Problema yra neoliberalizmas, kurį įgyvendina Europos Komisija

Imigrantai juodadarbiai, tarp jų ir lietuviai, Jungtinėje Karalystėje buvo pateikiami kaip pagrindinė priežastis britams balsuoti už „Brexit“. Britai, žvelgiant iš Briuselio perspektyvos, buvo pateikiami kaip populizmui ir ksenofobinėms nuotaikoms pasidavusi tauta, nuėjusi labai neteisingu keliu.

Tačiau Švedijos Linköpingo universiteto darbo studijų profesorius Charles Woolfsonas teigia, kad iš tiesų Europos Sąjunga su savo viršnacionalinėmis institucijomis labai trukdo vystyti vidurinei klasei naudingą politiką, nes pirmenybę teikia ne darbuotojų sąlygų gerinimui, bet kapitalo interesams.

Profesorius pateikia vienos latvių įmonės pavyzdį Švedijoje. Savo straipsnyje „Laisvas darbo jėgos judėjimas ir „Brexit“: nacionalinio suvereniteto ir ksenofobijos reikšmė Britanijoje po „Brexit“ jis rašo apie tai, kad vos ne iškart po naujų narių įstojimo 2004 m. į Švediją atvyko latvių statybininkai, kurie turėjo renovuoti seną karinę mokyklą.

Jie buvo įdarbinti latvių įmonėje „Laval ir partneriai“ už latviškus atlyginimus. Švedijoje labiau įprasta dėl darbo užmokesčio, kuris keliskart viršija latviškus atlyginimus, susitarti kolektyvinėje sutartyje.

Švedų profesinės sąjungos užblokavo statybų aikštelę ir pareikalavo laikytis švediškų taisyklių. „Laval“, kurią teisiniame procese finansiškai rėmė ir švedų darbdaviai, kreipėsi į nacionalinį teismą referuodama į pažeidžiamas europines sutartis.

Nacionalinis teismas savo ruožtu kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą, kuris pareiškė, jog draudimas samdyti „pigesnius“ darbuotojus prieštarautų europinei teisei ir sutartims. Taip europiniu lygmeniu buvo įteisintas socialinis dempingas, kai turtingesnių šalių iškovota socialinė gerovė ir darbuotojų apsauga neteko prasmės.

„Tai turėjo šalutinį efektą darbo santykiams visoje Europos Sąjungoje (ne tik Švedijoje)“, – interviu DELFI sakė profesorius.

Jo teigimu, Jungtinėje Karalystėje migrantai taip pat laikyti problema, nors, pašnekovo įsitikinimu, jie veikiau simbolizuoja problemos simptomą.

Esminė problema, Ch. Woolfsono manymu, yra neoliberali Europos Komisijos politika, kuri siekia dereguliuotos ir lanksčios darbo rinkos visoje Europoje ir labiau teikia pirmenybę kapitalo savininkų interesams.

– Britų balsavimas dėl išstojimo iš Europos Sąjungos dažnai įvardijamas kaip reakcingas nacionalizmas, kuris iš esmės yra negatyvus. Jūs savo ruožtu kalbate, kad nacionalizmas gali būti ir pozityvus. Kas yra pozityvus nacionalizmas?

– Pozityvus nacionalizmas, kuris yra priešprieša reakcingam ir izoliuotam nacionalizmui, savo esme yra „liaudiškas“ ir „demokratinis“. Jo turinys pirmiausia yra apibrėžiamas kaip pasipriešinimas, kad nacionalinis valdantysis elitas neperimtų „sprendžiamosios kovos“ dėl demokratinių teisių.

Demokratinė nacionalinė politika taip pat aiškiai oponuoja akivaizdžiai nutolusioms, supranacionalinėms Europos Sąjungos institucijoms, kurios apriboja nacionalinių parlamentų galias, teikia pirmenybę globalaus kapitalo interesams prieš eilinių dirbančių žmonių interesus, iš esmės pamina dirbančių viduriniosios klasės šeimų interesus.

reklama

Ši nuostata negavo dėmesio pastarojo laikotarpio debatuose apie tai, kaip vyko „Brexit“. Tačiau aš manau, kad šiuo metu egzistuoja galimybė pateikti šiuos argumentus apie fundamentaliai nedemokratinę ir kapitalui palankią Europos Komisijos vykdomą politiką.

Taigi pozityvus nacionalizmas tarsi iš naujo atstato tautos teises spręsti savo ateitį nacionalinės valstybės lygmeniu. Ateitį, kurios nediktuoja bankininkai, kapitalo savininkai, Londono Sičio interesai ir taip toliau. Tai siekis, kad dirbančių žmonių interesai būtų atstovaujami nacionaliniuose, tautos rinktuose, demokratiniuose parlamentuose.

– Tai košmaras Briuselio biurokratams…

– Tai jų pačių sukurta problema ir aš neturiu didelės empatijos Briuselio biurokratams. Nenoriu skambėti kaip koks populistas, bet aš tikrai pažįstu tokio tipo žmones, dirbau Europos Sąjungai ir Europos Sąjungoje daugybę metų. Ir kuo ilgiau dirbau, tuo labiau įsitikinau, kad tai ypatingai elitinis, nedemokratinis projektas.

– Savo straipsnyje jūs teigiate, kad tai tik laiko klausimas, kada kitos valstybės paseks Jungtinės Karalystės pėdomis. Kokius matote to ženklus, kurie pagrįstų prielaidą?

– Aš iš tiesų manau, kad tai tik laiko klausimas. Klausimas tik tas, kokiu pagrindu kitos šalys gali palikti Europos Sąjungą. Turiu pasakyti, kad kai kuriose kitose šalyse apklausos rodo, jog tik maža dalis visuomenės pasisako už pasilikimą Europos Sąjungoje.

Tik aš manau, kad ateityje Europos Sąjungą paliksiančios šalys (o aš manau, kad taip nutiks), tai padarys ne tik dėl populistinių ir ksenofobinių, prieš užsieniečius nukreiptų sentimentų, bet labiau dėl siekio įtvirtinti demokratinį, nacionalinį suverenitetą.

Tai reiškia, kad dirbanti visuomenė nori jausti, jog yra savo likimo kalvis, ir nenori priklausyti nuo nutolusio, viršnacionalinio elito, įsikūrusio Briuselyje bei nepasižyminčio jokia demokratine atskaitomybe.

– Kai kalbate apie dirbančius žmones ir vidurinę klasę, kuri esą yra nepatenkinta nutolusiais Briuselio sprendimais, ar turite mintyse vadinamąjį „socialinį dempingą“, kai iš skurdesnių šalių, pavyzdžiui Lietuvos, atvykusi darbo jėga numuša vietos darbuotojų darbo užmokestį? Galbūt tai labai prisideda prie neigiamo imigrantų įvaizdžio Jungtinėje Karalystėje ir kitur?

– Vienas esminis narystės Europos Sąjungoje momentas yra laisvas darbo jėgos judėjimas. Tai reiškia, kad darbuotojai gali judėti iš vienos šalies į kitą Europos Sąjungos viduje, jie turi teisę įsidarbinti apeidami formalumus, vizų sistemą ar panašiai.

Darbuotojams iš Baltijos šalių ir Rytų Europos tai labai patraukli sistema. Aš tai puikiai suprantu. Tai galimybė užsidirbti daugiau pinigų, kuriuos galima investuoti savo kilmės šalyse arba panaudoti įsikuriant gyvenimui kitose Europos Sąjungos šalyse, pavyzdžiui, Britanijoje. Ir daug migrantų taip elgiasi: šiuo metu Jungtinėje Karalystėje gyvena apie 1 mln. Europos Sąjungos piliečių iš naujų šalių narių. Taigi iš esmės laisva darbo jėgos judėjimo laisve pasinaudojo didelė dalis žmonių, jie pasirinko dirbti ir gyventi kitose valstybėse.

Šia prasme daug kas atrodo pozityvu, todėl kai kurie žmonės pasirenka nematyti, kad užsieniečiai kartais stigmatizuojami, atskirti nuo geresnių galimybių, negauna teisingo atlygio už darbą. Prisiminkime, kad darbo užmokesčio lygis kai kuriose turtingesnėse ir senesnėse Europos Sąjungos šalyse yra beveik penkis kartus aukštesnis nei, tarkime, Lietuvoje šiuo metu. Taigi motyvas vykti dirbti yra labai didelis.

Vis tik bet kuriuos atveju tamsioji šio reikalo pusė ta, kad dauguma tų, kurie išvyko, savose šalyse turėjo daugiau ar mažiau kvalifikuotą darbą, bet atvykę į senesnes Europos Sąjungos šalis dirba pusiau arba visiškai nekvalifikuotą darbą, kuris vis tiek yra geriau apmokamas nei kvalifikuotas darbas jų kilmės šalyse: pavyzdžiui, mokytojo darbas Lietuvoje.

Taigi atvykėliai iš Rytų Europos numušė darbo jėgos kainą Jungtinėje Karalystėje: jie buvo pasiruošę dirbti ilgas valandas labai sunkiomis sąlygomis ir gauti žemesnį atlygį nei vietos darbuotojai. Šio proceso rezultatas, kalbant biurokratų kalba (ko aš baisiai nemėgstu) yra socialinis dempingas, kai darbo užmokestis žemėja, o darbo sąlygos bloginamos.

Šiuo klausimu buvo daug diskusijų. Vienas iš įdomiausių disputų yra latvių įmonės „Laval“ byla Švedijoje. Po to, kai 2004 m. prie Europos Sąjungos prisijungė naujos šalys, švedų profesinės sąlygos bandė blokuoti vienos įmonės darbą, kuri įdarbindavo latvių darbininkus ir mokėdavo mažesnius atlyginimus nei už tokį darbą mokama švedams (žemesnius nei buvo susitarta tarp švedų darbuotojų ir darbdavių). Ta byla pateko į Europos Teisingumo Teismą. Teismas, galiausiai, nusprendė, kad latvių įmonė „Laval“, kuri teikia paslaugas Švedijoje, bet įdarbina latvių darbuotojus už mažesnį darbo užmokestį, nieko nepažeidžia.

Tai turėjo šalutinį efektą darbo santykiams visoje Europos Sąjungoje (ne tik Švedijoje), pamynė nacionalinių profesinių sąjungų gebėjimą apginti savo narių interesus. Taigi žvelgiant iš nacionalinės darbuotojų perspektyvos kilo didžiulis susirūpinimas, nes tai sumažina profesinių sąjungų gebėjimą derėtis dėl darbo užmokesčio ir darbo sąlygų. Ypač tai pasakytina apie tokius sektorius kaip statybos, žemės ūkis, slauga, transportas. Tai sektoriai, kuriuose darbo jėga neorganizuota, nesusivienijusi ir patiria didžiausius iššūkius.

– Jūsų papasakota „Laval“ byla neabejotinai turėjo neigiamos įtakos profesinių sąjungų veiklai ir darbuotojų gebėjimui ginti savo interesus, tačiau kodėl manote, kad tai kažkaip susiję su Jungtinės Karalystės piliečių sprendimu pasitraukti iš Europos Sąjungos?

– Na, jei pažiūrėtume iš esmės, kas nutiko, tai už „Brexit“ balsavo žemesnio socioekonominio sluoksnio, vyresni Jungtinės Karalystės piliečiai, kurie nebūtinai yra įgiję aukštąjį išsilavinimą. Kitais žodžiais tariant, tai tie populiacijos segmentai, kurie gyvena buvusiuose pramonės regionuose, pastaruoju metu patiriančiuose didžiulį nuosmukį arba pasižyminčiuose didele imigrantų, kurie dirba žemės ūkyje, koncentracija.

reklama

Žmonės tuose regionuose linko balsuoti už „Brexit“, nes teisingai ar klaidingai įsivaizdavo, kad migrantai sukelia jų problemas. Bet aš sakau gana aiškiai: tai ne migrantai yra problema, problema yra neoliberalizmas, kurį įgyvendina Europos Komisija, teikianti pirmenybę darbdaviams prieš darbuotojus ir siekianti sukurti lanksčią ir iš esmės nereguliuojamą darbo rinką, kurioje profesinių sąjungų gebėjimas derėtis dėl darbo sąlygų buvo ypač susilpnintas.

Pasirodė, kad migrantai yra simptomas, bet esminė priežastis yra neoliberali Europos Komisijos vykdoma politika.

– Tačiau Jungtinė Karalystė turėjo labai daug išimčių Europos Sąjungoje, ne viskas, ko imasi Europos Komisija, taikoma ir Jungtinei Karalystei. Taigi Londonas turėjo svertų nepaisyti Europos Komisijos arba sušvelninti vykdomą politiką.

– Tiesa, kad Jungtinė Karalystė Europos Sąjungoje buvo viena koja, šalis tikrai tikėjosi išvengti europinių reguliavimų, susijusių su darbu ir įdarbinimu, kiek tik tai įmanoma. Jūs palietėte labai naudingą ir įdomų aspektą.

Aš jums oponuočiau, sakydamas, kad net tie progresyvūs teisės aktai, kurie galimai stiprino darbuotojų teises europiniu lygmeniu, buvo vėliau sistemiškai paminti dabartinės Europos Komisijos ir jos pirmtakių per pastaruosius 10-15 metų.

Todėl būtų neteisinga sakyti, kad Europos projektas aiškiai gina darbuotojų teises ir siekia pagerinti įdarbinimo sąlygas. Tos teisės yra gana silpnos ir yra nuolat paminamos. Europos Komisija iš esmės perrašo Europos projektą kapitalo turėtojų naudai prieš darbo jėgą.

– Jūs taip pat teigiate, kad „Brexit“ buvo nukreiptas ir prieš griežtą ekonomiją arba taupymo politiką. Gal galite papasakoti apie Jungtinės Karalystės patirtį šioje srityje: ar iš tiesų ji laikėsi griežtos ekonomijos?

– Tiesą sakant, Jungtinėje Karalystėje darbuotojų teisės ir sąlygos buvo susiaurintos gana negailestingai, pablogėjo vidurinės klasės pragyvenimo standartai. Ne taip stipriai, kaip Lietuvoje per krizę, bet galima pasakyti, kad Jungtinėje Karalystėje darbo rinka buvo viena iš sričių, kuri patyrė griežtą taupymo politiką, įgyvendintą tiek leiboristų, tiek konservatorių.

Jeigu konkrečiau, viešasis sektorius patyrė masinius apkarpymus, atlyginimų mažinimą, padaugėjo darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną, darbo vietų, kur dirbama visą dieną, kiekis sumenko, padidėjo nedarbas. Visa puokštė, kurią matėme ir Lietuvoje, išskyrus tai, kad tokia politika vykdoma ilgą laiką.

Jungtinėje Karalystėje yra regionų, kurie tikrai yra prislėgti. Jie prislėgti todėl, kad pastaruosius dešimt metų ar panašiai nematė jokių vystymosi ženklų. Jų ekonomika nusmukusi dėl griežtos nacionalinės Vyriausybės taupymo politikos, o pati šalies ekonomika buvo specialiai sukonstruota tarnauti labiau bankininkų interesams nei pramoninės infrastruktūros vystymui ar subalansuotam regionų vystymui.

– Tikriausiai galima tai pavadinti klaida, ypač turint mintyse, kad kapitalas yra laisvas judėti, todėl po „Brexit“ tik ir ieško, kur nusėsti?

– Nėra net klausimo, kapitalas neturi jokio lojalumo nacionalinei valstybei. Finansinės įmonės jau deklaravo savo intencijas po „Brexit“ ir pareiškė, kad ketina Londono Sičio operacijas perkelti kur nors kitur.

Ir tai gana ironiška: pradedant Margaret Thatcher Britanija naikino savo pramonę dešimtmečiais bei suteikė pirmenybę kapitalui Londono Sityje. Visa gerovė, kuri buvo sukurta dėl naftos gavybos Šiaurės jūroje, galėjo būti investuota į produktyvią pramonę, bet Jungtinė Karalystė buvo išeikvota, deindustrializuota: mes uždarėm fabrikus, uždarėm plieno gamyklas, uždarėme pagrindinę gamybos infrastruktūrą.

Rezultatas, kurį mes turime šiandien, deindustrializuota, nuskurdinta, tulžinga, išsigandusi Jungtinė Karalystė, kurioje ryškėja priešiškumas: jis iš dalies buvo regimas per „Brexit“.

– Jūs manote, kad neoliberalios politikos priemonės ir griežtas taupymas buvo taikomas tiek valdant leiboristams, tiek konservatoriams?

– Taip, tikrai. Tiesą sakant, šioje šalyje labai trūksta progresyvios, demokratinės ir į liaudį orientuotos alternatyvios politikos. Tai kelia nerimą. Kita vertus, Leiboristų partijoje prasidėjo tikras mūšis dėl Jeremy Corbyno lyderystės ir vykdomos politikos. Taigi egzistuoja naujo impulso galimybė, kuri ateityje galbūt galėtų vesti į progresyvią politiką, apie kurią pasakoju.

Į šią vasarą vykusią kovą dėl lyderystės Leiboristų partijoje įsijungė šimtai tūkstančių naujų narių, kurie įstojo į partiją norėdami paremti J. Corbyną. Iš tiesų žmonės kalba apie naują socialinį judėjimą Britanijoje.

Realybė yra tokia, kad šiuo metu leiboristams vis dar vadovauja J. Corbynas. Patinka tai kam nors ar ne, bet, nepaisant to, jis oficialiai yra už pasilikimą Europos Sąjungoje. Aš manau, kad pačioje Leiboristų partijoje reikia debatų, o tie elementai, kurie agituoja už išstojimą iš Europos Sąjungos, turi ryškiau artikuliuoti ir aiškiau apibrėžti savo siekius, kurie turi būti grįsti demokratijos principais. Kai kurie šių siekių jau yra paremti paties J. Corbyno ir žmonių aplink jį, bet tokia politika gali būti įgyvendinama tik už Europos Sąjungos ribų.

Pavyzdžiui, reikia sustiprinti dirbančiųjų teises, atsikratyti profsąjungoms priešiško reguliavimo, formuoti teisingą, demokratinę ir lygesnę Britanijos visuomenę. Netikiu, kad Theresa May ir konservatorių lyderiai paremtų socialinio teisingumo ir lygybės idėją, nesvarbu, kiek beapsimestų.

– Aukštasis teismas neseniai paskelbė, kad Vyriausybė, be parlamento pritarimo, negali inicijuoti šalies išstojimo iš Europos Sąjungos, nepaisant referendumo rezultatų. Kaip manote, ar tai ką nors pakeis?

– Aš manau, kad tai dar vieną dulkių audra po „Brexit“ vykdomoje Britanijos politikoje. Ar šis sprendimas sustos čia, kol kas atviras klausimas, reikia palaukti keletą savaičių, galbūt iki sausio mėnesio, kai Aukščiausiasis Teismas pasisakys apie Aukštojo teismo sprendimą. Bet leiskite man pasakyti: dauguma parlamentarų supranta, kad jų rinkėjai balsavo pasitraukti iš Europos Sąjungos ir todėl menkai tikėtina (nebent jie nebenori būti išrinkti), kad jie eitų prieš visuomenės nuomonę. Net jeigu klausimas iš tiesų atkeliaus į parlamentą, aš manau, kad sprendimas „pasitraukti“ bus patvirtintas ir parlamente.

Kalbino Eglė Samoškaitė