Technologijų pasekmės dirbantiesiems

Daugumai žmonių stabilus, gerai apmokamas darbas yra tas dalykas, kuris skiria priimtiną gyvenimo būdą nuo skurdo. Šiandien gi pokyčiai darbo jėgos struktūroje, kuriuos lėmė globalizacija ir technologijos, daro, šį tikslą vis labiau miglotu.

Technologijos paskatino nedarbą ir pajamų mažėjimą, pašalindamos mažai kvalifikuotų dirbančiųjų paklausą.

Robotų technika ir sudėtinga kompiuterizuota įranga sėkmingai pakeitė kvalifikuotą darbo jėgą. Programinė įranga dabar pakeičia žurnalistus, kurdama naujienas elektroniniu pavidalu skanuojant internetą. Netgi finansinius maklerius keičia automatizuoti algoritmai.

Komunikacijos, kurios leido nebrangiai perduoti balsą ir akimirksniu permesti didžiulius informacijos kiekius su vis kokybiškesniu vaizdu, paskatino pramonės pajėgumų persikėlimą. Ir jos vis didėjančiais tempais leidžia perkelti tokias paslaugų sferas, kaip inžinerija, architektūra, buhalterinė apskaita, juridinės paslaugos ir netgi medicina.

reklama

Drauge su nuotolinio valdymo technologija, kuri iš pradžių buvo kuriama kariškiams, dabar tapo įmanoma kontroliuoti aukšto automatizacijos lygio gamybas ir netgi žaliavų išgavimą tolimuose nuošaliuose regionuose.

Šie pokyčiai įtakoja pajamas ir darbo vietų prieinamumą. Amerikoje vidutinės pajamos realia išraiška nesikeičia nuo 1975 metų. Vidutinės realios šeimos pajamos Japonijoje ir Vokietijoje išlieka tame pačiame lygyje kelis dešimtmečius. Darbo užmokestis britų pramonės sektoriuje su pataisa į infliaciją nedidėja nuo aštunto dešimtmečio vidurio.

Visiems dirbantiesiems, nepriklausomai nuo profesijos ir įgūdžių, kaip išsireiškė Džonas Meinardas Keinsas, gresia „technologinis nedarbas“.

Būta įsitikinimo, kad naujos ekonomikos šalys sutrauks pas save be darbo likusius žmones. Gaila, tačiau realybė visiškai kita.

Žmonių, kurie dirba technologijų sektoriuje, skaičius išlieka kuklus ir siekia 5-6% visos darbo jėgos. Kai kuriais vertinimais, vos pusė procento darbo jėgos Amerikoje dirba sferose, kurios neegzistavo iki 2000 metų. Silicio slėnyje tik 1,8% dirbančiųjų užimti naujose sferose.

Viena iš priežasčių yra ta, kad naujoms ekonomikos šakoms nereikia daug darbo jėgos, o kada reikia, tai užduotys perkeliamos patiems pigiausiems darbo jėgos tiekėjams užsienyje. Stambiausios kompanijos, tokios kaip Google, sukuria vos 60 000 darbo vietų visame pasaulyje.

Dauguma tų, kurie priverstinai neteko darbo, tikriausiai nesusiras naujo. Lengvosios pramonės darbuotojai ar surinkimo pramonės darbininkai vargu ar integruosis į informacijos, technologijų, bioinžinerijos, finansų ir kitas šakas.

reklama

Išsilavinimas negarantuoja užimtumo. Išsilavinimo įgijimo kaina smarkiai išaugo, apkraudama daugumą žmonių nepakeliamais studentiškais įsiskolinimais. Daugelis absolventų negauna darbo pasirinktose ekonomikos šakose ir jų pradinės pajamos yra 10-20% mažesnės nei buvo prieš penkis metus.

Globalizacija taip ir nepavirto laisvu darbo jėgos masių judėjimu, tai riboja kapitalų, prekių ir paslaugų judėjimas. Realybėje mobilumas prieinamas tik nedideliam skaičiui žmonių, kurie persikelia į šalis su geresnėmis galimybėmis ir didesniu užmokesčiu už jų sugebėjimus ir įgūdžius.

Naujos ekonomikos sudėtingumas ir dinamika reiškia tai, kad galimybė įsidarbinti keičiantiems profesiją žmonėms nėra garantuota. Tiems, kurie susirado darbą, iškyla nuolatinė grėsmė likti nepilnai užimtam ar išvis netekti darbo, o tai apsunkina ilgalaikius planus ir komplikuoja ilgalaikį finansinį ir asmeninį saugumą.

Nors ir egzistuoja gerai apmokamos darbo vietos nedidelei daliai darbo jėgos su būtinais įgūdžiais, visgi didžioji dalis naujų darbo vietų yra menkai apmokamų paslaugų sektoriuje, tokių paslaugų kaip mažmeninė prekyba ar apsauga. Jaunimo nedarbas išlieka aukšto lygio.

Didžioji gyventojų dalis šiandien yra taip vadinamo „pažeidžiamo proletariato“ dalimi. Terminas naudojamas Japonijoje darbuotojams be užimtumo garantijų, kurie sudaro 30% visų dirbančių šalies žmonių, apibūdinti. Kompanijos tokiu būdu mažina išlaidas darbo jėgai.

Pokyčiai darbo jėgos rinkoje daro įtaką visuomenės pobūdžiui. Šiame naujame pasaulyje yra visiškai menkas elitas, apie 5% visų gyventojų, bet jis turi sukaupęs labai daug pinigų ir kontroliuoja didžiąją dalį resursų. Elitas samdo dar vieną sluoksnį žmonių, tarkime 20%, kad tvarkytų jo reikalus bei kontroliuotų pažeidžiamą proletariatą, kuris sudaro likusią gyventojų dalį.

Ryšiai, patrauklumas ir protas padeda „kilti karjeroje“, nors judėjimas tarp sluoksnių gali pasunkėti. Naujojoje pažeidžiamo proletariatai ekonomikoje dirbantieji vietoje klestėjimo paprasčiausiai egzistuoja.