Europos multikultūralizmas - ne tautų draugystė, o neokolonijinė politika

Situacija komiška tuo, kad Vakarai nori sukurti multikultūrinę visuomenę pagal rusišką pavyzdį. Kad toje pačioje šalyje galėtų gyventi daug skirtingų etnosų. Tačiau rusišką multikultūros modelį jie adaptavo savoms istoriškai susiklosčiusioms etninėms normoms. Ir tautų draugystė pavirto neokolonijine politika.

Remiantis sveiku protu, priimti pabėgėlius iš tavo paties sugriautos valstybės – pakankamai keista idėja. Tačiau sveikas protas jau seniai nenaudojamas priimant sprendimus Vakaruose. Bent jau vakarietiškas multikultūralizmo modelis pagrįstas ne susiklosčiusios situacijos analize, o tuo, kad aklai tikima, jog šiuolaikinės liberalios kapitalistinės idėjos yra pranašesnės už visas kitas egzistuojančias pasaulyje. Tas pats Hitleris, tiktai liberaliame įpakavime. Ir, kaip parodė praktinis šios koncepcijos realizavimas, šiuolaikiniai Europos liberalieji mąstytojai yra labai atitrūkę nuo realybės.

Rezultatas: tolerantiškų ir išlepusių europiečių šalyse atsirado tūkstančiai azijiečių su radikalia ir primityvia kultūra, kurie išgyveno karus ir kurie turi daugybę priežasčių nekęsti Europos ir europiečių. Bet argi tai gali išblaivinti Europos politikus? Žinoma, kad ne. Jų „išskirtinumas“ nežino ribų, dėl to anksčiau ar vėliau liberalizmas nugalės. Toks tvirtinimas – tai ne gilios analizės ar kokių nors mokslinių tyrimų rezultatas. Tiesiog europiečiams taip norisi galvoti. Ir dėl to ES pasirengusi priimti pabėgėlius ir toliau. Ir tol, kol jie laikys save pasaulio centru, tol jų tautos bus naikinamos. Dėl to arba realybė nuleis europiečius ant žemės, arba jie jau visai netrukus atsisveikins su šiuo pasauliu visiems laikams.

reklama

Amerikoje vyksta daugmaž tie patys procesai. Tačiau juos amortizuoja didelės pinigų injekcijos ir policijos teroras. Dėl to jų gaisras liepsnoja ne taip smarkiai. Ten nėra daug organizuotų etninių grupių, kurios pasirengusios priešintis. Tačiau ten yra tūkstančiai pavienių žmonių, kurie ima į rankas ginklus ir šaudo minias viešose vietose. Tai – tiesioginės amerikietiško multikultūralizmo pasekmės. Jeigu pažvelgsime į pirmuosius „spontaniškų“ masinių žudynių atvejus ir į pirmųjų rimtų migracijos bangų dislokacijos vietas, pamatysime, kad jos sutampa ir laike, ir erdvėje. Laiko atžvilgiu skirtumas ten siekia porą metų, kas visiškai logiška. O dabar nuo momento, kai pirmasis pavienis psichopatas atidengė ugnį į minią, praėjo jau apie 50 metų. Šis procesas tapo chronišku ir nebesustabdomu. Atsibastėlių problema aktyvizavo seną juodųjų ir baltųjų problemą. Ir tai davė startą policijos savivalei.

Visa tai, ką čia kalbu, yra sveikas protas, kuris yra svetimas JAV politiniam elitui. Dėl to ir toliau tęsis susiklosčiusi praktika, juk amerikiečiai – patologiškai išskirtinė nacija, kurios įsitikinimų taip paprastai nepakeisi.

Visa tai yra labai tragiška, tačiau kažkuria prasme teisinga. Čia kaip tik tas atvejis, kai kovojant su Vakarais galima tiesiog sustoti ant kranto ir ramiai palūkėti, kol pro tave praplauks jų lavonas.