Inteligentų epochą keičia intelektualų karta. Vieno mygtuko karta

Žinoma, pernelyg žiauru būtų tvirtinti jog postarybinė inteligentija prarado savo pagrindinį išraiškos požymį – nustojo būti tautos interesų reiškėja ir gynėja. Bet įvykusių per pastaruosius 25 metus metamorfozių nuslėpti nepavyks. Tiems, kas dar neseniai buvo vadinami tautos sąžine, didelio kapitalo kaimynystė pasirodė žudanti. Kaip pamaina jiems atėjo neapsunkinti doroviniais siekiais intelektualai.

Neieškokite čia daktaro Čechovo

Prie kultūros kamieno sėkmingai priaugintas „skiepas“ – visur esantys „marketingas ir vadyba“. Šiandien daugelis teatro, kinematografijos, knygų leidybos veikėjai nuolat pasitikrina rinkoje: ką ten dabar vertina skaitytojai ir žiūrovai? Milijoniniuose miestuose, kuri gyvenimas reguliuojamas pagal oligarchinius brėžinius, inteligentija – nykstanti kasta. Tik tylioje provincijoje dar galima sutikti gydytoją, kažkuo primenantį daktarą Čechovą.

Choleros epidemijos metu, 1892-1893 metais, vidurinėje Rusijos juostoje, Antonas Pavlovičius Čechovas, atidarė pamaskvės Melichove gydomąjį punktą, visą įrangą jam įsigijęs už savo nuosavus pinigus. „Mano apylinkėje 25 kaimai, 4 fabrikai, 1 vienuolynas, – rašė jis viename savo laiškų. – Iš ryto – ligonių priėmimas, o vėliau – lankymai“.

reklama

Deja, Rusijos sveikatos apsaugos reformos vyksta ne pagal daktarą Čechovą. Bet neapsistosime ties tuo.

Neoliberalios inteligentijos krachas prasidėjo nuo jos ėjimo į valdžią. Priešginos deputatai nepavargdami kartojo: sovietų pergalės – mitas, SSRS praeitis – nuolatinių nusikaltimų grandinė, didelės valstybės lyderiai tokie pat kaip nacistų vadeivos. Inteligentai plojo. Tiesa, skelbiant eilinį naują pertvarkos planą, plojimų vis mažėjo.

Žvilgtelėję į bedugnę, prie kurios krašto atsidūrė kažkada didi šalis, romantikai, pradžioje sveikinę Gorbačiovą, po to – Jelciną, atsipeikėjo. Ir atrado: pas juos atėmė ir tėvynę, ir industrinį paveldą, sukurtą keleto kartų tarybinių žmonių.

Apsakydamas „prabudusių“ nuotaikas, pertvarkos inteligentijos gynėjas Daniilas Graninas rašė: „Šiandien niekas nenori prisiminti to optimizmo, kuris lydėjo mus pastaraisiais metais… Mes gavome seriją apgavysčių, kurios pasibaigė bendru valstybės išgrobstymu. Mus apiplėšė kompanija, kurioje keistai susijungė bankai, vyriausybė, Dūma ir prezidento administracija“. Rašinio data 1998 metai – defolto metai, kurie paliudijo gaidaro-čubaisų neoliberalų bangos bankrotą.

„Smagių devyniasdešimtųjų“ pradžioje ne kartą skambėjo garsūs šūkiai: tai puiku, kad inteligentija patraukė į verslą, ji sugebės jį padaryti tauresnį. Tačiau verslas nesiruošė keisti savo vidinės būsenos prižiūrint „protingiausiems ir labiausiai išsilavinusiems“. Laukinis kapitalizmas sukramtė ir išspjovė rusų inteligentus į gyvenimo šalikelę. Ekspertų vertinimu, apie 100 tūkstančių mokslininkų paliko savo tėvynę. Tų, kurie atsiliepė į šūkį padaryti verslą tauresnį laukė nepavydėtina lemtis. Mokslinių įstaigų ir universitetų darbuotojai, mokyklų dėstytojai, gydytojai ir netgi „žmonių sielų inžinieriai“ užsiėmė pigių, plataus vartojimo prekių perpardavinėjimu. Taip, kai kurie iš jų praturtėjo, tapo aukšto pelningumo kompanijų akcininkais. Tačiau dažniausia tai buvo tie, kuriuos didysis kapitalas pavergė ir kuriems primetė savo tikėjimą.

„Tarnybinis žmogus“

Grįžtant prie Daniilo Granino apybraižų, priminsime apie jį nustebinusį pastebėjimą gatvėje. Rašytojas pamatė ant vienos Peterburgo gatvės namo sienos užrašą, kuris skelbė: „Norėtųsi turėti bent kažkokią ateitį“. Šiandien šiuos žodžius galėtų pakartoti milijonai visiškai naujų žmonių. Jie net neįtaria, kokį likimą jiems paruošė intelektualai, pakeitę inteligentus.

reklama

Jeigu nuvalytume visas šiukšles ir dengiančią miglą nuo to, kas buvo pasakyta šiais metais vykusiame forume „Maršrutai ir strategijos judant į naujus švietimo modelius“, kurį surengė Strateginių iniciatyvų Agentūra (SIA) ir Maskvos valdymo mokykla „Skolkovo“, tai aptiksime, jog kalba eina ne tik apie nacionalinio švietimo sunaikinimą siekiant įdiegti globalųjį. Mūsų intelektualams ruošiama ateitis, numatanti žmogaus transformaciją ir biologiniu ir psichofiziniu lygmeniu.

Štai kaip pakomentavo šį naują „naujos kartos suderinimą“, Europos šalių ir Amerikos istorijos ir politikos katedros docentė Olga Četverikova: „Jeigu anksčiau žmogaus suvokimas buvo humanistinis, kuriame žmogus yra viršūnė, tobula būtybė, tai naujoji koncepcija pateikia, jog žmogus – tai netobulą būtybė, kurią būtina radikaliai keisti. Ši koncepcija vadinama „transhumanizmas“.

Ir ši koncepcija, įspėja Četverikova, toli gražu nesusiveda vien tik į tradicinių šeiminių ir lytinių santykių reviziją: „Kuriama dviejų lygmenų visuomenė: elitas, išrinktieji, ir kita visuomenės dalis – žmonės, su kuriais galima vykdyti eksperimentus vien todėl, kad žmogus virsta biologiniu objektu.

Kai kurie tą vadina „vieno mygtuko žmonės“ – naujas žmonių porūšis, „tarnybinis žmogus“. Mes galime iš jo gaminti kažką naujo, galime kurti postžmogų – genetiškai modifikuotą žmogų. Mes galime siekti nemirtingumo persodindami žmogaus sąmonę į kitą substanciją – ne į biologinę, o į kompiuterį“. Tokią ateitį siūlo transhumanistai mūsų visuomenei.

Pasak Četverikovos, (SIA) ir Maskvos valdymo mokyklos „Skolkovo“ parengtas projektas „Švietimas-2030“ numato, jog tokia mokymo forma, kaip „dėstytojas-mokinys“ bus palikta tik labai siauram žmonių ratui, o likusiems išsilavinimas bus teikiamas internetu. Iš anksto ruošiami „vieno mygtuko“ žmonės, kuriuos galima naujai suderinti ir perderinti. Pagal darbo rinkos reikalavimus, pagrindinio kadrų užsakovo – stambaus verslo, jie praeis „perrinkimą-perderinimą“, pakeis savo „kompetencijas“.

Ir tokie klonai, jeigu prisiminsime “Kurčiatovo instituto“ vadovo Michailo Kovalčiuko metų senumo pasisakymą Federacijos Taryboje, jau kuriami: „Šiandien atsirado reali technologinė galimybė [įsikišti] į žmogaus evoliucijos procesą. Tikslas – sukurti iš principo naują Homo Sapiens porūšį – tarnybinį žmogų“. Ir sutrukdyti tam „jau negali niekas, tai mokslo plėtra, tai faktiškai jau vyksta, ir mes su jumis turime suprasti, kokią vietą šioje civilizacijoje mes galime užimti“.

Baisoka ateitis, ir inteligentijai vietos ten, mūsų supratimu, joje vargu ar atsiras.. Beje, ji juk gali tokiai ateičiai ir sutrukdyti…

Vladimir Riašin