis žmogus, Ni – bet kuris jo poreikis.

Kadangi bet kuris žmogus turi daug ir įvairių poreikių, tai jo poreikių visumą nuo 1 iki n galima užrašyti kaip N1+N2+… +Nn-1+Nn=∑Ni.

Jo poreikių potenciali rinka ∑Mi=Hi*∑Ni.

MPT (P – potential, T – total) – tai visų žmonių visų poreikių visuma:

MPT=∑(∑Mi), kur ∑Mi – kiekvieno atskiro žmogaus poreikių visuma).

Kadangi poreikiai keičiasi laike, tai rinkos talpa turėtų būti funkcija, priklausanti nuo laiko:

MPT(t)= ∑(∑Mi(t))

Klasikinis ekonomikos teiginys esą žmonių poreikiai yra neriboti mano manymu nėra iki galo teisingas. Jei taip iš tikro būtų, iš karto žinome, kokia yra potenciali rinka – begalinė, nes žmonių norai ir poreikiai begaliniai. Tai, kad žmonės yra ribotos erdvėje ir laike būtybės, jų norus daro ribotus.

Nors žmonių norų būna daug ir ne visada logiškų ar įgyvendinamų, bet kol nori vieno, žmogus tuo pat metu retai sugeba galvoti apie ką nors kita, t.y., poreikių patenkinimas išsidėsto laike. Dėl ribotos žmogaus egzistencijos laike ir poreikių patenkinimas tampa ribotas. Taip pat poreikiai skiriasi su amžiumi, retai suaugusiam reikia žaislo, apie kurį svajojo vaikystėje. Dar kitas pavyzdys – pavalgęs skanius sočius pietus retas kuris vėl ir vėl valgytų ir pan. Užsiėmus vieno poreikio ar kelių vienu metu poreikių tenkinimu, neliks laiko dar daugybei kitų poreikių.

Iš tokių pavyzdžių galima teigti, kad potenciali rinka visų žmonių poreikiams patenkinti nors ir yra itin didelė (dėl žmonių skaičiaus ir kiekvieno iš jų poreikių visumos apimties), tačiau ji nėra begalinė. O jei potenciali rinka nėra begalinė, tai tada ji turi būti kokiu nors būdu išmatuojama. Vieno atskiro žmogaus poreikių visumos nustatymas yra sudėtingas uždavinys, nes tai funkcija, kintanti laike. O kur dar kitų konkrečių asmens savybių, kaip lytis, tikėjimas, amžius ir t.t. įvertinimas. Visų žmonių visų poreikių nustatymas pasidaro dar labiau sudėtingas.

Siūlau atkreipti dėmesį į rinkodarą, teigčiau, kad šios srities specialistai užsiima potencialios rinkos sudedamosios dalies – konkretaus produkto ar paslaugos kiekio, kurio reikia ar reikės (savaime ar priverstinai poreikis bus sukurtas, čia atskiras klausimas) tam tikrai žmonių grupei. Todėl svarstytina, ar verta užsiiminėti visos potencialios rinkos dydžio nustatymu. Dėl paprastumo praktikoje tai galbūt verta daryti atskiroms žmonių, produktų bei paslaugų grupėms. Rinkodara galbūt turi patyrimo ir gali pasiūlyti būdus, kaip su tam tikra paklaida nustatyti vieną ar kelis tam tikros žmonių grupės poreikius, ar kokio nors produkto poreikį kokioje nors žmonių grupėje. Beliktų tą patirtį perimti ir naudoti.

reklama

Grįžtu prie paprasčiausio atvejo Mi=Hi*Ni

iš kurio pamėginsiu parodyti, kaip galima įtakoti potencialią rinką vieno žmogaus atveju.

Vienas atvejis – pakankamai žiaurus, bet kartu turintis realių praktinių pavyzdžių – tai žmonių skaičiaus reguliavimas (pvz., Kinijos vieno vaiko politika). Nėra žmogaus, formulėje rašome nulį, rezultate nulis, taigi, rinkos talpa lygi nuliui.

Kitas atvejis – žmogaus poreikių reguliavimas. Nemanau, kad tai yra savaiminis, nuo pačių žmonių nepriklausantis, procesas.

Poreikius galima skirti į būtinus ir nebūtinus išgyvenimui. Tačiau ir būtinieji (apsauga nuo šalčio karščio, lietaus, bado, troškulio ir pan.) gali būti įgyvendinti skirtingomis formomis ir sąnaudomis. O tai jau įtakojami dalykai, visų pirma valdžios sprendimais, įstatymais, kitąsyk ir represijomis, taip pat reklamomis, veikiant žmonių psichologiją formuojamas supratimas apie kokių nors poreikių patenkinimo būdus ir priemones ir t.t. Taip pat ir gamtinė aplinka, po ranka esantys resursai irgi įtakoja, kaip bus patenkinti vieni ar kiti poreikiai.

Galbūt šiai formulei pritaikius kombinatorikos žinias galima būtų patikslinti, kiek kokių poreikių pas žmones yra, kokios yra skirtingos jų kombinacijos ir t.t.

Manau, kad realybė ir yra savaiminių ir valdomų procesų mišinys. Pvz., yra dešimt žmonių. Tarkim, jiems bus poreikis apsiauti (nors galima gyventi ir vaikštant basomis, tada poreikis batams lygus nuliui). Taigi, mažų mažiausiai jiems reikės dešimt porų batų. Pridėkim vasarinius, žieminius, botus per lietų ir kt. Dar įveskim taisykles, kaip kad pvz., avalynę šventėms, pagal darbo sąlygas, lytį, kojų negalavimus ir t.t. Taip nuo tokio atrodytų būtiniausio dešimties porų kiekio galim išauginti potencialią rinką batams iki kelių šimtų porų, jei dar įvedam madą… Ir įvertinam laiką – tai dar didesnę galim potencialią rinką laike turėti, batai juk dėvisi.

Planinė ekonomika, kai viskas nuleidžiama „iš viršaus“, jau įrodė, kad neveikia – pernelyg skurdus pasirinkimas, nesupratimas, nežinojimas atskirų individų poreikių, kokių jie iš tikro batų nori… Nors iš pradžių tai gali pasirodyti patraukliai – štai tiek žmonių, tiek batų ir pasiuvam.

Visiškai nereguliuojama, nors yra tik teorijose, rinkos ekonomika – atrodo labai patraukliai, nes žiūri, ko kokiems žmonėms reikia ir stengiasi būtent tai duoti, tačiau prasideda dirbtinas poreikių formavimas (mada, reklama) dėl didesnių pardavimų, pelno, o tai pereikvoja esamus resursus, užteršia aplinką ir pan.

Taigi, nereguliuojama rinka (nors ji egzistuoja tik teorijose) taip pat nėra vien tik gėris. Todėl keliu klausimą, kurio mano manymu privengiama šiuo metu, viešojoje erdvėje palaikant ir garbinant „laisvos rinkos“ idėją: kas kur kiek kaip ir kokiose ribose turi ir ar turi reguliuoti (o gal tai iš tiesų ir yra daroma?) žmonių poreikius, įvertinti žmonių skaičių, jų turimus poreikius bei esamus palnetos resursus. Keliantys tokį klausimą galbūt rizikuoja būti nesuprasti ir apšaukti sovietmečio ir planinės tų laikų ekonomikos gerbėjais, siekiančiais vėl uždaryti į panašų narvą visuomenę.

Tai tiek pamąstymų potencialios rinkos tema. Dėkui už komentarus, jei tokių bus.

Tiesa, čia aš nekalbu apie investicijas ar verslo verslui (B2B) veiklą. Mano manymu, tai yra sudedamoji žmogaus poreikių patenkinimo dalis, nes bet kokios investicijos, prekių ir paslaugų mainai tarp gamyklų ir t.t. yra tik tam galutiniam rezultatui – vartotojo poreikių patenkinimui, ir viso to sąnaudos įskaičiuojamos į galutinio produkto kainą.

Mindaugas Vilkis