„Separatistiniai“ regionai: ES sugrius – nepriklausomybė liks

Britų referendumas dėl šios šalies ateities Europos Sąjungoje išryškino jau kurį laiką pastebimą tendenciją –  autonomijas ar nepriklausomas valstybes norintys paskelbti regionai mato Europos Sąjungoje paramą šiam tikslui. Iš tikro kaip gi taip galėjo atsitikti, kad ilgus dešimtmečius dėl nepriklausomybės kovojusios teritorijos tampa didžiausios centralizuotos Europos šalininkėmis?

Europos autonomijų sąjunga

Nepaisant to, kad ES yra įvardinama valstybių sąjunga, akivaizdu, kad Briuselio įstatymams turint viršenybę prieš nacionalinius, valstybės narės yra greičiau išplėstines teises turinčios autonomijos nei valstybės. ES reguliavimas palaipsniui iš strateginių geopolitinių bendrų tikslų derinimo virto gan smulkmenišku biurokratizmu ir nurodymai apėmė net kasdienio gyvenimo reiškinius. Tiesiog priminsiu, kad visai nesenai galiojo europinė direktyva nusakanti kokio kreivumo agurkus galima auginti ir pardavinėti, o kurių nebe. Ir tai toli gražu ne pats absurdiškiausias Briuselio siekio reguliuoti viską centralizuotai pavyzdys.

Tiesa stambiosios ES valstybės vis dar turi būdų, bent iš dalies, apsisaugoti nuo perteklinės sąjungos globos, o ir jos pačios būdamos didžiausios politikos formuotojos gali pasukti Europos sprendimus sau naudinga linkme. Nepamirškime, jog Europos Parlamente  Vokietija turi net 96 narius, Prancūzija 74, Italija ir Jungtinė Karalystė po 73, tuo tarpu Lietuva teturi 12 narių ir tai sudaro varganus 1.5 proc. nuo europarlamentarų skaičiaus.  Akivaizdu, kad mažosioms šalims jų interesų ginimas ES rėmuose tampa sunkia misija.

reklama

Bet kodėl vis tik Škotija , Š. Airija ar Katalonija nori papildyti mažųjų valstybių sąrašą?

Siekis pasinaudoti proga

Atsakymą suradau airių  partijos Sinn Fein diskusijų puslapyje kur visiškai atvirai rašoma, kad nusilpusi dėl narystės ES Britanija, anksčiau ar vėliau, leis airiams susijungti ir po ES subyrėjimo jau nieko negalės pakeisti ir taip Airija taps vieninga airių valstybe. Radikaliosios katalonų ar italų regionų organizacijos pasisako dar atviriau, jie leidžia suprasti, jog yra pasiruošusios sukurti nepriklausomas valstybes ir dar paskatinti pačios ES griūti, kad užsitikrinti pilną suverenitetą.

Lietuva, beje, irgi turėjo panašios istorinės patirties. Pirmiausiai tai 1918-ais metais, kuomet Rusijos imperijos griūtis leido susigrąžinti prarastą nepriklausomybę ir 1990-ais metais, kuomet istorija iš esmės pasikartojo, tik šį kartą jau byrant TSRS.  Taigi, laisvės siekiančių ES regionų logika yra paprasta ir labai racionali.

Tiesa šioji neturi nieko bendro su nepriklausomybės siekiančių regionų palankumu pačiai Europos Sąjungai kuri tėra jiems tik įrankis tikslui pasiekti.

Briuselis naudojasi nepriklausomybės siekiais

Tai, kad Škotijos atstovai yra priimami Briuselyje aukščiausiu lygiu, yra aiškus signalas, jog bet kuri ES valstybė, turinti neišspręstų „separatistinių“ regionų problemų, negalės jaustis rami jei bandys palikti sąjungą. Ir čia galima rasti tam tikrus atitikmenis su TSRS žlugimo laikmečiu, kuomet centrinė valdžia tikslingai provokavo konfliktus nepriklausomybės siekiančiuose respublikose. Kalnų Karabachas , Abchazija, Š. Osetija, Padnestrė, Gagauzų autonomija ir mūsų Šalčininkų rajonas, tai toli gražu ne visi regionai kur buvo dirbtinai keliama įtampa. Kai kur tai virto kruvinais karais, kai kur pavyko nuslopinti maištus.

Dabartinė ES, be abejo, neturi pakankamai galių išprovokuoti sukilimus, o ir karai Europos viduje Briuseliui nereikalingi, tačiau išsiūbuoti nacionalines valstybes per regionų autonomijos siekius yra tipinis jėgos centro elgesys siekiant išlaikyti kontrolę. Siekiama, kad silpnos nacionalinės vyriausybės bus linkusiosios pripažinti didesnę už jas jėgą, kurį leis išlaikyti valstybes nors ir faktinės autonomijos statusu, tačiau teritoriškai vientisas.